facebook

2013 m. Vasaris mėn. 03 d., Sekmadienis

Balys Valauskas. Ar nykstančių Lietuvos miestų likimas – pačių miestų reikalas?

 Jau greitai devyneri metai, kai esame Europos Sąjungoje. Pagrindinis mūsų visų lūkestis ir centrinis ES plėtros politikos motyvas yra tolygus vystymasis bei regionų atskirties mažinimas. Deja, žvelgiant į Lietuvos žemėlapį, matome atvirkščią europinės integracijos sukeltą efektą: regionai dar labiau nuskurdo, o didieji miestai (metropoliai), atvirkščiai, praturtėjo.

 Beje, atrodo, kad patyliukais buvo pakoreguotas ir oficialus metropolių sąrašas: viešojoje erdvėje bandoma nurašyti du miestus – Panevėžį ir Šiaulius teigiant, kad jie jau beveik neteko didžiųjų miestų statuso. Alytus, Marijampolė, Naujoji Akmenė į globalizacijos nuostolius nurašyti jau seniai. Ginčytis dėl to, kad „mažesniųjų lygos“ miestai vis labiau menksta dėl iš šalies emigruojančių bei į patrauklesnius metropolius išvykstančių piliečių, būtų sunku. Dar daugiau miestų nykimą greitina ir išvykstančiųjų kontingentas: išvažiuoja aktyviausi, labiausiai motyvuoti, jauni žmonės. Dėl to „mažesniųjų lygos“ miestuose vis dar veikiančios įmonės stokoja kompetentingų darbuotojų, o apie investicijas į rizikingą, aukštą pridėtinę vertę kuriantį verslą galima tik pasvajoti. Vietos verslininkai tik niūriai nusišypso: esame įvelti į nelygiavertę konkurenciją su Vilniumi dėl, kaip dabar madinga sakyti, žmogiškųjų išteklių.

 Ką gi, turbūt reikėtų šią situaciją pateisinti: sovietmečiu išsiplėtę miestai, žlugus sovietinei pramonei, koreguojasi pagal susidariusią socialinę bei ekonominę situaciją. Tačiau ar priežastys, sukėlusios šį išvirkščią rezultatą, tikrai yra objektyvios? Juk Europos Sąjunga mums duoda milijardų tam, kad šalis vystytųsi tolygiai, o atskirtis tarp regionų mažėtų.

 Atsakymas peršasi savaime: europinių pinigų dalybose laimi stipriausi (t. y. metropoliai), todėl jie ir toliau turtėja, didindami savo patrauklumą ir ekonominį potencialą skurstančių mažesniųjų sąskaita. Tuomet nestebina ir bandymai metropolių sąrašą mažinti: veikiausiai siekiama, kad pinigų dalybos būtų riebesnės.

 Pabandykime labai paviršutiniškai apžvelgti ES lėšų planavimo ir skirstymo politiką bei rezultatus. Praeityje jau du programavimo periodai. Pirmasis buvo trumpas – vos dvejų metų (2004–2006). Šiuo laikotarpiu lėšas administruojanti nomenklatūra mokėsi, todėl pinigų dalybos buvo gana tolygios: ne tik metropoliuose, bet ir daugelyje mažesniųjų miestų greta tiesioginės paramos verslui buvo kuriama vieša paramos infrastruktūra. Įsteigta keletas intelekto traukos centrų, turėjusių aprūpinti verslą žmogiškaisiais ištekliais, plėtros vizijomis bei idėjomis:  kompetencijos centrai, mokslo ir technologijų parkai, technologijų demonstravimo centrai. Šiandien yra aišku, kad daugelis šių centrų nedavė greito nei socialinio, nei ekonominio efekto, ir tas yra visiškai pateisinama. Taip pat ir objektyviomis priežastimis. Tačiau vis dėlto buvo žengtas nedidelis žingsnis teisinga kryptimi: bent dalis paramos pasiekė tuos, kuriems jos labiausiai reikėjo.

