Straipsniai

2013 m. Gegužė mėn. 03 d., Penktadienis

2013 m. balandžio 30 d. Partijų "kermošiuje" žada nedalyvauti

judejimas

 

Panevėžio Rytas, 2013 m. balandžio 30 d.

2013 m. Balandis mėn. 14 d., Sekmadienis

Susitikimas su panevėžiečiais: sąjūdiška dvasia ir teisinės neliečiamybės klausimas

   Balandžio 12 d. 16 val. į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijų salę panevėžiečius ir jo kraštiečius sukvietė renginys "Kultūros žmonės ir Lietuvos valstybė: kodėl mums svarbi Sąjūdžio patirtis". Diskusiją vedė žinomas Lietuvoje kultūrologas,visuomeninkas dr. Darius Kuolys. Joje dalyvavo Seimo nariai Povilas Urbšys bei Naglis Puteikis, kalbininkė Ramutė Bingelienė, šiuo metu visuomeminiais pagrindais redaguojanti internetinį puslapį Tiesos.lt.

   Kaip pradžioje pažymėjo D.Kuolys, minint Sąjūdžio 25-etį, verta atsigręžti atgal ir pabandyti suvokti gilesnes priežastis, kodėl šiandien esame abejingi, nusivylę, neturime stiprios pilietinės visuomenės. Buvo diskutuojama apie dalyvaujančiosios demokratijos svarbą viešajame gyvenime, būtinybę partijoms atsigręžti į vertybinę politiką valstybės ir jos piliečių atžvilgiu, kalbėta apie atgimstančio pilietinio judėjimo  svarbą Panevėžyje ir jo būsimus siekius.

   Daugiausiai susirinkusius domino šiandienos aktualijos, tame tarpe balsavimas dėl Seimo narės Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės. Nors D.Kuolys , P.Urbšys ir N.Puteikis turėjo priešingas nuomones šiuo konkrečiu klausimu, tai, pasak Seimo narių, netrukdo būti ir dirbti kartu parlamentinėje grupėje „Už ištikimybę priesaikai“. P.Urbšys pakartojo susirinkusiems jau prieš balsavimą Seime viešai išsakytą nuomonę: “Žmo­gus, gin­da­mas sa­vo tie­są, ku­ri yra jam svar­bes­nė už jį pa­tį, tu­ri bū­ti pa­si­ren­gęs as­me­ni­nei au­kai. Ži­no­ma, jei jis pats yra įsi­ti­ki­nęs, kad tai yra ta tie­sa, dėl ku­rios ver­ta au­ko­tis.

   Jei bal­suo­čiau už Sei­mo na­rės N. Venc­kie­nės tei­si­nės ne­lie­čia­my­bės iš­sau­go­ji­mą, tap­čiau san­dė­rio da­ly­viu, ku­ris įvy­ko tarp jos ir V. Us­pas­ki­cho, kai ko­vo­to­ja už tei­sin­gu­mą sten­gė­si pa­dė­ti jam ir ki­tiems iš­veng­ti bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės mai­nais už sa­vo imu­ni­te­to iš­sau­go­ji­mą. Ten­ka ap­gai­les­tau­ti, jog as­muo, iš­rink­tas į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mą kaip ko­vo­to­jas prieš ydin­gą sis­te­mą, ta­po tos sis­te­mos da­li­mi.”

   Apie vienadienės politikos padarinius , kai vardan siaurų, savanaudiškų interesų prarandama laisvė, o tuo pačiu ir galimybė siekti tiesos, kalbėjo ir mintimis dalinosi ne tik svečiai, bet ir susirinkusieji. P. Urbšys pakartojo jau ir anksčiau  akcentuotą mintį , kad slėpimasis po Seimo nario mandatu būtent ir padaro Seimo narį priklausomu nuo tų savanaudiškų interesų.

  Susitikimas, kuris truko apie 2,5 valandos, susilaukė ypatingo susidomėjimo, žmonės neskubėjo skirstytis, vartė svečių padovanotas bibliotekos skaitytojams taip reikalingas knygas , būriavosi grupelėmis, diskutavo. Tokio pasibuvimo iš tiesų reikėjo. Žmonės siekia aiškumo ir vilties.

 

 

Elvyra Pažemeckaitė

2013 m. Balandis mėn. 08 d., Pirmadienis

Pilietinis sąmoningumas būtinas

Panevėžio „Žemynos“ pagrindinės mokyklos mokytojai š.m. kovo 25 d. susitiko su LR Seimo nariu Povilu  Urbšiu ir buvo maloniai nustebinti jo dalykišku, bet draugišku , atviru, tiesiu bendravimu. Svečias teigė, kad , jo nuomone, šiuo metu didžiausias pilietinis sąmoningumas mokyklose. Būtent mokyklos yra tarsi pilietiškumo salelės, kurios per savo aktyvią veiklą galėtų išjudinti visuomenės pilietiškumą. O jį aktyvinti reikia, nes pilietinė demokratija yra būtina sąlyga, kad valstybėje gyvenimas pagerėtų. Žmonės turi tikėti, kad jie gali tai, kas negera, pakeisti, žmonės turi veikti valstybės gerovei, o ne dejuodami iš jos išvykti. Kiekvienas turime savęs paklausti, o ką aš galiu padaryti, kad valstybėje būtų geriau gyventi. Mokyklos, pasak P.Urbšio, -bendruomenės židiniai. Jos savo veikla prisideda prie pilietinės visuomenės atsinaujinimo, todėl pilietiniam ugdymui mokyklose svarbu skirti ypač daug dėmesio. Dar besimokydamas žmogus turi suprasti, kad reali savivalda ten, kur patys žmonės dalyvauja ir priima sprendimus. Žmonėms neturi būti tas pats, kas vyksta jų kaimynystėje, darbovietėse, mieste, šalyje- pilietinis sąmoningumas būtinas.

       Povilas Urbšys sakė tikįs, kad čia, mokyklos salėje, sėdi daug sąžiningų ir savo darbą gerai išmanančių žmonių, tačiau būti geram neužtenka- būtina daryti gera, negalima būti abejingiems negerovėms.

       Kalbėdamas apie Panevėžį  Seimo narys neslėpė, kad mūsų miesto valdžioje daug neūkiškumo, savanaudiškumo, nekompetencijos, kad yra miesto savivaldybėje žmonių, kurių vienintelis rūpestis bet kokia kaina išlikti savo kėdėje.

       Pasidalinęs savo pastebėjimais apie darbą Seime, kur taip pat ne viskas džiugina, kur pastebimas darbas ne dėl tautos, o dėl  savo partijos  ar draugų grupės gerovės, svečias tiesiai, atvirai atsakė į įvairius mokytojų, mokyklos direktoriaus pateiktus klausimus.

Susitikimas buvo įdomus ir prasmingas. Ugnelė  veikti  aktyviau, demokratiškiau mokytojų sąmonėje dar labiau suliepsnojo.

                                 

Aušra Vaitkienė

Panevėžio „Žemynos“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, atstovė ryšiams su visuomene

2013 m. kovas mėn. 22 d., Penktadienis

Seminaristai bendravo su signataru bei Seimo nariu A. Patacku ir Seimo nariu P. Urbšiu

Kovo 11-osios šventę klierikai pradėjo šv. Mišiomis Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, o vakare seminarijoje susitiko pabendrauti su Seimo nariu ir signataru Algirdu Patacku bei jo kolega Seimo nariu Povilu Urbšiu. Svečiai taip sudomino seminarijos bendruomenę, kad diskusija tęsėsi kelias valandas.

Signataras ir Seimo narys A. Patackas pradėjo susitikimą trumpai apžvelgdamas istorijoje buvusias Lietuvos laisvės kovas ir paminėjo, kad paskutiniajam sąjūdžiui prasidėjus buvo pakankamai pozityvių, Lietuvos laisvės siekti nusiteikusių žmonių, tačiau nemažai lietuvių jautėsi jau prisitaikę prie sovietinio rėžimo, nesiruošiantys imtis kovos už laisvę.

 

Įdomu buvo išgirsti, kai A. Patackas pasakojo apie tai, kaip vysk. M. Valančius pradėjo knygnešių „karą“. Jis subūrė klierikų grupę, įdavė jiems savo parašytus atsišaukimus caro valdžiai bei knygų ir seminaristus po vieną išsiuntė į parapijas prie Lietuvos – Vokietijos sienų. Galiausiai šie pradėjo knygnešystę ir taip užsimezgė raidinis sąjūdis. Kitas „karas“, kurį pradėjo vysk. M. Valančius – blaivystės. Šie du sąjūdžiai tuomet subrandino naują lietuvių kartą, kurie buvo svarbūs XX a. pr. atkuriant Lietuvos valstybę.

Taip pat signataras pasakojo apie kun. J. Zdebskį, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, tuomet kunigu buvusų Sigitą Tamkevičių. A. Patackas prasitarė, kad pats rašė į Kroniką, tačiau tikrai nežinojo, kad vyriausiuoju redaktoriumi buvo jaunas kunigas S. Tamkevičius. Anot signataro, paskutinysis sąjūdis atsirado susijungus žygeiviams (tautinis jaunimas) ir eucharistininkams – taip įvyko kokybinis lūžis, sutapęs su Sovietų Sąjungos krize.

