facebook

kartu

Sąjūdžio ledonešį teks pakeisti kantria kasdienybės kova

Pats save rinkimuose iškėlęs ir nugalėjęs Povilas Urbšys jau susipažino su Seimo virtuve. Panevėžiečių autoritetą pelnęs žinomas kovotojas su korupcija įsitikinęs, kad piliečiai privalo kontroliuoti valdžią ir patys dalyvauti priimant svarbius sprendimus.

 

 

Nuo „tu“ peršoka prie „jūs“

 

– Kritiškai vertinate Seimo nariams suteiktas privilegijas. Ar po ketverių metų nepasikeis mąstymas ir požiūris į jas ir Seimo nario statusą?

 

 

– Turiu prisipažinti, kad ir man pačiam įdomu: kas atsitinka žmogui, kai jis patenka į Seimą? Savotiškai tai lyg eksperimentas, kuriame pats dalyvauju.

 

Analizuoju situaciją ir matau: Seime pasijunti lyg erdvėlaivyje. Žmonės gali būti skirtingų pažiūrų, bet ima ryškėti tam tikras vienodumas, kuris atsiranda būnant uždaroje erdvėje. Jei žmogus pradeda susitapatinti su uždara erdve, jis neišvengiamai taps erdvėlaivio dalimi. Vienintelė išeitis – stengtis neprarasti ryšio su žmonėmis už Seimo ribų.

 

Labai jautriai reaguoju, kai vietoj „tu“ į mane ima kreiptis „jūs“, „Seimo nary“. Vadinasi, mane vertina ne pagal vertybines savybes, o pagal užimamas pareigas. Ilgą laiką teko dirbti vadovaujamą darbą, retai kas kreipdavosi „Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos viršininke“. Norėčiau likti Povilu.

 

Nei žemintis, nei aukštinti

 

Esu katalikas, tikintis žmogus. Ir anksčiau eidavau į bažnyčią, bet tai niekam nesukeldavo papildomų klausimų. Dabar po mišių vienas pažįstamas kreipėsi vos ne su pašaipa: „O, Seimo narys!“ Tarsi einu ne melstis, o pasirodyti. Tai mane šiek tiek ir žeidžia.

 

Iki išrenkant į Seimą žmonės daug atlaidžiau vertindavo, jei neatsiliepdavau telefonu, o dabar papriekaištaujama, neva sau tai leidžiu, nes esu Seimo narys. Tai rodo, kad aplinka ima vertinti kitaip. Be abejo, Seimo nariui suteiktos šiek tiek didesnės galios, bet tai ne priežastis kitam žmogui žemintis, o mane dirbtinai aukštinti.

 

Žmonės turi suvokti, kiek prisideda, kad Seimo narys pasijustų esąs išskirtinis. Normaliame demokratiniame pasaulyje santykis su išrinktaisiais yra paprastesnis.

 

Kai paisoma tik užimamų pareigų, nebelieka žmogiškojo santykio. Valdžia atitolsta nuo žmonių, nes gavęs įgaliojimus išrinktasis galvoja, kad jis valdo, o ne tarnauja.

 

Viešbutis ir automobilis

 

– Ar šiuo metu gyvenate Seimo viešbutyje?

 

– Taip, vieno kambario bute, kitiems pagal šeiminę situaciją tenka ir du, ir trys kambariai.

 

Tai Seimo nariams mokesčių mokėtojų suteikta privilegija, kad turėdami geresnes darbo sąlygas galėtų geriau atstovautų rinkėjams, sutelktų visą laiką ir dėmesį darbui Seime.

 

Lygiai tas pat su automobiliais. Parlamentines išlaidas sudaro apie 2100 litų. Jos skirtos degalams, mašinų techniniam aptarnavimui, kanceliarinėms prekėms, reprezentacinėms išlaidoms, kai Seimo narys kviečiamas dalyvauti renginyje.

 

Man būtų geriau, jei būtų sudarytos galimybės naudotis ekonominės klasės automobiliais, kuriuos skirtų Seimas. Tai būtų daug pigiau mokesčių mokėtojams nei kiekvienam Seimo nariui skiriamos parlamentinės išlaidos.

