facebook

Vytauto Rubavičiaus įžvalga

Dvidešimt metų yra pakankamas laikas bent jau susimąstyti, ką mes statom ir ant kokių pamatų mes kuriame valstybę. Sistema, kuri yra sukurta ir kurią aš vadinu korupcine demokratija arba vaizduojamąja demokratija, yra labai naudinga tam tikram sluoksniui, kuris tą sistemą valdo ir visomis išgalėmis gina, nes tai laiduoja valdymą neatsiskaitant. Visuomenė yra atskirta, o tai ypač naudinga partinei nomenklatūrai, nes tuo būdu yra išlaikomas tas pats partinių valdymo principas. Kas valdė sovietmečiu? Sovietmečiu valdė partiniai. O kas valdo dabar? Valdo partiniai. Ir demokratinė sistema buvo sutapatinta su partine sistema, tarsi partinė, daugiapartinė sistema yra ta vakarietiška demokratijos sistema. Jokiu būdu nėra. Vakarietiškos demokratijos esmė yra savivalda ir savivaldos bei partinių valdžios santykis. Įvairiose šalyse jis yra vis kitoks – vienur daugiau to partinio principo, kitur mažiau, bet niekur, net aplinkinėse mūsų šalyse nėra taip, kad visai nebūtų savivaldos, kad savivalda būtų tik iškaba, kuri maskuoja partinių sąrašų, partinės nomenklatūros valdymą.

******************

Nors laisvi rinkimai yra laikomi demokratinės valstybės pagrindiniu bruožu ar atributu, tačiau jei nėra turinio, tai rinkėjai ir nekeičia. Rinkėjai tampa tiktai elektoratu, kuris reikalingas parodyti, kad dalis žmonių atėjo prie balsadėžių, o visa kita jau yra sutvarkoma per partijų sandėrius, sandorius ir koalicijas. Jūs tiktai balsuokite, o valdysime mes. Tas principas egzistuoja jau dvidešimt metų ir jis, mano galva, yra didžiulė Lietuvos bėda, kuri neleidžia Lietuvai susikaupti jokiam proveržiui kaip valstybei. Kaip valstybė mes nesame padarę jokių proveržių, mes nesame sukaupę jėgų nei mokslo, nei kultūros, nei ekonomikos tam tikrų sričių proveržiams. Tam mes tiesiog nekaupiame. Kodėl? Todėl, kad norint sukaupti proveržiui pirmiausia reikia intelekto, dvasios, išsilavinimo galių, ir, svarbiausia, nesavanaudiškų galių. Nes tada savanaudiškumą reikia atidėti. Tada reikia kaupti valstybines lėšas, valstybės pajėgas. O kam tą daryti, jei dabar tais biudžetiniais pinigais, dvidešimt, trisdešimt ar keturiasdešimt procentų galima jais nepaliaujamai manipuliuoti, nuleidinėti, valdyti juos taip, kad nubyrėtų į kitas, ir trečias kišenes. Tas darbas tampa pagrindinis valstybės vadovų, apie juos besisukančių žmonių darbas ir nėra jokių šansų, kad valstybė susikauptų, kad jie susikauptų, kokiems apčiuopiamiems proveržiams.

******************

Šiandien visuomenė yra paversta neįgalių žmonių sambūriu. Visuomenė yra įgali tik kai turi galią veikti valstybės valdymą, t.y. turi galią tvarkyti savo kasdienį gyvenimą. Jeigu ji tos galios neturi, tuomet su ja galima visiškai nesiskaityti. Čia yra vienas iš esminių dalykų, kuris leido politiniam elitui sukurti visą valstybės mechanizmą, kuris šiaip visas yra korupcinis, jis visas yra grindžiamas dalies pinigų nuplovimu.

******************

Pasaulis yra tapęs labai staigiai besikeičiantis, mainus pasaulis. Ir numatyti kažkokius tai ilgalaikius dalykus darosi sunku. Kodėl tas pasaulis tokiu tapo? Tai tas pasaulis tokiu tapo, kai finansinis kapitalas buvo išlaisvintas iš bet kokios priežiūros. Kitaip tariant, visos kitos laisvės, pavyzdžiui, žmonių ir valstybių buvo pajungtos finansinio kapitalo laisvei.