 

Kalbėdamas apie Lietuvos ateitį, Seimo narys A. Patackas teigė, kad lietuvis katalikas yra formulė, kurios mūsų tautai būtina laikytis, jei norime išlikti. Istorija parodė, kad tik katalikybės kontekste lietuviai atsitiesdavo ir semdavosi jėgų, kad praradus šią šviesą, tautoje taip pat iškildavo daug sunkumų.

Paklaustas apie Kovo 11-osios įvykius ir kodėl būtent ši diena buvo pasirinkta, A. Patackas atsakė, kad tuo metu Sovietų Sąjunga suuodė apie lietuvių ketinimus ir norėjo kuo greičau pakeisti tam tikrą Konstitucijos straipsnį, kuris būtų stipriai apsunkinęs savanorišką valstybės išėjimą iš Sovietų Sąjungos. Reikėjo spėti paskelbti nepriklausomybę iki straipsnio pakeitimo, nes tai įvykti turėjo pirmadienį. Buvo vėlus sekmadienio vakaras, kai Lietuva pareiškė esanti laisva ir nepriklausoma valstybe – buvo vos suspėta. Tų dienų aplinkybės reikalavo ryžtingumo ir greičio, nes situacija buvo pribrendusi – tai buvo tinkamas istorinis laikas.

 

Vėliau kalbėjo ir Seimo narys Povilas Urbšys, kuris atkreipė dėmesį į tai, kad mes dabar galime suvokti Kovo 11-ąją kaip šventę, tačiau anuomet žmonėms kovo 12-ąją labiau rūpėjo ne paskelbta priklausomybė, o tai, kodėl pirmininku buvo išrinktas ne A. M. Brazauskas, o V. Landsbergis.

Seimo narys teigė, kad komunistinis ateizmas per 50 metų sudarkė žmogaus sielą ir dabar surinkti tas tikėjimo, tautiškumo ir patriotiškumo šukes labai sudėtinga. Povilas Urbšys atkreipė dėmesį į socialinį Bažnyčios mokymą, kurį dar XX a. pr. tam tikru lygmeniu įgyvendinti bandė jau pal. J. Matulaitis. Tuo metu Vilniaus vyskupas suprato pagrindines popiežiaus Leono XIII mintis pirmojoje socialinėje enciklikoje „Rerum novarum“, tačiau vos pradėjęs jas įgyvendinti, tėvynėje buvo apšauktas modernistu. Todėl šiandien vėl būtina papildyti mūsų politiką socialiniu Bažnyčios mokymu.

 

Seimo narys taip pat pakreipė diskusiją kita linkme ir klausė seminaristų, koks jų santykis su bendruoju gėriu ir politika? Jis pacitavo kun. M. Krupavičiaus, garsiosios žemės ūkio reformos įgyvendintojo, ateitininko, mintis apie politiką, sakydamas, kad politika reiškia pasaulį tvarkyti pagal Dievo valią ir kad kiekvienas katalikas yra įpareigotas politikai. Svečias teigė, kad šiandien visiems tikintiesiems reikia permąstyti savo poziciją atskirais klausimais ir neužsidaryti tik savo veiklose bei rūpesčiuose, o kaip tik būti aktyviais piliečiais. Antraip mes savo užsidarymu ir neveiklumu paliksime žmones blogyje, mat yra laikas, kai tylėjimas – dorybė, ir yra laikas, kai tylėjimas tampa nuodėme.

Taip pat Povilas Urbšys atkreipė dėmesį, kad nors vysk. M. Valančius ir buvo dvasininkas, tačiau jis aktyviai lėmė to meto politiką per savo pilietinę poziciją, per būtent tokią savo politiką. Nėra būtina dalyvauti tiesioginėje politikoje, kad galėtume pakeisti ar sužadinti tautai svarbius dalykus. Taip svečias drąsino ir klierikus būti aktyviais piliečiais, turinčiais aiškią poziciją, nes krikščionių pareigos neapsiriboja tik religija, bet liečia visą sociumą.

 

Anot Seimo nario, šiandien susiformavo ideologija, kuri pateisina iškreiptą santykį su visa tikrove ir tai, deja, įteisinta kaip norma. Situacija yra blogesnė nei įsivaizduojame dėl to, kad šiandienos žmogus turi rinktis ne tarp gėrio ir blogio, bet priverstas išsirinkti mažesnį blogį.

Galiausiai abu Seimo nariai kalbėjo, kad šiandieniniame seime nors ir yra krikščionių, tačiau jie yra krikščioniški utilitaria prasme, taigi trūksta druskos. Todėl į politiką šiandien turėtų ateiti jauni aktyvūs krikščionys, kurių labai laukiama. Atsisveikindami Seimo nariai išreiškė viltį, kad Bažnyčia sugebės vėl tapti vėliavnešiu, kuris padės išeiti tautai iš klystkelių ir palinkėjo įkarščio gilinantis į Lietuvos reikalus bei vedant tautą į dvasinį atgimimą.

 

Gabrielius Satkauskas

2013-03-11,

http://www.seminarija.lt/index.php?id=54&nid=263

2013 m. kovas mėn. 07 d., Ketvirtadienis

Reveransai išbalansuoja Lietuvą ir Lenkiją

11 Seimo narių vienijanti parlamentinė grupė „Už ištikimybę priesaikai“ susirūpino, kad kai kurie pastarojo meto valdančiųjų atstovų veiksmai gali reikšti valstybės vertybinių principų ir nacionalinių interesų aukojimą dėl politinių susitarimų.

Tokiais veiksmais įvardijami užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atgailavimas Lenkijoje bei praėjusios savaitės švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio įsakymas švelninti reikalavimus tautinių mažumų atstovams laikant valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą.

Sunku būtų tokius ministrų reveransus laikyti asmeninėmis jų iniciatyvomis. Jeigu tai yra valdančiosios daugumos bandymai ieškoti „naujo kelio“ santykiuose su kaimyne Lenkija, kur tai gali nuvesti? 

„Respublika“ aiškinosi su parlamentinės grupės „Už ištikimybę priesaikai“ nariu Povilu URBŠIU.

- Pastaruoju metu matome, kad valdančiųjų politikoje ryškėja negeri dalykai, - pastebi P.Urbšys. - Koalicijos partneriai akivaizdžiai vienas kitą šantažuoja. Todėl manau, kad pasidavimas šantažui ir tokios iniciatyvos gali ne sustiprinti, o kaip tik dar labiau išbalansuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius ir, kas svarbiausia, gali supriešinti Lietuvos lenkus su lietuviais.

- Parlamentinė grupė deklaruoja siekį atkurti abiejų tautų pilietinę ir politinę vienybę, kuri buvo ryški Lenkijos Solidarumo ir Lietuvos Sąjūdžio laikais. Nuo ko reikėtų pradėti ir į ką telkti dėmesį?

- Jeigu būtų galvota apie ilgalaikių santykių gerinimą, neturėtų Lietuvos lenkų nuomonės monopolizuoti Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). Jeigu prisimintume Sąjūdžio ir Solidarumo bendradarbiavimo laikotarpį, nepamirškime, kad tuo metu Vilniaus krašte lenkų klausimu bandė prisidenginėti ne kas kitas, o projedinstvinės jėgos. Stebint rinkimų kampaniją buvo matyti, kad LLRA kandidatai kalbėjo kaip prorusiškos politikos atstovai. Todėl pati Lenkija turėtų susimąstyti, kiek ta vidinė priešprieša gali būti naudinga pačiai Rusijai. Todėl labai svarbu, kad tame bendrame dialoge dalyvautų kuo didesnis būrys tų pačių lenkų, kurie yra suinteresuoti gerais santykiais su Lietuva. Kad ir kaip būtų, mes turime išlikti partneriais, nes taip nulemta ir istoriškai, ir geopolitiškai. 

Jeigu neklystu, 2007 metais lenkų mokyklų mokinio krepšeliui buvo skiriamos papildomos lėšos, kad būtų sudarytos sąlygos pasirengti valstybiniam lietuvių egzaminui. Kyla klausimas, kaip tos lėšos buvo panaudotos. Kas atsakingas, kad jos buvo panaudotos taip, kad tarsi mes vėl grįžtame į tą pačią situaciją, kuri buvo 2007-aisiais? 

Susidaro toks įspūdis, kad kalbos, rašybos klausimai daugiau atrodo kaip užslėptos pretenzijos į Vilniaus kraštą. Atrodo, kad siekiama išprovokuoti temą, susijusią su Vilniaus krašto priklausomybės Lietuvai teisėtumu.

- Atrodo, kad patys lenkų moksleiviai turėtų piktintis, jog ministro įsakymas juos mūsų valstybėje padaro antrarūšius? Bet niekas nesipiktina.

- Tai, kad LLRA švietimo ministro įsakymo dėl lietuvių kalbos ir literatūros egzamino nevertina kaip diskriminuojančio lenkų moksleivius, rodo, jog lietuvių kalbos mokėjimas nelaikomas vertybe. Šitaip tu pademonstruoji savo požiūrį į valstybinę lietuvių kalbą. Jie mano, jeigu lenkų vaikai nemokės lietuvių kalbos kaip kiti Lietuvos Respublikos piliečiai, tai nieko blogo.