 

70-80 proc. tų parlamentinių išlaidų dalis Seimo narių panaudoja tam, kad galėtų įsigyti naujus automobilius išsimokėtinai. Pagal įstatymą tai neleidžiama, bet surandama būdų apeiti šią nuostatą. Pažiūrėkite, kokiomis mašinomis važinėja nebeišrinktieji į Seimą – dažnas tebesinaudoja tuo automobiliu, kuris buvo nuomojamas arba buvo sudaryta kita neleidžianti jo įsigyti sutartis. Bet jis naudojamas toliau ir tampa lyg asmenine transporto priemone.

 

Geriausia būtų, jei man nereikėtų sukti galvos, kur automobilį remontuoti. Geriau sukti galvą dėl valstybės reikalų.

 

Yra valstybės įmonės, kurios turi tarnybinį transportą, numatomi limitai, skiriamos lėšos degalams, techninis aptarnavimas. Kai paslauga įsigyjama didesniam kiekiui, kainuoja kur kas pigiau.

 

Aš važinėju nuosavu automobiliu, nesu nusprendęs nuomotis. Jei to reikės, išlaidos bus apmokamos iš mano atlyginimo. Parlamentinės lėšos turi būti panaudotos pagal paskirtį, o ne tam, kad įsigytum asmeninį automobilį.

 

Darbo partijos klausimu jau spaudė

 

– Ar skiriasi susidarytas Seimo vaizdas nuo to, kurį išvydote?

 

– Didesnė dalis sudaro tikrai gerą įspūdį, ypač etatiniai darbuotojai, kurie dirba komitetų biuruose, atsakingi už teisės aktų rengimą, ūkines problemas. Tik tų darbuotojų dėka Seimas nėra paskandintas politinių ir asmeninių interesų liūne.

 

Kad Seimas virsta įvairių interesų prekyviete, teko pajusti prieš posėdžius dėl teisinės neliečiamybės atėmimo. Tada pamatėme, kokiomis priemonėmis siekiama paversti Seimą slėptuve asmenims, kurie kaltinami įvairiais nusikaltimais.

 

Net man bandė netiesiogiai daryti įtaką, kad nedalyvaučiau balsavime. Per vieną pažįstamą bandyta įteigti nuomonę, jog būtų geriau nebalsuoti, nes „ką gi jis vienas padarys, jei ims konfliktuoti su tais, kurie turi įtaką daugumai“.

 

Savivalda domina labiausiai

 

– Panevėžyje esate žinomas kaip kovotojas su korupcija, bet dabar esate Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto bei Etikos ir procedūrų komisijos narys. Kodėl neįeinate į Nacionalinio saugumo ar Teisėtvarkos komitetų sudėtį, juk šiose srityse turite patirties?

 

– Rinkimų kampanijos metu kalbėjau, kad piliečiai yra praradę galimybę kontroliuoti valdžią. Praradusi kontrolę, ji pradeda piktnaudžiauti savo įgaliojimais, nebegali tarnauti žmonėms, tampa arba partinių interesų, arba asmeninių grupių interesų erdve.

 

Jei norime kažką keisti, tai pradėti reikia nuo savivaldybės, sustiprinti piliečių dalyvavimą savivaldybių valdyme.

 

Lietuva priklauso Europos tarybai. Europos taryboje yra Vietos regionų valdžių kongresas. Jį sudaro dveji rūmai: Vietos, kuriuose Lietuva turi du atstovus su balsavimo teise, ir Regionų valdžios rūmai, kuriuose iki pernai spalio turėjome du atstovus su balsavimo teise. Po atlikto Europos tarybos monitoringo netekome balsavimo teisės, nes buvo konstatuota, kad regionų lygmeniu nėra piliečių atstovavimo. Mūsų regionų tarybos yra ydingi dariniai, neturintys nieko bendra su išrinktais asmenimis, kurie turėtų piliečių įgaliojimus atstovauti jų interesams. Mes patys nesuvokiame, kad tai yra problema.

 

Esu Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, kad įsigilinčiau į šią situaciją.

 

Viena išeitis – kurti savivaldos lygmenyje judėjimus, telkti juose žmones, kurie į valdžią žiūri ne kaip į praturtėjimo, o tarnavimo žmonėms priemonę, kurie turi moralinį autoritetą ir tiki, kad galima situaciją pakeisti. Partijos, pajutusios politinę konkurenciją, pradėtų keistis.

