Balandžio 12 d., penktadienį, 16 valandą LR Seimo narys Povilas Urbšys dalyvaus renginyje "Kultūros žmonės ir Lietuvos valstybė: kodėl mums svarbi Sąjūdžio patirtis". Jame taip pat dalyvaus LR Seimo narys Naglis Puteikis, rašytojas Liudvikas Jakimavičius, kalbininkė Ramutė Bingelienė bei kultūros istorikas Darius Kuolys. Renginys vyks Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijų salėje, Respublikos g. 14, Panevėžyje.

Panevėžio „Žemynos“ pagrindinės mokyklos mokytojai š.m. kovo 25 d. susitiko su LR Seimo nariu Povilu  Urbšiu ir buvo maloniai nustebinti jo dalykišku, bet draugišku , atviru, tiesiu bendravimu. Svečias teigė, kad , jo nuomone, šiuo metu didžiausias pilietinis sąmoningumas mokyklose. Būtent mokyklos yra tarsi pilietiškumo salelės, kurios per savo aktyvią veiklą galėtų išjudinti visuomenės pilietiškumą. O jį aktyvinti reikia, nes pilietinė demokratija yra būtina sąlyga, kad valstybėje gyvenimas pagerėtų. Žmonės turi tikėti, kad jie gali tai, kas negera, pakeisti, žmonės turi veikti valstybės gerovei, o ne dejuodami iš jos išvykti. Kiekvienas turime savęs paklausti, o ką aš galiu padaryti, kad valstybėje būtų geriau gyventi. Mokyklos, pasak P.Urbšio, -bendruomenės židiniai. Jos savo veikla prisideda prie pilietinės visuomenės atsinaujinimo, todėl pilietiniam ugdymui mokyklose svarbu skirti ypač daug dėmesio. Dar besimokydamas žmogus turi suprasti, kad reali savivalda ten, kur patys žmonės dalyvauja ir priima sprendimus. Žmonėms neturi būti tas pats, kas vyksta jų kaimynystėje, darbovietėse, mieste, šalyje- pilietinis sąmoningumas būtinas.

Povilas Urbšys sakė tikįs, kad čia, mokyklos salėje, sėdi daug sąžiningų ir savo darbą gerai išmanančių žmonių, tačiau būti geram neužtenka- būtina daryti gera, negalima būti abejingiems negerovėms.

Kalbėdamas apie Panevėžį  Seimo narys neslėpė, kad mūsų miesto valdžioje daug neūkiškumo, savanaudiškumo, nekompetencijos, kad yra miesto savivaldybėje žmonių, kurių vienintelis rūpestis bet kokia kaina išlikti savo kėdėje.

Pasidalinęs savo pastebėjimais apie darbą Seime, kur taip pat ne viskas džiugina, kur pastebimas darbas ne dėl tautos, o dėl  savo partijos  ar draugų grupės gerovės, svečias tiesiai, atvirai atsakė į įvairius mokytojų, mokyklos direktoriaus pateiktus klausimus.

Susitikimas buvo įdomus ir prasmingas. Ugnelė  veikti  aktyviau, demokratiškiau mokytojų sąmonėje dar labiau suliepsnojo.

Aušra Vaitkienė

Panevėžio „Žemynos“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, atstovė ryšiams su visuomene

Kovo 29 dieną, penktadienį vyko Panevėžio Nėštukių mamų neformalaus klubo gimtadienis. Panevėžio Nėštukės mamos vienija per 700 jaunų šeimų ir kovo 29-ąją dieną šventė vienų metų įsikūrimo gimtadienį.

Klubo nuoroda Facebook:

https://www.facebook.com/groups/355815064460111

Kovo 25 d., pirmadienį, 10 val. LR Seimo narys Povilas Urbšys dalyvaus susitikime su Panevėžio „Žemynos“ pagr. mokyklos pedagogais. Mokyklos adresas: Ramygalos g. 99, Panevėžys.

Kovo 11-osios šventę klierikai pradėjo šv. Mišiomis Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, o vakare seminarijoje susitiko pabendrauti su Seimo nariu ir signataru Algirdu Patacku bei jo kolega Seimo nariu Povilu Urbšiu. Svečiai taip sudomino seminarijos bendruomenę, kad diskusija tęsėsi kelias valandas.

Signataras ir Seimo narys A. Patackas pradėjo susitikimą trumpai apžvelgdamas istorijoje buvusias Lietuvos laisvės kovas ir paminėjo, kad paskutiniajam sąjūdžiui prasidėjus buvo pakankamai pozityvių, Lietuvos laisvės siekti nusiteikusių žmonių, tačiau nemažai lietuvių jautėsi jau prisitaikę prie sovietinio rėžimo, nesiruošiantys imtis kovos už laisvę.

Įdomu buvo išgirsti, kai A. Patackas pasakojo apie tai, kaip vysk. M. Valančius pradėjo knygnešių „karą“. Jis subūrė klierikų grupę, įdavė jiems savo parašytus atsišaukimus caro valdžiai bei knygų ir seminaristus po vieną išsiuntė į parapijas prie Lietuvos – Vokietijos sienų. Galiausiai šie pradėjo knygnešystę ir taip užsimezgė raidinis sąjūdis. Kitas „karas“, kurį pradėjo vysk. M. Valančius – blaivystės. Šie du sąjūdžiai tuomet subrandino naują lietuvių kartą, kurie buvo svarbūs XX a. pr. atkuriant Lietuvos valstybę.