- Kodėl, pavyzdžiui, žydų ar baltarusių mokyklose tos problemos nėra?

- Tai bet kokiu atveju rodo tokį dalyką, kad kitos tautinės mažumos sutinka, kad jų atžvilgiu galiojanti tvarka mūsų šalyje jų teisių nepažeidžia. Bet mums derėtų žiūrėti plačiau. Nuolaidos, kurios daromos lenkams dėl siauro partinio susitarimo, gali destabilizuoti padėtį ir Latvijoje, ir Estijoje. Nes dabar kai kurie Rusijos politikai atidžiai stebi, kaip bus sprendžiamas tas klausimas. Aš nenustebčiau, jei jie bandytų kelti tam tikras iniciatyvas Latvijos ir Estijos rusų bendruomenėse. Tai ar Lenkija yra suinteresuota destabilizuoti padėtį tautiniu klausimu šiame regione? Jeigu ji yra strateginė partnerė, tai ji turi galvoti daug plačiau, nes to klausimo susiaurinimas yra naudingas būtent Rusijai.

- Neabejoju, kad švietimo ministras savo įsakymą išleido pasikonsultavęs, bet, aišku, ne su lituanistais.

- Seimo Švietimo ir kultūros komitete iš trylikos komiteto narių vienuolika balsavo, kad švietimo ministras, prieš išleisdamas šitą įsakymą, turi pasikonsultuoti ir su lietuvių kalbos, ir su egzaminų rengimo specialistais. Bet jis komiteto sprendimą ignoravo.

- Tai rodo tokio žingsnio politinį „palaiminimą“?

- Būtent. Švietimo ir mokslo ministro elgesys parodo, kad šiandien partiniai interesai yra svarbiau už valstybinius interesus. Siekiant bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje yra daromi žingsniai, kurie prieštarauja duotai priesaikai.

 

Jaunius Pocius

"Respublika" 2013-03-06

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/reveransai_isbalansuoja_lietuva_ir_lenkija/

2013 m. kovas mėn. 06 d., Trečiadienis

LR Seimo parlamentinės grupės "Už ištikimybę priesaikai" pranešimas

Parlamentinės grupės "Už ištikimybę priesaikai" pranešimas "Politiniai susitarimai negali paminti vertybinių principų": 

 Pastarųjų savaičių kai kurių Seimo narių ir ministrų veiksmai suteikė pagrindo suabejoti, ar jie prisimena priesaikos tekstą ir jame įtvirtintų sąvokų reikšmingumą.

 Kiekviename  priesaikos žodyje glūdi gili prasmė, suponuojanti  kiekvieno prisiekusiojo atsakomybę prieš Tautą, suteikusią išskirtinę teisę veikti ir kalbėti valstybės vardu.

 Ar Užsienio reikalų ministras, pataikaudamas kitos valstybės vykdomai politikai ir interesams bei atsiprašinėdamas tos valstybės  pareigūnų  nepamiršo  ištikimybės Lietuvos Respublikai? Ar Švietimo ir mokslo ministras, vykdydamas „politinės tarybos“ nurodymą ir nesuderinęs nei su Bendrojo ugdymo taryba, nei su Valstybinių egzaminų komitetu  bei  pasirašęs įsakymą skubiai pakeisti lietuvių kalbos ir  literatūros brandos egzamino programą, įteisinančią lengvatas tautinių mažumų atstovams, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymamas?

 LR Seimo  narių parlamentinė grupė “Už ištikimybę priesaikai” praėjusią savaitę vykusiame susirinkime išreiškė susirūpinimą, kad valdančiosios koalicijos  partijų politiniai susitarimai keliami aukščiau mūsų valstybės vertybinių principų ir nacionalinių interesų. Pritariame grupei Seimo narių, kurie kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydami ištirti, ar Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio 2013 m. vasario 20 dienos įsakymas, kuriuo pakeista lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.

 Atkreiptinas dėmesys į Konstitucijoje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, nes visi Lietuvos mokiniai, kaip ir nustato Švietimo įstatymas, lietuvių kalbos mokėsi pagal bendrąją programą, tad jų pasiekimai taip pat turi būti vertinami pagal vienodą programą, privalomą kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, nediksriminuojant nei pagal tautybę, nei pagal rasę, nei pagal lytį.

 Tuo tarpu, LLRA (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos) pastangos gauti išskirtinių lengvatų švietimo srityje savo tautiečiams, kurių nereikalauja kitos tautinės mažumos, byloja apie tikslus, galimai prasilenkiančius su Lietuvos Respublikos nepriklausomybės bei jos teritorinio vientisumo užtikrinimo siekiais ir kelia Lietuvos pilietinės visuomenės susirūpinimą.

 Su Lenkijos Respublika esame kaimyninės valstybės, o mūsų tautos yra susietos bendru istoriniu - kultūriniu paveldu. Štai ir šiemet minime 1863 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją 150-ąsias metines. Tai puikus dviejų tautų bendros kovos už nepriklausomybę pavyzdys. Esame NATO narės, artimai bendradarbiaujame karinėje srityje saugodami ES forpostus.

 Mes nuoširdžiai siekiame atkurti tą pilietinę-politinę vienybę, kuri dar visai neseniai, Solidarnosć ir Sąjūdžio laikais dar stipriau sujungė mūsų valstybių tautas ir piliečius. Tačiau visa tai mūsų neatleidžia nuo pareigos ištikimai saugoti savo valstybės teritorinį vientisumą, kalbą bei kitas pamatines vertybes - kaip tai, beje, Lenkijoj tvirtai saugo ir pati lenkų tauta.

 Raginame visus atsakingus politikus vadovautis pagrindiniu šalies įstatymu – Konstitucija, užtikrinant paritetinį abiejų valstybių užsienio politikos interesų vykdymo principą, kurio pagrindas yra ne pataikavimas vienai politinei grupei, o besąlygiškas priesaikos Lietuvos valstybei laikymasis.

2013 m. Sausio mėn. 15 d., Antradienis

Povilas Urbšys: „Arvydo Sabonio pareiškimai daro spaudimą teismui“

 

Buvęs Panevėžio Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) skyriaus vadovas, dabar Seimo narys Povilas Urbšys „Žinių radijui“ sakė, kad žinomų visuomenės veikėjų parama korupcija įtariamiems asmenims gali būti traktuojama kaip tiesioginis spaudimas teismui.

Taip jis įvertino ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vadovo Arvydo Sabonio abejones dėl LKF generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno sulaikymo. Tuo tarpu STT darbo metodus savo kailiu pajutęs buvęs lobistas, Lietuvos draudikų asociacijos direktorius Andrius Romanovskis teigia, kad šios tarnybos pareigūnai taiko KGB laikų metodus.

Išskirtiniai STT metodai

Pasak A.Romanovskio, LKF generalinio sekretoriaus sulaikymas dar kartą parodo, kokiais metodais veikia STT pareigūnai.

„Visi šie sulaikymai, mano įsitikinimu, yra viena iš tardymo formų ir priemonė išgauti reikiamus parodymus. Tai lengviausia daryti, kai esi uždarytas, kai esi „apdėliotas“ štampais, sužlugdytas psichologiškai. Kriminalistų terminais kalbant, tokie žmonės linkę greičiau „skilti“. M.Balčiūno atvejis dar kartą parodo, kad tai yra STT, ypatingai Panevėžio, toks išskirtinis braižas. Iš pradžių kiša į kalėjimą žmogų, bando iš jo išgauti tai, ko jiems reikia. O kai to padaryti nepavyksta, byla kažkur dingsta – įtarimai perkvalifikuojami į lengvesnius, ji pakimba ore“, – teigė jis.

A.Romanovskį STT agentai buvo sulaikę tirdami su buvusiu Seimo nariu, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vicepirmininku Vitu Matuzu susijusią korupcijos bylą. A.Romanovskis iš pradžių buvo įtariamas politikui davęs kyšį, tačiau vėliau įtarimai buvo sušvelninti, o jis paleistas iš areštinės.

Anot A.Romanovskio, dažnai visiškai nesvarbu, kuo baigsis byla. Suėmimo faktas visam gyvenimui sugriauna žmogaus reputaciją. „Mūsų visuomenėje yra įprasta manyti, kad jeigu žmogus jau yra sėdėjęs kalėjime, vadinasi, jis iš principo kaltas. Iš sovietinių laikų yra atėjęs posakis: „Jeigu sėdi, vadinasi, yra už ką“. Byla gali net nenukeliauti iki teismo, bet tu jau turi antspaudą, kad esi suteptas, su juo gyvensi visą likusį gyvenimą. Tarnybos žino, jog daugelis žmonių taip mąsto, todėl ir daro spaudimą, kad elgtumeisi, kaip jos nori“, – teigė A.Romanovskis.

Dušas kartą per savaitę

Buvusio lobisto manymu, pareigūnai šantažuoja įtariamus asmenis.