 

Seniūnaičius vėl rinks klerkai

 

– Kaip tai turėtų vykti realiai? Be išrinktų valdžios atstovų, balsavimo teisę turėtų ir piliečiai?

 

– Piliečiai turėtų dalyvauti priimant įvairių klausimų sprendimus. Būna klausimų, kurie tiesiogiai susiję su bendruomenių interesais, pavyzdžiui, tiesiant kelią, statant parduotuvę.

 

Prancūzijoje negali atsirasti pastatas nesuderinus su bendruomene. Vokietijoje, nederlingose žemėse, kuriami pramogų, atrakcionų parkai, globos namai. Šie objektai užtikrina žmonių užimtumą ir socialinį stabilumą.

 

Nesuvokiame, kad valstybės išsivystymas priklauso nuo to, ar tolygiai bus išsivysčiusios savivaldybės ir regionai. Jei vienas regionas bus atsilikęs, ten reikės didinti išmokas iš biudžeto.

 

– Kokios būtų bendruomenės galios?

 

– Panevėžyje susikūrusios Pietų ir Šiaurės bendruomenės. Viename iš posėdžių buvo patvirtinta seniūnaičių rinkimų tvarka. Į atrankos komisiją įeis 6 administracijos ir 4 bendruomenių, apie kurias daugelis miestiečių net nežino, atstovai. Taigi seniūnaičius rinks ne eiliniai žmonės, o klerkai ir partijų atstovai.

 

Daugelis esame įsitikinę, kad tai ne mūsų reikalas, tad vėl atiduosime vieną iš savivaldos grandžių politinėms partijoms. Kalbame, kad valdžia yra sau, o paprasti žmonės sau, bet kartu patys atiduodame jai visas galias. Žmonės save pasmerkia būti partijų interesų įkaitais.

 

Partijos žino, kad jas išrinks. Seimo rinkimų metu Vakarinėje apygardoje žmonės parodė, kad gali rinktis ne partiją, o save išsikėlusį kandidatą. Savanoriai, kurie buvo susibūrę aplink save išsikėlusį kandidatą, ir gali būti tie, kurie sudarys to judėjimo pagrindą. Į judėjimą galima pritraukti nebūtinai nepartinius.

 

Tiktai per pilietinius judėjimus, per savivaldą galime suformuoti pilietinę visuomenę. Kitokio kelio bendruomenei apsiginti nuo valdžios interesų nėra.

 

Sąjūdis buvo kaip ledonešis, tokio judėjimo nebebus, kiekvienas turėsime kantriai, palaipsniui atkovoti savo teritorijoje savo, piliečio, galias.

 

Jaučiasi atsakingi draugeliams

 

– Korupcija – kaip piktžolė. Ar įmanoma ją išrauti taip, kad ji nebeataugtų?

 

– Dirbdamas STT, mačiau pasekmes to žmonių atstovavimo trūkumo. Kiekvienais metais būdavo vis išvedami valdininkai ir politikai su antrankiais iš įvairių kabinetų. Antradieniais kai kurie asmenys pasiruošdavo daiktus, kurių gali prireikti areštinėje. Bet po tų išvedimų niekas iš esmės nepasikeisdavo.

 

Vienose didžiausių savivaldybės įmonių „Panevėžio energijoje“ ir „Aukštaitijos vandenyse“ iki šios dienos nėra nutrauktos darbo sutartys su nušalintais įtariamuoju Vytautu Šidlausku ir su kaltinamuoju Rimantu Liepa. Politikai savivaldybėje tokiu būdu demonstruoja, kad jiems visiškai nerūpi žmonių interesai ir nuomonė. Jie nesijaučia atsakingi žmonėms, o tik tarsi kažkokiems draugeliams. Korupcija – pasekmė, kai valdžia nejaučia atsakomybės. Tą atsakomybę jai turi priminti paprastų gyventojų atstovai.

 

– Ar jau pavyko ką nors nuveikti Seime?