Taip pat signataras pasakojo apie kun. J. Zdebskį, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, tuomet kunigu buvusų Sigitą Tamkevičių. A. Patackas prasitarė, kad pats rašė į Kroniką, tačiau tikrai nežinojo, kad vyriausiuoju redaktoriumi buvo jaunas kunigas S. Tamkevičius. Anot signataro, paskutinysis sąjūdis atsirado susijungus žygeiviams (tautinis jaunimas) ir eucharistininkams – taip įvyko kokybinis lūžis, sutapęs su Sovietų Sąjungos krize.

Kalbėdamas apie Lietuvos ateitį, Seimo narys A. Patackas teigė, kad lietuvis katalikas yra formulė, kurios mūsų tautai būtina laikytis, jei norime išlikti. Istorija parodė, kad tik katalikybės kontekste lietuviai atsitiesdavo ir semdavosi jėgų, kad praradus šią šviesą, tautoje taip pat iškildavo daug sunkumų.

Paklaustas apie Kovo 11-osios įvykius ir kodėl būtent ši diena buvo pasirinkta, A. Patackas atsakė, kad tuo metu Sovietų Sąjunga suuodė apie lietuvių ketinimus ir norėjo kuo greičau pakeisti tam tikrą Konstitucijos straipsnį, kuris būtų stipriai apsunkinęs savanorišką valstybės išėjimą iš Sovietų Sąjungos. Reikėjo spėti paskelbti nepriklausomybę iki straipsnio pakeitimo, nes tai įvykti turėjo pirmadienį. Buvo vėlus sekmadienio vakaras, kai Lietuva pareiškė esanti laisva ir nepriklausoma valstybe – buvo vos suspėta. Tų dienų aplinkybės reikalavo ryžtingumo ir greičio, nes situacija buvo pribrendusi – tai buvo tinkamas istorinis laikas.

Vėliau kalbėjo ir Seimo narys Povilas Urbšys, kuris atkreipė dėmesį į tai, kad mes dabar galime suvokti Kovo 11-ąją kaip šventę, tačiau anuomet žmonėms kovo 12-ąją labiau rūpėjo ne paskelbta priklausomybė, o tai, kodėl pirmininku buvo išrinktas ne A. M. Brazauskas, o V. Landsbergis.

Seimo narys teigė, kad komunistinis ateizmas per 50 metų sudarkė žmogaus sielą ir dabar surinkti tas tikėjimo, tautiškumo ir patriotiškumo šukes labai sudėtinga. Povilas Urbšys atkreipė dėmesį į socialinį Bažnyčios mokymą, kurį dar XX a. pr. tam tikru lygmeniu įgyvendinti bandė jau pal. J. Matulaitis. Tuo metu Vilniaus vyskupas suprato pagrindines popiežiaus Leono XIII mintis pirmojoje socialinėje enciklikoje „Rerum novarum“, tačiau vos pradėjęs jas įgyvendinti, tėvynėje buvo apšauktas modernistu. Todėl šiandien vėl būtina papildyti mūsų politiką socialiniu Bažnyčios mokymu.

Seimo narys taip pat pakreipė diskusiją kita linkme ir klausė seminaristų, koks jų santykis su bendruoju gėriu ir politika? Jis pacitavo kun. M. Krupavičiaus, garsiosios žemės ūkio reformos įgyvendintojo, ateitininko, mintis apie politiką, sakydamas, kad politika reiškia pasaulį tvarkyti pagal Dievo valią ir kad kiekvienas katalikas yra įpareigotas politikai. Svečias teigė, kad šiandien visiems tikintiesiems reikia permąstyti savo poziciją atskirais klausimais ir neužsidaryti tik savo veiklose bei rūpesčiuose, o kaip tik būti aktyviais piliečiais. Antraip mes savo užsidarymu ir neveiklumu paliksime žmones blogyje, mat yra laikas, kai tylėjimas – dorybė, ir yra laikas, kai tylėjimas tampa nuodėme.

Taip pat Povilas Urbšys atkreipė dėmesį, kad nors vysk. M. Valančius ir buvo dvasininkas, tačiau jis aktyviai lėmė to meto politiką per savo pilietinę poziciją, per būtent tokią savo politiką. Nėra būtina dalyvauti tiesioginėje politikoje, kad galėtume pakeisti ar sužadinti tautai svarbius dalykus. Taip svečias drąsino ir klierikus būti aktyviais piliečiais, turinčiais aiškią poziciją, nes krikščionių pareigos neapsiriboja tik religija, bet liečia visą sociumą.

Anot Seimo nario, šiandien susiformavo ideologija, kuri pateisina iškreiptą santykį su visa tikrove ir tai, deja, įteisinta kaip norma. Situacija yra blogesnė nei įsivaizduojame dėl to, kad šiandienos žmogus turi rinktis ne tarp gėrio ir blogio, bet priverstas išsirinkti mažesnį blogį.

Galiausiai abu Seimo nariai kalbėjo, kad šiandieniniame seime nors ir yra krikščionių, tačiau jie yra krikščioniški utilitaria prasme, taigi trūksta druskos. Todėl į politiką šiandien turėtų ateiti jauni aktyvūs krikščionys, kurių labai laukiama. Atsisveikindami Seimo nariai išreiškė viltį, kad Bažnyčia sugebės vėl tapti vėliavnešiu, kuris padės išeiti tautai iš klystkelių ir palinkėjo įkarščio gilinantis į Lietuvos reikalus bei vedant tautą į dvasinį atgimimą.

Gabrielius Satkauskas

2013-03-11,

http://www.seminarija.lt/index.php?id=54&nid=263