„Mano atveju iš pradžių niekas manęs negrūdo į kalėjimą. Manęs tiesiog buvo prašoma, kad pateikčiau melagingus parodymus ir važiuočiau namo. Kai nesutikau paklusti, man buvo uždėti antrankiai, man buvo parodyta tai, kas manęs laukia. Tai vienas iš paprastų, grubių KGB laikų metodų, jis buvo taikomas ir man. Štai naujausias pavyzdys: Policijos departamente tiriama 3,6 mln. litų dydžio korupcijos byla. Ten taip pat apklausiami žmonės, tačiau ar jie sodinami į kalėjimą? Ar iš karto skelbiamos jų pavardės? Jie dirba darbą, bet nedaro viešųjų ryšių akcijų. Kaukės, šou, bauginimas yra vienos tarnybos – STT – veikimo metodai. Orientuojamasi ne į turinį, o į procesą, kaip jį parodyti“, – teigė Draudikų asociacijos vadovas.

Pasak jo, spaudimui pasitelkiama net kalinimo sąlygų įvairovė. „Sąlygos yra labai įvairios – nuo archajiškų dvidešimtojo amžiaus pradžios patalpų, iki kai kurių kompleksų, kurie yra gerai sutvarkyti. Tačiau jūs esate visiškai izoliuojamas ir laikomas taip, kaip laikomas kaltas žmogus, o ne kaip įtariamasis. Štai Didžiojoje Britanijoje yra uždrausta ikiteisminio sulaikymo metu žmones laikyti patalpose su grotomis, nes grotos parodo žmogaus kaltumą. Lietuvoje tokių įstaigų dvasia nuo sovietmečio nėra pasikeitusi. Iš pradžių, kol buvau nesukalbamas, sėdėjau labai blogame korpuse, kuris nematė remonto pastaruosius trisdešimt metų. Kai visuomenėje kilo mane palaikantis judėjimas, buvau perkeltas į geresnį korpusą. Beje, visuose korpusuose yra dušai, bet galimybė pasinaudoti karštu vandeniu suteikiama tik kartą per savaitę“, – įspūdžiais dalijosi A.Romanovskis.

Mato spaudimą teismui

Seimo narys P.Urbšys dar vadovavo STT Panevėžio skyriui, kai buvo pradėta byla dėl viešbučio „Romantic“ rekonstrukcijos. Pareigūnai įtaria, kad viešbučio rekonstrukcijai buvo neteisėtai panaudoti Panevėžio miesto savivaldybės skirti 2 mln. litų. Viešbutį reikėjo rekonstruoti dėl to, kad būtų kur apgyvendinti 2011 m. Lietuvoje vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionate žaidusias rinktines.

Dėl šio sandėrio už grotų atsidūrė ne tik LKF generalinis sekretorius M.Balčiūnas, bet ir viešbučio vadovė Dalia Kuklierienė, Panevėžio mero patarėjas Darius Simėnas. Įtarimai pareikšti ir Panevėžio merui Vitalijui Satkevičiui, bet jis paliktas laisvėje.

P.Urbšio teigimu, šiuo bei kitais atvejais didžiulis triukšmas kyla dėl to, kad pareigūnai nebijo užkliudyti visuomenei gerai žinomų žmonių. Tačiau, jo manymu, suinteresuotos grupės neretai pasinaudoja žiniasklaida spaudimui teismams daryti.

„Korupcijos Panevėžyje nėra daugiau nei kituose Lietuvos miestuose. Tiesiog pareigūnų veikla labiau nušviečiama viešojoje erdvėje, nes užkliudomi asmenys, kurie sukelia visuomeninį rezonansą. Keista, kad jie gauna nemažai eterio laiko savo nuomonei reikšti. Susidaro įspūdis, kad žiniasklaidos priemonės gali būti naudojamos kaip būdas daryti spaudimą teismui. A.Romanovskio atveju norėčiau priminti apygardos teismo nutartį, kurioje teismas atkreipė prokurorų dėmesį, kad A.Romanovskio suėmimo terminas eina į pabaigą, todėl sprendžiant klausimą dėl tolesnės kardomosios priemonės skyrimo būtina atsižvelgti į pareikštą visuomenei gerai žinomų ir gerbiamų asmenų pasitikėjimą juo. Tokiu būdu apygardos teismas iš anksto formuoja savo nuostatą, jei apylinkės teismas nuspręstų pratęsti suėmimą“, – pastebėjo parlamentaras.

Paklaustas, ar LKF vadovo A.Sabonio pareikštas palaikymas M.Balčiūnui taip pat turi būti suprastas kaip spaudimas teismui, P.Urbšys atsakė: „Tikrai taip. Bet kokiu atveju Arvydas Sabonis turi teisę išsakyti savo nuomonę, bet man tenka pastebėti, kad viešojoje erdvėje aiškinant bylos aplinkybes klaidinami žmonės. Lietuvoje teisingumą vykdo teismas ir jis vertina, kiek įrodymų yra surinkta byloje ir kiek yra pagrindų suėmimams. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad žmonėms susidaro įspūdis, jog ne visi yra lygūs prieš įstatymą. Į vienus yra sutelkiamas dėmesys. Manyčiau, kartais ir dirbtinai. O kitiems to dėmesio nėra“, – teigė buvęs STT pareigūnas.

Nebaudžiamumo atmosfera

Pasak P.Urbšio, viena didžiausių korupcinių bylų tyrimo problemų – itin ilgai užsitęsiantys teismo procesai.

„Pagrįstai susidaro nuomonė, kad Lietuvoje tvyro nebaudžiamumo atmosfera. Ikiteisminiai tyrimai užtrunka metus-pusantrų. Tuo tarpu teismuose tos bylos nagrinėjamos po ketverius ar penkerius metus ir dar nematyti pabaigos. Nagrinėjant rezonansines bylas tikrai reikėtų daugiau operatyvumo. Štai Panevėžio apygardos teisme nuo 2002 metų nagrinėjama nusikalstamo susivienijimo byla, kurioje asmenys kaltinami naftos produktų grobstymu padedant pareigūnams, ir neaišku, kada ji bus baigta“, – sakė politikas.

Seimo nario teigimu, visuomenė neadekvačiai vertina korupcinių nusikaltimų pavojingumą.

„Mes mažai suvokiame, kas yra korupciniai kaštai. Už bet kokį korupcinį sandorį sumokame mes visi. Tokių korupcinių sandorių pasekmės skaudžios – mūsų valstybė skęsta savanaudiškume, iš jos bėga žmonės, mūsų valstybėje daugiausia žudosi piliečių. Jei nesuvoksime, kad valstybei iškilo reali grėsmė, ir nesutelksime pastangų, kaip savo laiku sutelkėme kovai su smurtiniu organizuotu nusikalstamumu, galime prarasti valstybę“, – teigė P.Urbšys.

Siekis – ne įtarimai, o nuosprendžiai

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas „Žinių radijui“ teigė, kad rezonansiniai sulaikymai neliudija teisėsaugos pareigūnų darbo efektyvumo.

„Kalbėdami apie teisėsaugos institucijų efektyvumą, turime žvelgti kur kas plačiau ir vargu, ar keli žmonės, kuriuos išvedė su antrankiais, gali būti darbo efektyvumo pavyzdys. Mūsų šalyje teisingumą vykdo teismai, todėl tai, kad žmogus sulaikytas, dar nereiškia, jog jis bus nuteistas. Tą, beje, rodo ir teismų praktika bei kiti duomenys. Lietuvos korupcijos žemėlapis rodo, kad 21 proc. verslininkų teigia davę kyšį, beveik ketvirtadalis valstybės tarnautojų teigia, jog jiems teko patirti politikų spaudimą priiminėjant sprendimus. Bylos teismuose trunka labai ilgai. Manau, kad sulaikant žmogų valstybės institucijos turi pamatuoti, kiek pastangų reikia įdėti į antrąją veikimo dalį – kaltės įrodymą teismuose“, – sakė jis.

S.Muravjovo teigimu, nuostabą kelia ir žmonių tolerancija panašaus pobūdžio nusikaltimams.

„Mes patys turime netoleruoti korupcijos ir žemų mūsų politikų etikos standartų. 2009 metais 18 proc. rinkėjų balsavo už politiką, kuris šiuo metu yra Vilniaus meras, nors prie jo pavardės buvo žyma apie teistumą. Tai rodo, kad žmonės pasiruošę gyventi mieste, kurį valdo toks meras ir kuriame kasmet yra išleidžiami milžiniški pinigai. Todėl labai sunku kalbėti apie kažkokius standartus, kai žmonės įrodytos nusikalstamos veikos nemato kaip didelės problemos“, – teigė pašnekovas.

Sodiname daugiausiai

Advokatas Rimas Andrikis per savo ilgametę praktiką ne kartą susidūrė su STT pareigūnais.

„Galėčiau pateikti dešimtis pavyzdžių, kai STT vykdomos akcijos buvo nei daugiau, nei mažiau kaip parodomosios. Kaip priemonės palaužti žmones. O įtariamojo vedimas į teismą, kai jį supa kaukėti palydovai, turėtų įbauginti aplinkinius kelių kilometrų spinduliu. Man akivaizdu, jog daugelis tų metodų neturi jokio teisinio pagrindo. Man atrodo, kad mūsų specialiosios tarnybos mažiausiai domisi Europos praktika. Štai Europos žmogaus teisių teismo sprendime nurodyta, kad organizuotas nusikalstamumas diktuoja tam tikras prevencines ir tyrimo priemones, bet teisė į teisingą bylos nagrinėjimą negali būti paaukota dėl tikslingumo“, – sakė teisininkas.