 

– Kiekvienas Seimo narys yra davęs priesaiką tarnauti žmonių gerovei, vadovautis sąžine. Pavyko inicijuoti ir suburti parlamentarų grupę „Už ištikimybę priesaikai“. Joje 11 narių iš įvairių frakcijų. Vienas iš tikslų – Seimo nariams priminti, kad turi vadovautis priesaika, o ne lojalumu vienam asmeniui. Kokią ideologiją turi Darbo partija? Tai panašu į atstovavimą vieno žmogaus interesams, bet ką tai turi bendra su ištikimybe priesaikai? Turime kalbėti apie sąžinę ir moralę politikoje, kad aplinka keistųsi.

 

Šios grupės nariai buvo surengę spaudos konferenciją prieš balsavimą dėl neliečiamybės panaikinimo ir informavo apie bandymus paveikti Seimo narius vadovautis ne priesaika, o asmeniniais interesais.

 

Vienas balsavimas – jau sandėris

 

– Esate viešai pareiškęs, kad nepramušinėsite lėšų miestui. Ar būsite suprastas gyventojų?

 

– Dėl neliečiamybės atėmimo balsavau, kaip daugelis rinkėjų tikėjosi. Nepasidaviau spaudimui. Nedalyvaudamas būčiau demonstravęs lojalumą į daugumą įeinančiai partijai ir tai būtų leidę pramušti kažkokią pinigų sumą miestui. Bet rinkėjai tikisi, kad nesusitapatinsiu su partiniais ar grupiniais sandėriais.     

 

Tokiu būdu tampu nelojalus daugumai, bet atstovauju rinkėjams.

 

Prastūmimas ir atstovavimas – skirtingi dalykai.

 

– Ar jau renkate komandą savivaldybių rinkimams?

 

– Tai, kas įvyko Vakarinėje apygardoje, mano rinkimų komandoje, yra fenomenas. Intelektualai šį įdirbį laiko galimybe keisti situaciją. Kiekviename miestelyje yra žmonių, turinčių moralinį autoritetą. Jie gali būti iš įvairių sričių: bendrijų pirmininkai, verslininkai, kultūros, švietimo darbuotojai. Lenkai Vilniaus krašte jau suvokė savivaldos galias.

 

Reanimacijoje irgi lieptų dar gulėti

 

– Ką darysite, kad žmonių gyvenimas gerėtų, o ne blogėtų?

 

– Rinkiminės kampanijos metu žmonės man nekalbėjo nei apie pensijas, nei apie mažus atlyginimus. Jie nori padorumo, žmogaus, kuris iškeltų vertybines nuostatas.

 

– Politikai mėgsta rodytis per televiziją. Ar dalyvautumėte pramoginėje laidoje?

 

– Kai kam svarbu atrodyti, o ne būti politikoje. Pavyzdžiui, Artūras Zuokas mėgsta atrodyti dalykiškas, nors yra nuteistas, kaip pats sako, „už gerus darbus“. Politikai pradeda manipuliuoti viešąja nuomone. Kai kurių politikų dažnas pasirodymas net pramoginėse laidose gali būti atlygis už palankius verslo grupėms sprendimus. Bet kokia kaina siekdamas viešumo gali tapti pažeidžiamas.

 

– Dalis politologų ramina, kad per ketverius metus valstybė nesužlugs, nepaisant to, kokia jėga ateina į valdžią.

 

– Dalies požiūriu, dabartinė situacija patenkinama, nors emigracija ne mažėja, o didėja, socialinės išmokos padidėjo 20 kartų. Tas pat lyg reanimacijoje sakytų: „Ai, nieko tokio, širdis sustojusi, praeis dar keturios dienos, lai dar guli...“

 

Tokie politologai nemato, kad valstybė yra tas laivas, kuris skęsta. Kiti skelbia aliarmą – jau viskas, nebeturime laiko. Aš taip pat manau: kiekvieni metai mus gramzdina, liksime Europos „lūzeriais“, todėl privalome skubiai imtis priemonių. Kiekviena diena yra pragaištinga, po to situacijos nebepakeisime.

Lina Rušėnienė,
Panskliautas.lt, 2013-01-13

http://www.panskliautas.lt/sajudzio-ledonesi-teks-pakeisti-kantria-kasdienybes-kova