K.Urbšienės laiškai

Kotryna Urbsiene - nuotrauka2

KOTRYNA URBŠIENĖ:

Brangieji ir Mylimieji vaikeliai*

Juozukas ir Aldutė,

Daug džiaugsmo turėjau, kada sulaukiau nuo Juozuko laiškelį. Labai pasiilgau jūsų, bet musėt nebeteks pasimatyt, baigiasi jau mano gyvenimas. Atlikau vienui viena. Ar nežinot ką apie Juozą, ar gyvas ar miręs. Dar iki šiolei šiaip taip gyvenom, ale dabar jau visiškai susilpnėjau...

O jums jeigu gerai ten gyventi ir jeigu dažinosite, kad aš jau mirusi, tai ir gyvenkit tenai. Ir dabar jau pradėjau kraujais spiaudyti, baigiasi gyvenimas. Kol dar gyva esu, meldžiuosi už jus ir už jūsų vaikelius. Meldžiuosi už visą savo šeimyną, gyvus ir mirusius. Kol buvau sveikesnė, buvau nuvažiavusi pas daktarą Dalindą. Dalindienė augina dvi dukreles. Viena Birutė, antra Danutė jau turi po penkis metus. Laiminu jus ir jūsų vaikelius. Kad Dievas jus laimintų, jums padėtų visuose reikaluose. Ir jūs manęs neužmirškit, kad ir mirus būsiu. Labai dar norėčiau pasimatyt, ale musėt nebeteks. Sveikinu jus nesuskaitomais kartais Sudiev, ir sudiev vaikeliai brangūs.

*Kotrynos Urbšienės laišką 1949 01 27 d. parašė Aloyzas

 

MTScan00003

 

JUOZAS URBŠYS:

„O tėviške, kaip jie tave mylėjo,

Ir kaip norėjo kančioje, skausme paguost..."

Mama,

esame Vadaktėlių šventoriaus kapinėse. Kalba - deja, ne savo lūpomis, Tamstos sūnus Juozas. Senatvė ir nesveikata neleido man atvykti į šias mūsų šeimos ir giminės gedulingas apeigas.

Mama, Tamsta gyva būdama, sakeisi norinti atgulti po mirties Vadaktėliuose amžinam poilsiui šalia savo seniai čia jau besiilsinčių trijų sūnų, Igno su Povilu, mirusių pačioje jaunatvėje nuo ligų, ir Alfonso, žmonijos priešų nužudyto Naujamiestyje.

Alfonso vyriausiasis sūnus Aloyzas jau prieš nemažai metų sukūrė ąžuolinį paminklą. Jis čia stovi prie kapo. Jo trijose plokštėse iškaltos visų mūsų šeimos mirusiųjų vardai ir pavardės, tarp jų ir Tamstos, Mama, taigi Tamsta tarytum grįžti į savo amžinus namus.

Ne viena, Mama, parvykai į Lietuvą, iš tolimo tremties pasviečio. Kartu su Tamsta sugrįžo ir marti Ona, velionio Alfonso žmona, išgulėjusi kartu su Tamsta ilgus metus Sibiro žemėje (Tulune).

Parvažiavo iš Sibiro ir Tamstos vyriausias sūnus Antanas su žmona Aniceta, jauni mirę Tit Aruose, atšiauriam krašte, nuo bado, šalčio ir ligų.

Atgulsite dabar čia keturiese į laukiantį jau Jūsų kapą šalia Alfonso, Igno ir Povilo.

Neatguls tik niekad čia Tamstos mylimas vyras, mūsų Tėvas, Senelis, Prosenelis Kazimieras Urbšys. Jo kūnas, nežmoniškos priespaudos išvargintas, guli Sibire nežinomos upės pakrantėje. Amžiną atilsį duok jam, Viešpatie!

Neatguls čia taip pat Tamstos, Mama, anūkas Petras, Antano ir Anicetos sūnus, paauglys miręs amžino įšalo padangėje. Tit Aruose jo kūnas liko nesurastas.

Vadaktėliai buvo kadais mūsų šeimos artimoji bažnyčia. Nuo mūsų vienkiemio, oficialiai vadinamo Zaosia, o žmonių kalboje - Urbšine, Vadaktėlius skyrė graži, tyravandenė Nevėžio upė.

Vadaktėliuose buvo pakrikštyta 1907 metais Tamstos, Mama, vienintelė duktė Elena, gyvenanti dabar toli toli už plačių vandenų ir dėl to negalėjusi asmeniškai dalyvauti šiame gedulo susibūrime. Esu tačiau tikras, kad savo dvasia ji yra mūsų tarpe.

Baigdamas - Tamstos, Mama, ir savo vardu - kreipiuosi į mūsų šeimos ir giminės dabartines ir būsimas atžalas su prašymu šiuos mūsų kapus kiekvieną pavasarį, vasarą ir rudenį lankyti ir prižiūrėti.

Juozas Urbšys

 

Laiskas Alfonsui2