Pasak jo, lyginti Lietuvą su senosiomis Europos Sąjungos valstybėmis neapsiverčia liežuvis.

„Lietuva išsiskiria iš Europos Sąjungos ir civilizuotų valstybių konteksto, nes statistiškai Europos Sąjungoje mes skiriame daugiausia suėmimų įtariamiesiems. Laisvės atėmimo bausmės skiriamos dažniausiai. Represinis pradas teisėsaugos institucijose tiek išvešėjęs, kad nenorėčiau operuoti pavyzdžiais iš civilizuotų valstybių gyvenimo, nes jie mums paprasčiausiai nepasiekiami. Čia galėtų padėti ir įstatymų leidėjai, jie turėtų sutramdyti tą akivaizdžiai neteisėtą teisėsaugininkų poveikį dar nenuteistiems žmonėms“, – kalbėjo R.Andrikis.

 

Skirmantas Malinauskas,

15min.lt, 2013-01-15

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/povilas-urbsys-arvydo-sabonio-pareiskimai-daro-spaudima-teismui-56-296876

2013 m. Sausio mėn. 14 d., Pirmadienis

Sąjūdžio ledonešį teks pakeisti kantria kasdienybės kova

Pats save rinkimuose iškėlęs ir nugalėjęs Povilas Urbšys jau susipažino su Seimo virtuve. Panevėžiečių autoritetą pelnęs žinomas kovotojas su korupcija įsitikinęs, kad piliečiai privalo kontroliuoti valdžią ir patys dalyvauti priimant svarbius sprendimus.

 

 

Nuo „tu“ peršoka prie „jūs“

 

– Kritiškai vertinate Seimo nariams suteiktas privilegijas. Ar po ketverių metų nepasikeis mąstymas ir požiūris į jas ir Seimo nario statusą?

 

 

– Turiu prisipažinti, kad ir man pačiam įdomu: kas atsitinka žmogui, kai jis patenka į Seimą? Savotiškai tai lyg eksperimentas, kuriame pats dalyvauju.

 

Analizuoju situaciją ir matau: Seime pasijunti lyg erdvėlaivyje. Žmonės gali būti skirtingų pažiūrų, bet ima ryškėti tam tikras vienodumas, kuris atsiranda būnant uždaroje erdvėje. Jei žmogus pradeda susitapatinti su uždara erdve, jis neišvengiamai taps erdvėlaivio dalimi. Vienintelė išeitis – stengtis neprarasti ryšio su žmonėmis už Seimo ribų.

 

Labai jautriai reaguoju, kai vietoj „tu“ į mane ima kreiptis „jūs“, „Seimo nary“. Vadinasi, mane vertina ne pagal vertybines savybes, o pagal užimamas pareigas. Ilgą laiką teko dirbti vadovaujamą darbą, retai kas kreipdavosi „Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos viršininke“. Norėčiau likti Povilu.

 

Nei žemintis, nei aukštinti

 

Esu katalikas, tikintis žmogus. Ir anksčiau eidavau į bažnyčią, bet tai niekam nesukeldavo papildomų klausimų. Dabar po mišių vienas pažįstamas kreipėsi vos ne su pašaipa: „O, Seimo narys!“ Tarsi einu ne melstis, o pasirodyti. Tai mane šiek tiek ir žeidžia.

 

Iki išrenkant į Seimą žmonės daug atlaidžiau vertindavo, jei neatsiliepdavau telefonu, o dabar papriekaištaujama, neva sau tai leidžiu, nes esu Seimo narys. Tai rodo, kad aplinka ima vertinti kitaip. Be abejo, Seimo nariui suteiktos šiek tiek didesnės galios, bet tai ne priežastis kitam žmogui žemintis, o mane dirbtinai aukštinti.

 

Žmonės turi suvokti, kiek prisideda, kad Seimo narys pasijustų esąs išskirtinis. Normaliame demokratiniame pasaulyje santykis su išrinktaisiais yra paprastesnis.

 

Kai paisoma tik užimamų pareigų, nebelieka žmogiškojo santykio. Valdžia atitolsta nuo žmonių, nes gavęs įgaliojimus išrinktasis galvoja, kad jis valdo, o ne tarnauja.

 

Viešbutis ir automobilis

 

– Ar šiuo metu gyvenate Seimo viešbutyje?

 

– Taip, vieno kambario bute, kitiems pagal šeiminę situaciją tenka ir du, ir trys kambariai.

 

Tai Seimo nariams mokesčių mokėtojų suteikta privilegija, kad turėdami geresnes darbo sąlygas galėtų geriau atstovautų rinkėjams, sutelktų visą laiką ir dėmesį darbui Seime.

 

Lygiai tas pat su automobiliais. Parlamentines išlaidas sudaro apie 2100 litų. Jos skirtos degalams, mašinų techniniam aptarnavimui, kanceliarinėms prekėms, reprezentacinėms išlaidoms, kai Seimo narys kviečiamas dalyvauti renginyje.

 

Man būtų geriau, jei būtų sudarytos galimybės naudotis ekonominės klasės automobiliais, kuriuos skirtų Seimas. Tai būtų daug pigiau mokesčių mokėtojams nei kiekvienam Seimo nariui skiriamos parlamentinės išlaidos.

 

70-80 proc. tų parlamentinių išlaidų dalis Seimo narių panaudoja tam, kad galėtų įsigyti naujus automobilius išsimokėtinai. Pagal įstatymą tai neleidžiama, bet surandama būdų apeiti šią nuostatą. Pažiūrėkite, kokiomis mašinomis važinėja nebeišrinktieji į Seimą – dažnas tebesinaudoja tuo automobiliu, kuris buvo nuomojamas arba buvo sudaryta kita neleidžianti jo įsigyti sutartis. Bet jis naudojamas toliau ir tampa lyg asmenine transporto priemone.

 

Geriausia būtų, jei man nereikėtų sukti galvos, kur automobilį remontuoti. Geriau sukti galvą dėl valstybės reikalų.

 

Yra valstybės įmonės, kurios turi tarnybinį transportą, numatomi limitai, skiriamos lėšos degalams, techninis aptarnavimas. Kai paslauga įsigyjama didesniam kiekiui, kainuoja kur kas pigiau.

 

Aš važinėju nuosavu automobiliu, nesu nusprendęs nuomotis. Jei to reikės, išlaidos bus apmokamos iš mano atlyginimo. Parlamentinės lėšos turi būti panaudotos pagal paskirtį, o ne tam, kad įsigytum asmeninį automobilį.

 

Darbo partijos klausimu jau spaudė

 

– Ar skiriasi susidarytas Seimo vaizdas nuo to, kurį išvydote?

 

– Didesnė dalis sudaro tikrai gerą įspūdį, ypač etatiniai darbuotojai, kurie dirba komitetų biuruose, atsakingi už teisės aktų rengimą, ūkines problemas. Tik tų darbuotojų dėka Seimas nėra paskandintas politinių ir asmeninių interesų liūne.

 

Kad Seimas virsta įvairių interesų prekyviete, teko pajusti prieš posėdžius dėl teisinės neliečiamybės atėmimo. Tada pamatėme, kokiomis priemonėmis siekiama paversti Seimą slėptuve asmenims, kurie kaltinami įvairiais nusikaltimais.

 

Net man bandė netiesiogiai daryti įtaką, kad nedalyvaučiau balsavime. Per vieną pažįstamą bandyta įteigti nuomonę, jog būtų geriau nebalsuoti, nes „ką gi jis vienas padarys, jei ims konfliktuoti su tais, kurie turi įtaką daugumai“.

 

Savivalda domina labiausiai

 

– Panevėžyje esate žinomas kaip kovotojas su korupcija, bet dabar esate Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto bei Etikos ir procedūrų komisijos narys. Kodėl neįeinate į Nacionalinio saugumo ar Teisėtvarkos komitetų sudėtį, juk šiose srityse turite patirties?

 

– Rinkimų kampanijos metu kalbėjau, kad piliečiai yra praradę galimybę kontroliuoti valdžią. Praradusi kontrolę, ji pradeda piktnaudžiauti savo įgaliojimais, nebegali tarnauti žmonėms, tampa arba partinių interesų, arba asmeninių grupių interesų erdve.

 

Jei norime kažką keisti, tai pradėti reikia nuo savivaldybės, sustiprinti piliečių dalyvavimą savivaldybių valdyme.

 

Lietuva priklauso Europos tarybai. Europos taryboje yra Vietos regionų valdžių kongresas. Jį sudaro dveji rūmai: Vietos, kuriuose Lietuva turi du atstovus su balsavimo teise, ir Regionų valdžios rūmai, kuriuose iki pernai spalio turėjome du atstovus su balsavimo teise. Po atlikto Europos tarybos monitoringo netekome balsavimo teisės, nes buvo konstatuota, kad regionų lygmeniu nėra piliečių atstovavimo. Mūsų regionų tarybos yra ydingi dariniai, neturintys nieko bendra su išrinktais asmenimis, kurie turėtų piliečių įgaliojimus atstovauti jų interesams. Mes patys nesuvokiame, kad tai yra problema.