******************

Jeigu mes kalbame apie žmogaus vertę, nelygstamo žmogaus gyvenimo, jo kūrybinės galios vertę, tai vis dėl to neturime pasiduoti žmogiškųjų išteklių apžavams ir nepradėti aiškinti, kad žmogaus tikslas yra kuo greičiau prisitaikyti prie rinkos reikalavimų, kurie yra vos ne dieviškos prigimties. Nėra šiaip rinkos, rinką kuria žmonės, rinkos yra valdomos, rinkos nesusikuria pačios. Jos yra juridiškai kuriamos, susitarimais ir visos rinkos yra sukurtos. Tai yra žmogaus produktas, ir klausimas yra tik tada, kas rinkas valdo ir kam valdo.

******************

Valstybę reikia atimti iš ją uzurpavusios, ją nusavinusios tam tikros partinės nomenklatūros ir aukštosios valdininkijos, su ja susijusios žmonių grupės. Tą valdžios galios pyragą, kuris yra tos nomenklatūros rankose, reikėtų vienaip ar kitaip padalinti. Reikėtų, kad visuomenė gautų dalį tos valdžios kartu su ištekliais – finansiniais ištekliais, kurie būtų skiriami toms valdžios funkcijoms vykdyti. Čia yra labai paprastas dalykas, dviračio nereikia išradinėti. Reikia realios savivaldos, o reali savivalda remiasi tiesioginiu atstovavimu. Žmonės turi turėti teisę tiesiogiai rinkti savo patikimus žmones, kad jie atstovautų kaip savivaldos tam tikri sistemos veikėjai, atstovautų bendruomenėms, atstovautų vietoje gyvenantiems žmonėms. Ir ta teisė visose šalyse yra suteikiama. Savivalda yra teisė. Žmonės turi turėti savivaldą nuo 200, 300 ar panašiai, svarbu, kad nebūtų nuo tūkstančių. Savivalda ir remiasi tuo asmeninio žinojimo ir susižinojimo dalyku. Tiesiogiai renkamas žmogus gali priklausyti bet kokiai partijai, būti nepartinis, kas tik nori, bet jis renkamas ne pagal partinę priklausomybę, o pagal tai, koks jis yra žmogus. Ir turi būti laiduotos lėšos toms funkcijoms vykdyti.

******************

Klausimas yra apie žaidimo taisyklių keitimą. Kokias jūs matote žaidimo taisykles, kurios pakeistų visos valstybės veikimą? Kurios ją priverstų pereiti į kitą režimą, priverstų pereiti prie tokio, kuriame yra daug daugiau teisingumo, kur visuomenė būtų įgalinta tvarkytis savo kasdienėje aplinkoje. Kai visuomenė turės galią, valstybinė valdžia taip pat turės su ja skaitytis. Valdžios skaitosi tik su valdžiomis, valdžios bendrauja tik su galiomis. Jeigu tu neturi galios, tu esi nematomas ir tu esi niekas.

******************

Esminis dalykas yra politinės sistemos reforma. Pirmiausia, jeigu žmonės eina rinkti, kad rinktų tik tuos, kurie bent jau pasakytų, kad būtina keisti politinę sistemą, visuomenei gražinant galias tvarkytis kasdienį gyvenimą, kitaip tariant, diegiant realią savivaldą. Kitas dalykas – teisėsauga. Kad žmonės rinktų tuos žmones, kurie suvokia, kad visuomenė vykdo teisingumą kartu su teisėjais per savo atstovus – prisiekusiaisiais mes juos vadinsime ar tarėjais, nesvarbu. Visuomenė turi susigražinti galią vykdyti teisingumą. Kol to nebus, valstybė nepajudės jokiu keliu ir mes amžinai tame smėlyje grimsime tiktai į dar didesnį skolos liūną, įvairių didelių projektų ir įsiskolinimų liūną. Na ir trečias dalykas, kad vis dėl to žiūrėtų į to žmogaus akis, nes dažnai akys daug ką pasako. Na nerinktų tų, kurie labai gražiai kalba ir žiūri tyromis kiaulės akimis.