Povilas Urbšys

p Urbsys 1901
Povilo Urbšio (P.Urbšio prosenelio brolio), gyvenimo faktų randame nedaug. Gimimo metai galėjo būti apie 1880 - uosius, o mirė 1908 m. gruodžio mėnesį Maskvoje.

Povilas Urbšys nuo vaikystės puoselėjo lietuvybę. Mokydamasis Šiauliuose, priklausė slaptam lietuvių būreliui, mokė kitus gimnazistus lietuvių kalbos. Buvo vienas iš organizuoto slaviškų pamaldų boikoto dalyvių. Artimai susidraugavo su Mykolu Biržiška, kuris Povilą pripažino pagrindiniu žmogumi, atvedusiu į lietuvybę. Štai, ką jis rašo atsiminimų knygoje "Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose":

"Jis buvo pirmas lietuvis, su kuriuo gavau laisvai ir rimtai išsiaiškinti lietuvystės dalykus, tikriau, tas abejones ir gandus, kuriais buvo apsupta "litvomanija". Nesikarščiuodamas, ramiai ir nuosaikiai jis griovė visus mano kartojamus įtarimus, vis labiau atskleisdamas sveiką tautinio judėjimo branduolį."

"Tautinis mano neaiškumas (savotiškas žemaitiškas lenkiškumas), svyravimas tarp lenkystės ir lietuvystės 1900 m. pavasarį ir vasarą aiškiai pakrypo lietuvystės pusėn. <...> Greit po atostogų paprašiau Urbšį padėti man mokytis lietuviškai."

1901 metų pavasarį baigęs Šiaulių gimnaziją, Povilas Urbšys tą patį rudenį įstojo universitetan. 1902 metais už dalyvavimą studentų riaušėse buvo pašalintas iš Maskvos universiteto ir įkalintas sėdėjo Kauno kalėjime. O medicinos mokslus baigė 1908 metais ir tų pat metų gruodžio mėnesį, užsikrėtęs šiltine nuo ligonio, Maskvoje mirė. Ten ir palaidotas.

 

"Draugai neužmiršo, patys vargais vargdami sudėjo kiek skatikų... ir svetimoj šalelėj pastatė paminklą ne tiktai jam, bet ir sau, bet ir ateities kartai, kuri tenai visgi bent ką savo, brangaus atrasti galės, turės kur pravirkt skaudžiomis ašaromis, kuomet širdis stenės ilgėjimos Lietuvos..." (iš nekrologo, pasirašyto Smūtkelis)

"1908 metų Kalėdų ar gal 1909 metų Velykų atostogų metu man esant namie, tėviškėje, kažkas iš gineitiškių atvežė laišką, adresuotą mano seneliams ir pasirašytą grupės Maskvos lietuvių studentų. Pamenu tokias pavardes iš tą laišką pasirašiusiųjų: Ignas Jonynas, Stasys Šilingas. Laiškas buvo dideliame popieriaus lakšte kaligrafiškai, galbūt I..Jonyno ranka, surašytas. Tuo laišku buvo pranešama apie dėdės Povilo mirtį ir labai jausmingai reiškiama užuojauta. Kreipinys skambėjo taip: "Brangieji ir Mylimieji Tėveliai". Dėdės Povilo mirtis buvo didelis smūgis visai mūsų giminei." (Juozas Urbšys. Apie dėdę Povilą. “Dienovidis”, 1996 m. vasario 23 d., Nr.8)

 

Naudota literatūra:

M.Biržiška. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938 m.;

Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1953-1987 m.;

Juozas Urbšys. Apie dėdę Povilą. “Dienovidis”, 1996 m. vasario 23 d., Nr.8.

 

Ištrauka iš Aloyzo Urbšio laiško

Urbšių vardai

Urbšių giminėje, kaip ir kitų šeimose, vyresnės kartos buvo krikštijamos šventaisiais vardais: Alfonsas, Antanas, Juozas ir panašiai. Vėlesnėse kartose jau atsirado tautinių vardų: Vytautas, Gediminas. Tačiau mūsų giminės šeimose, nuo neatmenamų laikų, buvo populiarūs du vardai - tai Petras ir Povilas, ypač Povilas. Augustino Urbšio šeimą sąlyginai vadinkime mūsų giminės I karta. Joje jauniausias sūnus buvo Povilas. II karta - Kazimiero Urbšio sūnus Povilas. III karta - Antano Urbšio sūnus Povilas. IV karta - Vytauto Urbšio sūnus Povilas.

Maždaug per 130 metų keturi Povilai Urbšiai, juos jungia ne tik vardai ir pavardė. Visi jie savo šeimose - jauniausieji sūnūs, tačiau skirtingų likimų.