 

Esu Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, kad įsigilinčiau į šią situaciją.

 

Viena išeitis – kurti savivaldos lygmenyje judėjimus, telkti juose žmones, kurie į valdžią žiūri ne kaip į praturtėjimo, o tarnavimo žmonėms priemonę, kurie turi moralinį autoritetą ir tiki, kad galima situaciją pakeisti. Partijos, pajutusios politinę konkurenciją, pradėtų keistis.

 

Seniūnaičius vėl rinks klerkai

 

– Kaip tai turėtų vykti realiai? Be išrinktų valdžios atstovų, balsavimo teisę turėtų ir piliečiai?

 

– Piliečiai turėtų dalyvauti priimant įvairių klausimų sprendimus. Būna klausimų, kurie tiesiogiai susiję su bendruomenių interesais, pavyzdžiui, tiesiant kelią, statant parduotuvę.

 

Prancūzijoje negali atsirasti pastatas nesuderinus su bendruomene. Vokietijoje, nederlingose žemėse, kuriami pramogų, atrakcionų parkai, globos namai. Šie objektai užtikrina žmonių užimtumą ir socialinį stabilumą.

 

Nesuvokiame, kad valstybės išsivystymas priklauso nuo to, ar tolygiai bus išsivysčiusios savivaldybės ir regionai. Jei vienas regionas bus atsilikęs, ten reikės didinti išmokas iš biudžeto.

 

– Kokios būtų bendruomenės galios?

 

– Panevėžyje susikūrusios Pietų ir Šiaurės bendruomenės. Viename iš posėdžių buvo patvirtinta seniūnaičių rinkimų tvarka. Į atrankos komisiją įeis 6 administracijos ir 4 bendruomenių, apie kurias daugelis miestiečių net nežino, atstovai. Taigi seniūnaičius rinks ne eiliniai žmonės, o klerkai ir partijų atstovai.

 

Daugelis esame įsitikinę, kad tai ne mūsų reikalas, tad vėl atiduosime vieną iš savivaldos grandžių politinėms partijoms. Kalbame, kad valdžia yra sau, o paprasti žmonės sau, bet kartu patys atiduodame jai visas galias. Žmonės save pasmerkia būti partijų interesų įkaitais.

 

Partijos žino, kad jas išrinks. Seimo rinkimų metu Vakarinėje apygardoje žmonės parodė, kad gali rinktis ne partiją, o save išsikėlusį kandidatą. Savanoriai, kurie buvo susibūrę aplink save išsikėlusį kandidatą, ir gali būti tie, kurie sudarys to judėjimo pagrindą. Į judėjimą galima pritraukti nebūtinai nepartinius.

 

Tiktai per pilietinius judėjimus, per savivaldą galime suformuoti pilietinę visuomenę. Kitokio kelio bendruomenei apsiginti nuo valdžios interesų nėra.

 

Sąjūdis buvo kaip ledonešis, tokio judėjimo nebebus, kiekvienas turėsime kantriai, palaipsniui atkovoti savo teritorijoje savo, piliečio, galias.

 

Jaučiasi atsakingi draugeliams

 

– Korupcija – kaip piktžolė. Ar įmanoma ją išrauti taip, kad ji nebeataugtų?

 

– Dirbdamas STT, mačiau pasekmes to žmonių atstovavimo trūkumo. Kiekvienais metais būdavo vis išvedami valdininkai ir politikai su antrankiais iš įvairių kabinetų. Antradieniais kai kurie asmenys pasiruošdavo daiktus, kurių gali prireikti areštinėje. Bet po tų išvedimų niekas iš esmės nepasikeisdavo.

 

Vienose didžiausių savivaldybės įmonių „Panevėžio energijoje“ ir „Aukštaitijos vandenyse“ iki šios dienos nėra nutrauktos darbo sutartys su nušalintais įtariamuoju Vytautu Šidlausku ir su kaltinamuoju Rimantu Liepa. Politikai savivaldybėje tokiu būdu demonstruoja, kad jiems visiškai nerūpi žmonių interesai ir nuomonė. Jie nesijaučia atsakingi žmonėms, o tik tarsi kažkokiems draugeliams. Korupcija – pasekmė, kai valdžia nejaučia atsakomybės. Tą atsakomybę jai turi priminti paprastų gyventojų atstovai.

 

– Ar jau pavyko ką nors nuveikti Seime?

 

– Kiekvienas Seimo narys yra davęs priesaiką tarnauti žmonių gerovei, vadovautis sąžine. Pavyko inicijuoti ir suburti parlamentarų grupę „Už ištikimybę priesaikai“. Joje 11 narių iš įvairių frakcijų. Vienas iš tikslų – Seimo nariams priminti, kad turi vadovautis priesaika, o ne lojalumu vienam asmeniui. Kokią ideologiją turi Darbo partija? Tai panašu į atstovavimą vieno žmogaus interesams, bet ką tai turi bendra su ištikimybe priesaikai? Turime kalbėti apie sąžinę ir moralę politikoje, kad aplinka keistųsi.

 

Šios grupės nariai buvo surengę spaudos konferenciją prieš balsavimą dėl neliečiamybės panaikinimo ir informavo apie bandymus paveikti Seimo narius vadovautis ne priesaika, o asmeniniais interesais.

 

Vienas balsavimas – jau sandėris

 

– Esate viešai pareiškęs, kad nepramušinėsite lėšų miestui. Ar būsite suprastas gyventojų?

 

– Dėl neliečiamybės atėmimo balsavau, kaip daugelis rinkėjų tikėjosi. Nepasidaviau spaudimui. Nedalyvaudamas būčiau demonstravęs lojalumą į daugumą įeinančiai partijai ir tai būtų leidę pramušti kažkokią pinigų sumą miestui. Bet rinkėjai tikisi, kad nesusitapatinsiu su partiniais ar grupiniais sandėriais.     

 

Tokiu būdu tampu nelojalus daugumai, bet atstovauju rinkėjams.

 

Prastūmimas ir atstovavimas – skirtingi dalykai.

 

– Ar jau renkate komandą savivaldybių rinkimams?

 

– Tai, kas įvyko Vakarinėje apygardoje, mano rinkimų komandoje, yra fenomenas. Intelektualai šį įdirbį laiko galimybe keisti situaciją. Kiekviename miestelyje yra žmonių, turinčių moralinį autoritetą. Jie gali būti iš įvairių sričių: bendrijų pirmininkai, verslininkai, kultūros, švietimo darbuotojai. Lenkai Vilniaus krašte jau suvokė savivaldos galias.

 

Reanimacijoje irgi lieptų dar gulėti

 

– Ką darysite, kad žmonių gyvenimas gerėtų, o ne blogėtų?

 

– Rinkiminės kampanijos metu žmonės man nekalbėjo nei apie pensijas, nei apie mažus atlyginimus. Jie nori padorumo, žmogaus, kuris iškeltų vertybines nuostatas.

 

– Politikai mėgsta rodytis per televiziją. Ar dalyvautumėte pramoginėje laidoje?

 

– Kai kam svarbu atrodyti, o ne būti politikoje. Pavyzdžiui, Artūras Zuokas mėgsta atrodyti dalykiškas, nors yra nuteistas, kaip pats sako, „už gerus darbus“. Politikai pradeda manipuliuoti viešąja nuomone. Kai kurių politikų dažnas pasirodymas net pramoginėse laidose gali būti atlygis už palankius verslo grupėms sprendimus. Bet kokia kaina siekdamas viešumo gali tapti pažeidžiamas.

 

– Dalis politologų ramina, kad per ketverius metus valstybė nesužlugs, nepaisant to, kokia jėga ateina į valdžią.

 

– Dalies požiūriu, dabartinė situacija patenkinama, nors emigracija ne mažėja, o didėja, socialinės išmokos padidėjo 20 kartų. Tas pat lyg reanimacijoje sakytų: „Ai, nieko tokio, širdis sustojusi, praeis dar keturios dienos, lai dar guli...“

 

Tokie politologai nemato, kad valstybė yra tas laivas, kuris skęsta. Kiti skelbia aliarmą – jau viskas, nebeturime laiko. Aš taip pat manau: kiekvieni metai mus gramzdina, liksime Europos „lūzeriais“, todėl privalome skubiai imtis priemonių. Kiekviena diena yra pragaištinga, po to situacijos nebepakeisime.

Lina Rušėnienė,
Panskliautas.lt, 2013-01-13

http://www.panskliautas.lt/sajudzio-ledonesi-teks-pakeisti-kantria-kasdienybes-kova

2013 m. Sausio mėn. 14 d., Pirmadienis

P. Urbšys: teisinį imunitetą reikėtų palikti tik Prezidentui, Premjerui ir Seimo pirmininkui

LRT televizijos laidos „Savaitė“ svečias, buvęs Panevėžio STT skyriaus vadovas, dabartinis Seimo narys Povilas Urbšys konstatuoja: politikoje nebeliko vietos moralei, tik asmeniniams interesams.
Lietuvoje pradedama daugybė tyrimų, juos pradėjusios tarnybos apie tai plačiai pasiskelbia viešoje erdvėje, įtariamieji demonstratyviai, su antrankiais vedžiojami prieš televizijų kameras, o galutinio rezultato tenka laukti ne vienus metus arba garsiai pareikšti įtarimai iš viso subliūkšta. Štai dar prieš dvejus metus Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime minėjo, kad per metus pradėta per septynis šimtus ikiteisminių tyrimų už korupcines veikas. Tačiau realiai laisvės neteko tik 18 nusikaltėlių.
Korupcinėse machinacijose buvo ar yra įklimpęs ne vienas politikas ar šiaip žinomas žmogus. Nuo Viktoro Uspaskicho, Vito Matuzo, Romo Adomavičiaus iki krepšinio federacijos generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno. O viena iš piliečių nusivylimo teisėsauga priežasčių ta ir yra, kad įtakingų žmonių kaltė paprastai neįrodoma.

