facebook

Vaclav Havel įžvalga iš knygos KAS ŽMOGAUS GALIOJE

Šiuolaikinis politikas yra vien šifras: už patikimumo kaukės ir dirbtinės kalbos neįžvelgsime gyvo žmogaus su jo aistromis, pomėgiais, asmenine nuomone, drąsa arba žiaurumu,— visa tai jis kaip intymius dalykus palieka privatumo vonioje. Jei ir įžvelgiame ką nors, tai tik daugiau ar mažiau įgudusį valdžios technologą. Sistema, ideologija ir aparatas atėmė iš žmogaus - tiek valdančiojo, tiek ir pavaldinio - sąžinę, natūralų mąstymą ir natūralią kalbą, o drauge ir konkretų jo žmogiškumą. Valstybės primena mašinas, žmonės tampa statistiniais rinkėjais, gamintojais, pirkėjais, pacientais, turistais arba kareiviais. Gėris ir blogis - šios natūraliojo pasaulio kategorijos, vadinasi, praeities atgyvenos - politikoje praranda realią prasmę. Vieninteliu metodu tampa tikslas, o vieninteliu matu - objektyviai patikrinama ir matematiškai apskaičiuojama sėkmė. Valdžia aprioriškai yra nekalta, kadangi auga ne iš to pasaulio, kuriame žodis „kaltė" dar turi prasmę.
Ši valdžia - kontrolės, prievartos ir baimės košmaras, valdžia, suvalstybinanti, vadinasi, nužmoginanti mąstymą, moralę ir privatumą. Valdžia, kurią jau seniai įgyvendina nebe grupelė savavalių valdovų; ji įsiurbia ir praryja kiekvieną, priversdama dalyvauti kad ir savo tylėjimu. Valdžia, kurios savo rankose lyg ir neturi niekas, nes ji savosiose turi visus. Monstras, kuris lyg ir nevaldo žmonių, tačiau kurį visi žmonės savo „objektyviais" (tai yra nuo visų žmogiškų apraiškų, taip pat ir mąstymo, atskirtais, vadinasi, iracionaliais) veiksmais velka su savimi į troškią nežinią.
<...>
Pasirodo, kad tokios asmeninės kategorijos kaip gėris ir blogis išlaiko vienareikšmį turinį ir tam tikromis aplinkybėmis gali sudrebinti tariamai nepajudinamą galią su ištisomis kareivių, policininkų ir biurokratų armijomis.
Pasirodo, kad politika neprivalo būtinai ir visiems laikams likti valdymo profesionalų rankose ir kad jautrią širdį turintis, kažką aukščiau savęs esantį gerbiąs ir nieko nebijantis elektrikas gali paveikti visos savo tautos istoriją.
Taip, „antipolitiška politika" yra galima. Politika „iš apačios". Žmogaus, o ne aparato politika. Iš širdies, o ne iš tezės kylanti politika. Neatsitiktinai ši viltinga patirtis įgyjama būtent čia, šioje niūrioje saloje. Iš ,,dienos valdžios" reikia nusileisti į patį šulinio dugną, kad galėtum išvysti žvaigždes.
Rašydamas apie Chartiją 77, Janas Patočka pavartojo sąvoką „sukrėstųjų solidarumas". Turėjo galvoje išdrįsusius pasipriešinti beasmenei valdžiai ir galiai, priešpastačiusius jai vienintelę savo galimybę — žmogiškumą. Ar šio pasaulio patobulinimo galimybė nepriklauso kokiai nors tarptautinei sukrėstųjų bendrijai, kuri, nekreipdama dėmesio nei į valstybių, politinių sistemų ir gynybinių blokų sienas, nei į tradicinės politikos žaidimo taisykles, funkcionierius bei sekretoriatus, pabandys paversti realia politine jėga vieną šiandieninių galios technologų pajuokiamą fenomeną — sąžinę?


1984 m. vasaris