facebook

Poezija

Pranašas

Vieno kelio keleivis.

Vieno žodžio žmogus.

Sustabdėme jį ir klausiam:

kur tavo lūpos?

kur tavo akys?

kur tavo širdis?

Keistuolis:

jis rodo į mus.

Justinas Marcinkevičius (1979)

____________________________________________

Išvada

Čia nieko mūsų nėra,

o viskas- mūsų vardu.

Bespalvė laiko skara

kaip kaukė ant mūsų veidų.

Nuplėši- ir tik tamsa

lyg didelis grumstas užkris.

Neklauskit: kieno tiesa?

Ir nespėliokit: kuris?

Tamsa atsakytų: visų.

Tyla sušnibždėtų: visi.

O tavo nedrąsų: esu,

patvirtintų mano: esi.

Justinas Marcinkevičius (1982)

____________________________________________

Ko nori pasaulis iš mūsų, arba ko mes norim iš jo

 

Nesupratom, ko nori iš mūsų pasaulis.
Didelis jis yra - toks, kad yra visur, nors
atrodo, lyg jo ir nebūtų.

O iš tikro? Iš tikro
neįmanoma žengti nė žingsnio, kad
neatsitrenktum į jį -
tirštas, klampus, dažniausiai toks
sukietėjęs (arba užkietėjęs), jog kumščiu
(ką ten - varganu kumšteliu!) gal tik savo

gyvybe visa jį pramuštum.

Tad ir klausiu: ko jis nori iš mūsų?
Pavyzdžiui, iš tavęs, iš manęs, iš kitų. Ne iš
mašalėlio kokio ar skruzdėlytės, nors dėlei
teisybės šventos, turėtume leisti ir jiems
pasiklausti. Įdomu būtų išgirsti atsakymą,
nors murmesį menką, iš kurio taptų aišku,
kad, tarkime, skruzdėlytė labai reikalinga
pasauliui,
nes kas kitas be jos
temptų šapelį į skruzdėlyną
daug kartų didesnį už ją?

O dar, žiūrėk, pakeliui tą jos nešulį menką
ima ir atima,
pagrobia, pavagia,
pagal įstatymus savo kažkokiu
būdu pasisavina - privatizuoja...

Šioje vietoje leidžiu sau klausti:
taigi kur tas pasaulis?
Ką jis veikia? Kodėl nusišalina?
Būdamas VISAS, kodėl nieko nedaro?
Mano supratimu, tai nedora.
Aš piktinuos. Aš protestuoju.
Jeigu ta skruzdėlytė su savo menku šapeliu
mūsų pasauliui nė motais,
tai taip tegul ir pasako.
Viešai. Prie visų.

Bent žinosim, su kuo reikalą turim.

Justinas Marcinkevičius (2006)


Tas KAŽKAS ištinka tiktai tą,

kuris į nieką nepretenduoja...

(...anąsyk pasakė Viktorija Daujotytė)

Galima pretenduoti į jaukų poilsį,

Galima pretenduoti į ryto rasą,

Galima pretenduoti į traškius pyragaičius,

Galima pretenduoti ir į skrydį privačiu lėktuvu..

Bet –

galima pretenduoti ir į žinojimą,

Kuris atidaro vartus į tiesą –

O tiesa jau nepretenduoja į nieką –

Ji tiesiog yra.

Ir tau staiga pasirašo dangaus skliautas

Tarsi tavo pavardės raide U –

Dvi lygiagretės vaivorykštės.

Visi praregi ir ištaria –

Mes kartu! Tebūnie!

 

Elvyra Pažemeckaitė