Pirmos kartos Povilas mirė jaunas, ką tik baigęs medicinos mokslą, su buvusiu kurso draugu gydytoju Vytautu Legeikiu gydė šiltine sergančius ligonius. Nuo ligonių šiltine užsikrėtė gydytojas V. Legeikis, o pastarąjį slaugydamas Povilas irgi užsikrėtė ta liga ir 1908 m. gruodžio mėnesį Maskvoje mirė, ten ir palaidotas.

1928 m. sausio 2 d., mirė antros kartos Povilas. Dvidešimt ketverių metų jaunuolis, ką tik baigęs Dotnuvos aukštesniąją žemės ir miškų ūkio mokyklą. Mirė jau dirbdamas girininku Šlapaberžės girininkijoje, nesulaukęs medicininės pagalbos. Dirbdamas miške peršalo, apsirgo plaučių uždegimu ir atgulė Vadaktėlių kalnelyje.

Ne eilinis likimas teko ir trečios kartos Povilui. 1941 m. birželio 14 d. su šeima jis buvo ištremtas į Altajaus kraštą. Po metų – dar toliau į šiaurę, į Tit – Arus. Ten mirė tėvai. Povilas liko našlaitis. 1946 m. Povilą su seserimi grąžino į Lietuvą.

 Vyriausioji Povilo sesuo Janina atsiminimuose rašė:

 “1946 m. apie lapkričio pradžią išvažiavau į Akademiją. Po kelių savaičių gaunu telegramą iš Vilniaus, kad Povilas ir Vitutė Vilniuje. Su drauge Vita važiuojame į Vilnių. Susirandame tą prieglaudą, kur jie nukreipti. Tą dieną jų mes nepaėmėme, nes buvo jau vėlyvas metas, o be to, mes pačios nežinojime, kur nakvosime. Ryte juos pasiėmę ėjome į geležinkelio stotį. Stotis - tik griuvėsiai. Šalia barake per langelį pardavinėjo bilietus. Prie bilietų eilėje keli šimtai žmonių, daugiausiai kariškiai. Nusipirkti bilietų nesitikėjome. Prasitrynę stotyje, vakare sulaukėme traukinio. Sąstate - garvežys ir gyvuliniai vagonai. Nuėjome prie garvežio mašinistų. Prižadėjom jiems sumokėti, jeigu mus paimtų. Jie mus priėmė ir greit susodino į tą skyrių, kur sukrautos garvežiui anglys. Pradėjom važiuoti, leido ateiti pasišildyti prieš pakurą, kol pila anglis.

Dotnuvoje sutiko visas būrys kurso draugų, nors ir nežinojo, kada mes grįšime. Bendrabutyje pavalgydino, pagirdė karšta arbata.

Išsimiegoję ryte išėjome į Surviliškį. Aplankę mūsų tetas, pernakvoję Bakainiuose, išėjome į Zaosę. Zaosėje palikau Povilą, o su Vitute grįžau į Pakruostėlę pas tetą Oną, kur ją ir palikau.”

Taip Povilas grįžo į gimtinę. Tačiau gimtinė buvo nebe ta, kokią Povilą trėmėjai privertė palikti prieš penkerius metus. Ją gaubė liūdesys ir gedulas, nes prieš kelis mėnesius buvo nužudytas Dėdė Alfonsas. Povilas čia rado tik senelę ir dėdiną su trimis mažamečiais vaikais.

Praeinant frontui, rusų kareiviai išsivedė arklius, atsitiktinai liko tik vienas. Su vienu daug nesuarsi. Zaosėje, kaip atsiminimuose rašė Janina: “Be vyrų buvo sunku. Pasamdyti žmogaus jau nebuvo už ką, nes patys tik bulves, duoną ir pieną turėjo”.

Taip, netikėtai, Povilas tapo vyriausiu artoju jau visokių okupantų nualintoje tėviškėje.

Zaosė apsupta miškų, o 1946 metai - pats partizanmetis. Dieną stribai, tik sutemėlė – partizanai. Netoli mūsų sodybos, miške, buvo partizanų slėptuvė, ją kažkas išdavė stribams. Kartą garnizono kariai apsupo mišką o stribai nusivarė Povilą miškan, įdavė kastuvą ir nurodę vietą, įsakė kasti, patys apsupo vietovę ir už kelių dešimčių metrų paruošę ginklus, laukė. Visa laimė, kad slėptuvė buvo tuščia.

Taip darbuose, rūpesčiuose prabėgo treji Povilo metai Lietuvoje po tremties.

Tačiau 1949 m. kovo 25 d. Povilas su senele ir dėdinos šeima buvo antrą kartą ištremtas į Sibirą. Šį kartą į Irkutsko sritį, į Tulūno miestą. Grįžo tik 1959 m.

Ketvirtos kartos Povilas Urbšys, tai buvęs STT Panevėžio padalinio vadovas, kuriam šiuo metu tenka priimti savus gyvenimo iššūkius.