 Deja, antrasis, finansine prasme daug riebesnis, 2007–2013 metų periodas buvo negailestingas mažesniesiems. Tiesa, vertinant bendrą paramos sumą, turbūt būtų galima įžiūrėti ir jiems numestą kaulą: Panevėžys ir Šiauliai gavodešimtis milijonų pasistatyti sporto arenoms. Įspūdingi projektai, taip ir neatnešę jokios ilgalaikės naudos šiems miestams. Tuo tarpu ir taip ekonomine bei socialine prasme patrauklūs metropolių trijulės miestai (greta kitų paramos priemonių) gavo solidžias, apytikriai puse milijardo litų vertinamas injekcijas į slėniais vadinamus integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus: Vilniuje ir Kaune po du, o Klaipėdoje – vienas vadinamasis slėnis.

 Kiek buvo investuota į viešus (2004–2006 metais sukurtus bei anksčiau jau veikusius) intelekto traukos centrus „mažesniųjų lygoje“? Atsakymas paprastas – investicijų į intelekto centrų infrastruktūros plėtrą mažesnieji negavo. Formalūs paaiškinimai, kuriuos greičiausiai išgirstume iš atsakingų už pinigų dalybas pareigūnų: nėra poreikio, nėra į ką investuoti, nėra tyrėjų, lėšų kiekis ribotas ir pan. Tokio paaiškinimo objektyvumas ir teisingumas yra labai abejotinas.

 Natūralų poreikį išgyventi miestas turi dėl to, kad teisė į saugų ir orų gyvenimą yra įgimta kiekvieno to miesto piliečio teisė. Todėl teisė tenkinti šį poreikį turi būti pripažįstama ir garantuojama miestui taip pat, kaip garantuojama piliečio teisė į savo gyvenimą. Beje, teisė į gyvenimą anaiptol nėra ekvivalenti teisei į egzistavimą. Kas iš mūsų įsivaizduoja save gyvenantį už pavalgymą dirbančių vergų bendruomenėje, panašioje į tą, kurią romane „Žerminalis“ aprašė E. Zola? Visi mes turime teisę tenkinti ne tik savo pilvo, bet ir dvasios poreikius, turėti laisvo laiko ir galimybių jį prasmingai praleisti. Tai įmanoma tik tuomet, kai bendruomenė sukuria daugiau vertybių nei vien tik egzistencijos patenkinimui. Šiuolaikiniame pasaulyje tai pasiekiama, jei bendruomenė yra pajėgi sukurti aukštą pridėtinę vertę. Paprasčiau sakant, norint geriau gyventi, vietoje bandelių kepyklų ar kiaulių fermų skaičiaus didinimo reikia didinti mikroprocesorių ir kosminių laivų gamybą. Tokio požiūrio materializavimas galų gale leistų laimėti ir bandelių kepėjams: kosminius laivus gaminanti bendruomenė tikrai turės už ką pirkti brangesnes bandeles.

 Šiandien, deja, arogantiškas ir nepagrįstas funkcionierių konstatavimas „nėra mokslininkų poreikio Panevėžyje, bet yra mokslininkų poreikis Vilniuje“ sukuria socialinę įtampą tarp sostinės ir penktojo pagal dydį šalies miesto: sostinėje turi gyventi ponai, o mažesniame mieste – darbininkai. Kitaip sakant, kažkieno voliuntaristiškai priimtas sprendimas atima iš miesto bendruomenės teisę pačiai spręsti, kaip ji nori gyventi. Keisčiausia yra tai, kad tokius sprendimus priimti sau leidžia žmonės, laikantys save mokslininkais, t. y. profesionalūs intelektualizmo praktikai. Praeitų metų rudenį Panevėžyje svečiavęsis kadenciją baigiantis Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. E. Butkus viešame susitikime su Panevėžio akademine bendruomene atlaidžiu tonu leido sau lyginti čia gyvenančius ir kuriančius mokslininkus su liaudies išminčiais bei fantazuotojais. Teko gerbiamą profesorių sugaišinti papildomą pusvalandį ir supažindinti jį su Panevėžyje veikiančiais robotikos, nanotechnologijų bei medžiagotyros mokslų centrais. Šiems centrams reikia mokslininkų, šių centrų atliekamų tyrimų reikia Panevėžio įmonėms, Panevėžio bendruomenei reikia žiniomis grindžiamo verslo. Anksčiau ar vėliau teks tai pripažinti, svarbu, kad nebūtų per vėlu...  