Nemira Pumprickaitė apie tai kalbėjosi su buvusiu Panevėžio STT skyriaus vadovu, o dabar jau Seimo nariu Povilu Urbšiu.

 

Kodėl taip atsitinka, kad garsiai pradėtos bylos pavirsta begaliniu tyrimu, o baigiasi išteisinimu arba senatimi? Kokios pagrindinės priežastys?

 

Iš tikro toks įspūdis susidaro, jog yra nebaudžiamumas, bet viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad teisme yra nagrinėjamos labai ilgai bylos. Yra bylos, kurios nagrinėjamos po 5–7 metus. Reikėtų ieškoti galimybių, kad teismai nepasiduotų vilkinimo taktikai. Aš suprantu, kad teismai turėtų vykdyti teisingumą, bet kartu jie turėtų atsižvelgti į rezonansą. Rezonansas neturi formuoti teismų išankstinės nuostatos, bet galbūt turėtų atkreipti dėmesį, kad kai kurias bylas reikia kiek galima greičiau nagrinėti.


O ar šiandien teisėsauga (turiu galvoje visą teisėsaugą, taip pat ir teismus) yra laisva nuo įtakų? Ar turi pagrindo tokie posakiai, kaip „kišeninis prokuroras“?

 

Taip, susidaro toks įspūdis. Aš pateiksiu vieną pavyzdį – Artūro Paulausko. Yra toks sutapimas: kai tik Uspaskichui kyla problemų teismuose, atstumas tarp Paulausko ir Uspaskicho iš karto sumažėja. Kai tos bylos vilkinamos būtent teisiamųjų, visuomenei susidaro įspūdis, kad galbūt tas vilkinimas susijęs su tuo, kad šalia jo atsiranda žmogus, kuris turi plačių ryšių teisėsaugoje. Kai kuriais atvejais, ypač jei pažiūrėsime į Generalinės prokuratūros vadovus, tikrai atrodo, kad ryžto jiems trūksta. Jie patys sudaro įspūdį, kad yra įtakojami iš šalies kažkokių politinių veiksmų.


Jūs kalbate apie dabartinę prokuratūrą po vadinamosios reformos?

 

Būtent.


Kitaip sakant, prokuratūrai reforma neišėjo į naudą?

 

Ji neatitinka šiandien keliamų uždavinių. Jei konstatuojame, kad politinė korupcija kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, tai atitinkamai požiūris turėtų būti kitoks. Politikoje jau nebėra moralės ir tai jau tapo norma. Vadinasi, politikoje belieka vietos tik interesams.

 

Kai teisėsauga susiduria su teisiniu imunitetu, visada ištraukiamas argumentas, kad tai yra
kažkoks politinis persekiojimas.

 

Būtent. Kiek buvo pavyzdžių, kai, kreipusis dėl politinio imuniteto atėmimo, visi, kaip susitarę, kalba apie politinį persekiojimą. Tai kas tie politiniai užsakovai? Kad ir pats V. Uspaskichas. Strasbūre politiniai užsakovai yra socialdemokratų partija ir Artūras Paulauskas. Lietuvoje užsakovai yra kažkokia mistinė grupuotė. Mano supratimu, tai nuostatos, kas yra teisinis imunitetas, diskreditacija.

 

Gresia dar vienas procesas, susijęs su teisinio imuniteto panaikinimu – Neringos Venckienės. Ar šios Seimo narės atžvilgiu Jūs įžvelgiate kokį nors politinį persekiojimą?


Man jį sunku įžiūrėti. Ji tikrai teisinį imunitetą bando naudoti kaip priedangą. Pirmieji balsavimai, kai buvo priiminėjami sprendimai, naudingi Darbo partijai ir susiję su Darbo partijos byla, parodė – Venckienės balsavimas visada atitiko jų interesus. Susidarė toks įspūdis, tarsi būtų įvykęs sandėris.

 

O ar Jūs kada nors, per visą savo veiklą, kai dirbote teisėsaugoje, susidūrėte su tikru politiniu persekiojimu, nuo kurio Seimo narius ir saugo imunitetas?

 

Neteko. Kai tekdavo pajudinti bet kurio lygio „politikierius“, visi kalbėdavo apie politinį susidorojimą. Pati politika mūsų šalyje suvokiama kaip kažkokių reikalų tvarkymas. Politika nebesuvokiama kaip viešo intereso atstovavimo erdvė.

 

Jūsų klausydama aš pradedu galvoti, kad gal apskritai mūsų Seimo nariams teisinės neliečiamybės nereikia? Jūs pats sakote, kad Jums neteko su tuo politiniu persekiojimu susidurti.

 

Mano asmenine nuomone, teisinį imunitetą reikėtų palikti Prezidentui ir Premjerui. Taškas. Sakykime, dar Seimo pirmininkui. Ir viskas. Ir visi mes lygūs prieš įstatymą.

 

Pokalbio pabaigai noriu prisiminti istoriją, kuri šią savaitę pati karščiausia. Tai Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas, atsidūręs už grotų. Ar Jums šia byla teko kiek nors domėtis?

 

Taip, šis tyrimas buvo pradėtas, kai aš vadovavau STT Panevėžio padaliniui.

 

Kodėl Panevėžio savivaldybė ir LKF aiškina, kad viskas buvo žinoma, sutartis buvo vieša, o dabar žmogus atsidūrė už grotų?

 

Kai atvyko V. Garastas ir M. Balčiūnas, miesto tarybos posėdyje jie įtikinėjo, kad savivaldybei būtų naudinga sudaryti sutartį su LKF. Tada tarybos nariai klausė, ar tie du milijonai, kurie bus paskirti iš miesto biudžeto, nebus panaudojami viešbučio rekonstrukcijai. Abudu, kaip susitarę, teigė, kad tikrai ne, o viešbučio rekonstrukcijai bus panaudoti pinigai iš privačių rėmėjų. Dabar aiškėja aplinkybės, kad tie pinigai galėjo nebūti privačių rėmėjų, o savivaldybės. O tai yra mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai.

 

Ar būtinai tokiu atveju jie turi sėdėti už grotų su antrankiais atvesti į teismą?

 

Pas mus vėl tarsi formuojamas stereotipas. Narkotikai, plėšimai ir panašūs – visi supranta, kad tai yra nusikaltimai, už kuriuos reikia dėti antrankius ir taikyti suėmimus. Bet nusikaltimams, kurie yra susiję su finansais, su ūkine ar korupcine veika, kurie padaro didesnę žalą valstybei, jiems yra taikomi dvejopi standartai. Asmuo, kuris yra įtariamas piktnaudžiavimu arba sukčiavimu, pas mus tampa auka. Visi jį guodžia, visi jį užtaria. Tai palaukite, kokios vertybės yra puoselėjamos mūsų visuomenėje? Ar su tokiomis vertybėmis kažkas gali keistis? Tikrai ne.

 

Ačiū Jums už pokalbį.

 

Kalbino Nemira Pumprickaitė,
LRT.lt, 2013-01-13

2012 m. Gruodis mėn. 27 d., Ketvirtadienis

Povilas Urbšys. Parlamentaras, kuris rimtai nežiūri į priesaiką, nėra tikras tautos atstovas

 

Gruodžio 17 d. dešimt Seimo narių išplatino pareiškimą, kad buriasi į parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“. Grupę sudaro Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė, konservatoriai Sergejus Jovaiša, Rytas Kupčinskas, Naglis Puteikis, Paulius Saudargas ir Vytautas Juozapaitis, liberalai Vitalijus Gailius ir Eugenijus Gentvilas, partijos „Drąsos kelias“ atstovai Vytautas Antanas Matulevičius, Algirdas Patackas ir savarankiškai išrinktas Seimo narys Povilas Urbšys.

 

„Bernardinai.lt“ sveikina šią politikų iniciatyvą mesti iššūkį vyraujančiai Lietuvoje politikos kaip prekybos galios, kuriai svetimi bet kokie vertybiniai įsipareigojimai, sampratai. Todėl kreipėmės į šios Seimo grupės narius, prašydami paaiškinti, kas juos paskatino į tokią grupę jungtis ir kokių iniciatyvų galime tikėtis iš šios grupės ateityje.

 

Bernardinai.lt dosjė. Povilas Urbšys gimė 1962 metų rugsėjo 2 dieną Panevėžyje, kur baigė 7-ąją vidurinę mokyklą. 1995 metais Vilniaus pedaoginiame universitete įgijo istorijos, politologijos ir visuomenės mokytojo specialybę.