 Situacija galėtų būti visiškai kitokia, jei miesto bendruomenė turėtų pakankamai galių pati priimti sprendimus dėl savo miesto likimo, jo raidos gairių, gerovės siekimo būdų. Deja, miestą valdantys politikai verti tik centrinės valdžios marionečių vaidmens, nes jiems nesuteiktos galios priimti sprendimus. Nors ne visai, sprendimus priimti jie vis dėlto gali. Pavyzdžiui, sumažinti vaikų muzikos mokyklos finansavimą arba likviduoti moksleivių techninės kūrybos centrą. Uždaryti miestiečių ypač mėgstamą, turtingą istoriją turinčią pradinę mokyklą ar kokį vaikų darželį. Iškirsti miesto centrą puošiančius šimtamečius medžius. Įsteigti mokslo ir technologijų parką, kuriame nėra nei mokslo, nei technologijų. Įkurti pramonės parką, kuriame nėra pramonės. Pastatyti sporto areną, kurioje būtų galima kartą per metus pasakyti savigyros kupiną kalbą miestiečiams. Iš tiesų, stebint tokį „šeimininkavimą“ mieste, kokiam nors Vilniaus ponui gali pasirodyti, jog mintis, kad „mažesniųjų lygoje“ nėra į ką investuoti, yra visiškai pagrįsta: darbininkų miestai, kurių grietinėlės egzistencinė prasmė yra iš tolo stebėti Vilniaus ponų nuotaikas ir stengtis atspėti jų valią.

 Tiesiog Kafkos plunksnos vertas vaizdelis! Klausimas miestiečiams – ar jūs norite gyventi „kafkiškoje“ įtampos ir viešpataujančių paprastam mirtingajam nesuvokiamų „aukštesniųjų jėgų“ aplinkoje? Kai kas sako „ne“. Tie, kas sako „ne“, kuria žiniomis grindžiamą verslą, produktus ir paslaugas, be kurių negali apsieiti ne tik Vilniaus intelektualai, bet ir Vakarų Europos vartotojai. Tai gal atėjo laikas pripažinti ir tai, kad netgi nelygios konkurencijos su sostine sąlygomis mieste, kuriam dirbtinai klijuojama „darbininkų miesto“ etiketė, atsiranda „liaudies išminčių“, savo išmintimi sėkmingai konkuruojančių su puikiai aprūpintais ir valstybės visiškai išlaikomais metropolių intelektualais? Taipkonstatuokime dar vieną faktą: „mažųjų lygoje“ yra mokslininkų ir tyrėjų, ir jų galvose yra šis tas daugiau nei vien fantazijos ar liaudies išmintis.

 Tai kokia problema? Atvyksta iš Vilniaus konservatorių premjeras A. Kubilius į Panevėžio mechatronikos centrą ir palinksta prie unikalaus elektroninės litografijos įrenginio. Jaunystę prisimena. Šiaip jau tai protingas ir gerbtinas žmogus tas A. Kubilius: pirmasis Lietuvos premjeras ne tik apie žinių ekonomiką kalbėjęs, bet ir realius žygius jos link atlikęs. Tačiau į klausimą, kodėl į Panevėžio ar Šiaulių intelekto traukos centrus negalima investuoti bent dešimtosios dalies to, kas skirta Vilniui, atsakoma pasiūlymu patiems užsidirbti. Labai gerai, bet kaip užsidirbti, jei pakeliui į uždarbį dar reikia laimėti nelygiavertę konkurenciją su sostine dėl žmogiškųjų resursų? Ir kodėl mažesnieji turi patys užsidirbti, o vilniečiai yra ir bus išlaikomi valstybės? Juk jau sutarėme: „mažesniųjų lygai“ (ne tik Vilniui) reikia mokslininkų ir jų kuriamų produktų, logistikos centrų ir oro uostų, ir valstybei tikrai yra į ką čia investuoti. Tačiau „mažesniųjų lygos“ likimas sprendžiamas Vilniuje, nes kažkam, matyt, atrodo, kad iš toli geriau matyti.

 Taigi. Dauguma jau patikėjome, jog gyvename demokratinėje šalyje, tačiau akivaizdu, kad sovietinio centralizmo dvasia ne tik išliko, bet ir klesti. Tam, kad suprastume savo tikėjimo demokratine tvarka Lietuvoje nepagrįstumą, turime pasižiūrėti, kaip gyvena kaimyninės tautos – juk Lietuvoje brandžios demokratijos nebuvo niekuomet. Štai Suomija. Šiauriniame Baltijos jūros kampe prisiglaudęs miestas Oulu. Anaiptol ne metropolis, ir nuo sostinės Helsinkio nutolęs didesniu kaip 600 km atstumu. Paprastai kalbant – provincija. Labai panaši į „mažesniųjų lygos“ miestus Lietuvoje: vos 145 tūkstančiai gyventojų. Jei žiūrėtume į miesto ekonomikos struktūrą, ji taip pat labai panaši: daugiausia žmonių užimti prekybos ir paslaugų sektoriuose, pramonėje ir statyboje dirba tik 30 proc. darbingo amžiaus žmonių. Vis dėlto galima rasti daugybę socialinių ir ekonominių priežasčių, dėl kurių šis nedidelis šiauriečių miestas klesti, skirtingai nuo Lietuvos mažesniųjų. Miestas klesti visomis prasmėmis.

 Nors ir pusę metų trunka naktis, žmonės čia draugiški ir laimingi. Ir svarbiausia – yra savo žemės šeimininkai, jaučiasi savo sėkmės kalviais. Kai devintojodešimtmečio pradžioje ėmė strigti prekyba su Rusija, miestas atriekė dalį savo teritorijos ir joje leido privačiai kompanijai vykdyti nekilnojamojo turto vystymo programą, tampriai susietą su technologinėmis inovacijomis. Šiandien Oulu miestas su pasididžiavimu savo „Technopolį“ vadina miesto ekonomikos varikliu. Įdomu, kuo būtų virtusi korporacija „Nokia“, kuri prieš tris dešimtmečius buvo tiesiog elektronikos kompanija, jei būtų bandžiusi investuoti ne Oulu, o kuriame nors panašaus dydžio Lietuvos mieste? Kažkodėl peršasi mintis, kad ją būtų ištikęs „Nuklono“ ar „Ekrano“ likimas. Šias įmones pražudė ne specialistų trūkumas ar inovatyvių idėjų nebuvimas. Viena pagrindinių priežasčių – savanaudiškas ir atsainus sprendimus priimančios politinės valdžios požiūris: jei iš miesto vystymo idėjos nėra akivaizdžios naudos valdančiai partinei grupuotei ar artimiausiai jos aplinkai, tai tokia idėja yra iš anksto pasmerkta nesėkmei. Taip ir įvairiausiais kitais būdais Lietuvoje yra įprasta sukurti atgrasią aplinką žmonėms, kurie „neprižiūrimi“ gali įgyti pernelyg daug įtakos. Todėl per dvidešimt metų beveik išnyko žmonių, turinčių ambicingų idėjų, padermė. Ypač „mažesniųjų lygos“ miestuose. O tiems, kurie dar liko, iš anksto parengtas liaudies išminčių ir fantazuotojų vaidmuo.

 Taigi – ar dar galima įkvėpti išgyvenimo vilties „mažesniųjų lygai“?

 

Balys Valauskas

Bernardinai.lt 2013-01-28

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-01-28-balys-valauskas-ar-nykstanciu-lietuvos-miestu-likimas-paciu-miestu-reikalas/94353