1988–1990 m. dalyvavo Sąjūdžio Panevėžio tarybos veikloje, buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybos Istorinės atminties grupės narys. Viena pagrindinių šios grupės veiklos krypčių – aiškintis sovietų padarytus nusikaltimus okupacijos metais ir atkurti istorinį teisingumą. 1991 metų sausio ir rugpjūčio mėnesiais buvo Aukščiausiosios Tarybos gynėjų gretose. 1991–1992 m. paskirtas į LR AT komisiją Sovietų Sąjungos KGB veiklai tirti.

 

Jau nuo 1990 metų dirbo Panevėžyje istorijos ir kultūros paminklų apsaugos inspektoriumi, o vėliau ir LR Kultūros paveldo inspekcijos Panevėžio apygardos viršininku.

1992 metais pradėjo darbą Valstybės saugumo departamente, kur tapo Panevėžio skyriaus vyr. inspektoriumi. Nuo 1997 iki 2012 metų buvo STT Panevėžio skyriaus viršininku. 2012 metų balandžio mėnesį turėjo palikti tarnybą dėl sveikatos. Tiesa, labai tikėtina, kad svarbesnė priežastis, kodėl taip skubėta atsisveikinti su daugelį metų principingumu ir sąžiningumu garsėjusiu pareigūnų, buvo jo tvirta pozicija, siekiant, kad vienas įtakingiausių Panevėžio politikų – eksmeras ir dabar jau eksparlamentaras Vitas Matūzas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tai, kad šis politikas, nepaisydamas iškeltos bylos, nusprendė kandidatuoti į Seimą, tapo svarbiu akstinu ir P. Urbšiui ryžtis kandidatuoti kaip nepriklausomam kandidatui, remiant bičiuliams iš Panevėžio sąjūdžio laikų. P. Urbšys didžiule balsų persvara nugalėjo vienmandatėje Vakarinėje apygardoje ir tapo vienas iš trijų savarankiškai išsikėlusių kandidatų, kuriems pavyko patekti į Seimą. Čia P. Urbšys priklauso Mišriai frakcijai ir tapo vienu iš  grupės „Už ištikimybę priesaikai“ narių. 

2008 m. P. Urbšys valstybei padovanojo savo asmeninį turtą – senelio brolio, paskutinio tarpukario Nepriklausosmos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio sodybą, kur buvo įkurtas visuomeninės minties ir kultūros muziejus.

 

***

 

Man priesaiką Seime teko duoti du kartus. Pirmą kartą 1991 metų sausio mėnesį, kai teko būti Aukščiausiosios Tarybos gynėju, ir tapus Seimo nariu 2012 metų rudenį. Giliai atmintyje įsirėžė ta atmosfera, kurioje teko prisiekti prieš daugiau nei du dešimtmečius. Tada priesaika reiškė ryžtą paaukoti gyvybę už savo valstybę. Šratinuku ant rankų mes rašėmės kraujo gupę ar vardą ir miestą, iš kurio atvažiavome, kad paskui, jei prireiks, būtų lengviau atpažinti kūną. Kiekvienas priesaikos žodis turėjo svorį. Priesaika mus jungė ir stiprino.

Ta priesaika, kurią daviau Seime, tapdamas parlamentaru, man asmeniškai ne mažiau svarbi.Tačiau, prisipažįstu, trikdė, jog nemaža dalis kolegų į ją žvelgė tik kaip į formalumą. Dar nejaukiau tapo, kai prasidėjo Seimo darbas ir pamačiau ne sutelktas pastagas tarnauti Tėvynei, bet grumtynes dėl galios ir norą pasislėpti už tautos atstovo vardo tarsi skydo, kuris esą suteikia didesnes teises nei kitiems Lietuvos piliečiams.

Supratau, kad turiu pasirinkti: arba priimti vyraujančias „žaidimo taisykles”, kai politika suvokiama kaip prekyba galia, ir visa energija sutelkiama ties savo interesų „pramušinėjimu”, arba mesti tam iššūkį, primenant, kad priesaika valstybei mus įpareigoja tarnauti visuomenės gerovei ir būti lojaliems Tėvynei, o ne kuriai nors politinei ar finansinei grupei. Man pirmasis kelias yra visiškai nepriimtinas, tad pradėjau savo pozicija dalintis su kitais Seimo nariais ir apsidžiaugiau, jog nesu viena „balta varna“, kad yra nemažai žmonių, kuriems tai, kad  parlamentarai patys diskredituoja savo profesijos orumą, nepriimtina. Esu įsitikinęs, kad tas parlamentaras, kuris nejaučia ištikimybės priesaikai ir  rimtai nepriima viso to, kas joje sakoma, negali vadintis tautos atstovu. Jis tėra statistas, sraigtelis, priemonė, kuria kažkas pasinaudoja, siekdamas savo interesų, bet ne tikras politikas.

Taip Seime atsirado parlamentarų grupė „Už ištikimybę priesaikai“, į kurią įsitraukė 10 parlamentarų iš kelių Seimo frakcijų, bet, tikiu, ateityje ji taps didesnė ir tikrai įtakinga, nes jaučiu, jog ne tik žmonės anapus Seimo sienų, bet ir didžioji dalis parlamentarų nepatenkinti tuo, kuo šiandien yra virtęs svarbiausios valstybės politinės institucijos darbas.Tiesa, norėčiau pabrėžti, kad, kai kalbame apie priesaiką valstybei, negalima apsiriboti vien Seimo nariais. Prezidentas, Ministras pirmininkas, ministrai, kitų institucijų atstovai prisiekia valstybei. Taigi, žmonių, kurie yra saistomi priesaikos, yra gana daug ir, neabejoju, jei jie kur kas rimčiau pradėtų suvokti kiekvieną savo priesaikos žodį, jei garbė, padorumas jiems taptų kasdienio darbo stuburu, esu įsitikinęs, kad valstybėje labai daug kas pradėtų keistis. Tačiau suprantu, jog čia mūsų laukia ilgas ir sudėtingas kelias.

Teko ne kartą girdėti politikos apžvalgininkų, o ir pačių politikų išvedžiojimų, jog politika yra sfera, kuri nėra niekaip susijusi su morale. Esą politikas veikia erdvėje, kuriai neverta taikyti padorumo, moralumo standartų. Jokiu būdu su tuo nesutinku. Jau tai, kad egzistuoja priesaika valstybei, yra pakankamas įrodymas, kad būti politiku – tai vertybiškai įsipareigoti. Apie tai turime garsiai ir aiškiai kalbėti. Taip pat svarbu priminti žmonėms įvairius istorinius pavyzdžius, kai valstybės pareigūnai išdrįso priimti sudėtingų ir nepopuliarių sprendimų, rizikuodami viskuo, ką turi, rizikuodami karjera ir savo gerove, bet turėjo drąsos taip pasilegti, nes labai rimtai priėmė įsipareigojimą tiesai ir lojalumą Tėvynei. Tad ir šiandien neturėtume sakyti, kad mes neturime pasirinkimo, jog tenka plaukti pasroviui. Mes kiekvieną dieną renkamės, ir tai reiškia šansą net ir tiems, kurie ilgą laiką gyveno ne pagal sąžinę, tebuvo kieno nors interesų sraigteliai, bet dabar nori būti oriais ir padoriais žmonėmis. Tai apsisprendimo, o ne aplinkybių dalykas.

Puikiai suprantu, kad mūsų grupės veikla tikrai nebus rožėmis klota. Jau nuo pat pirmos akimirkos pajutome pašaipėlę ir iš nemažos dalies žurnalistų pusės. Deja, bet šiandien vyrauja maitvanagiškas mentalitetas žiniasklaidoje, kai visas dėmesys telkiamas tam, kas bloga, žaizdoms, klaidoms, o visos iniciatyvos keisti situaciją dažnai ignoruojamos ar išjuokiamos. Taip pat ir dalis kolegų grupės atsiradimą priėmė kaip esą norą susireikšminti. Tikrai nemanome, kad esame geresni parlamentarai už kitus. Mes paprasčiausiai norime grąžinti parlamentaro profesijos prestižą, norime priminti kolegoms, kad priesaika valstybei įpareigoja, jog garbė, padorumas nėra tuščios frazės.  Nesitikiu greito mentaliteto pokyčio Seime, tačiau kiekvienas pokytis turi turėti pirmą žingsnį – mūsų grupės įsteigimas toks tikrai galėtų būti.

 

 Kalbino ir tekstą parengė Andrius Navickas

 

Raginame „Bernardinai.lt“ skaitytojus aktyviai diskutuoti, ar priesaika valstybei tėra tik simbolinis jau sunykusios politinės kultūros reliktas, ar svarbus ir politiniam veikimui gaires suteikiantis įsipareigojimas. Savo pastebėjimus rašykite  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai .

 

Andrius Navickas,

Bernardinai.lt2012-12-27

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-27-ar-priesaika-valstybei-dar-turi-prasme-i-povilas-urbsys-parlamentaras-kuris-rimtai-neziuri-i-priesaika-nera-tikras-tautos-atstovas/92774

<< Pradžia < Ankstesnis 141 142 143 144 145 146 147 148 Sekantis > Pabaiga >>
Puslapis 144 iš 148