Straipsniai

2012 m. Gruodis mėn. 16 d., Sekmadienis

Parlamentarai diskusijoje kalbėjo apie valstybės užvaldymo pavojų

Gruodžio 13-osios vakarą M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje į Lietuvos Sąrašo suburtą Tiesos.lt klubą susirinkę piliečiai kartu su Seimo nariais Vitalijumi Gailiumi, Povilu Urbšiu ir Nagliu Puteikiu svarstė, kaip visuomenė galėtų priešintis valstybės užvaldymui.

Viešas Seimo narių pripažinimas, kad Valstybės saugumo departamento veikla kertasi su įstatymais ir tampa nusikalstama, kad šis departamentas neleistinai siekia kontroliuoti politikus ir teismus, jog politinės partijos vis dažniau ima veikti kaip kriminalinės struktūros, skatina visuomenę imtis savigynos ir ieškoti atkurtos Respublikos gynimo būdų.

Pasak Povilo Urbšio, šiandien Lietuvoje veik neliko politikos kaip viešojo intereso gynimo erdvės. Politikų interesai vis dažniau nesutampa su visuomenės interesais. Valdžios koalicijos savivaldybių ir nacionaliniame lygmenyje sudaromos ne vertybių, bet grupinių interesų pagrindu – siekiant, kad kiekvienas turėtų savo dalį. Povilo Urbšio teigimu: „Nejučiomis imame manyti, kad tai, ką politikai daro, ir yra politika. Bet mes kiekvienas turime sau nusibrėžti ribą: tai nėra politika. Čia lygiai tas pats, jei krepšinį žaistų pagal regbio taisykles, o mums sakytų: ‚Štai čia yra krepšinis‘.“ Visuomenė šiandien mato baisią politinę korupciją, bet išties „situacija yra dar baisesnė“, – tvirtino Urbšys. Todėl turime priešintis: negalime leisti, kad Lietuvoje kriminalinė veikla ir toliau būtų vadinama politika.

Klubo svečių nuomone, esant dabartinei Seimo sudėčiai, labai svarbu suburti jame principingų politikų ratą, kuris viešai ir nuosekliai gintų pamatines demokratinės valstybės vertybes, garbingai vykdytų Seimo nario priesaiką. Pasak Povilo Urbšio, netrukus Seime atsirasianti parlamentinė Ištikimybės priesaikai grupė. Nuo ištikimybės priesaikai turėtų prasidėti ir tikros, garbingos politikos atgimimas, pačios valstybės moralinis atsinaujinimas. Garbė, tarnavimo valstybei, tėvynei garbė, turi būti susigrąžinta į politiką. Ištikimas priesaikai politikas ar pareigūnas, Povilo Urbšio teigimu, „niekada nebus lojalus asmeniui ar grupuotei, kurie siekia siaurų grupinių interesų“.

Remdamiesi savo ilgamete kovos su organizuotu nusikalstamumu ir politine korupcija patirtimi, naujieji Seimo nariai tvirtino: galima kautis ir būnant mažumoje – teikiant įstatymus, kurie gintų bendrąjį gėrį, asmenine garbinga laikysena stiprinant sąžiningus pareigūnus visose valstybės tarnybose.

Kita vertus, klubo svečių nuomone, svarbu stiprinti principingų politikų ir valstybės likimui neabejingų piliečių ryšius, telkti visuomenę į platų pilietinį judėjimą, „kuris į politiką žiūrėtų kaip į nesavanaudišką atstovavimą viešajam interesui, bendrajam gėriui“. Pasak Povilo Urbšio, Panevėžyje, pradėjus piliečiams telktis savivaldos lygmenyje, tarsi Sąjūdžio laikais pavykę „uždegti vilties laužą“. Tokiu keliu reikėtų eiti visoje Lietuvoje. Tik visuomenei susitelkus, bus įmanoma grumtis su partine nomenklatūra, stabdyti korupcinius sandorius, juos viešinti, veiksmingai pasipriešinti valstybės užvaldymui. Todėl jau dabar pilietiniams sambūriams reikėtų rengtis savivaldos rinkimams.

Pasak Vitalijaus Gailiaus, visuomenei laikas patikėti, kad ji gali valstybės gyvenimą keisti. Štai per Seimo rinkimus piliečiai savo jėgomis „pašalino iš politinio žemėlapio pačią korumpuočiausią gaują – liberalcentristų partiją“. Dėl visuomenės pastangų „drąsesni darosi teismai, drąsesni ir kiti pareigūnai“. Tiesa, šiandien „valstybėje nenorima kompetencijos“, stengiamasi, kad pagrindinėse institucijose dirbtų tik aklai paklusnūs pareigūnai. Tai – patogiausias būdas valstybei užvaldyti. Todėl būtina toliau drąsinti valstybės pareigūnus ir politikus. Drąsūs institucijų vadovai jau šiandien gali pasipriešinti VSD savivalei. Vitalijus Gailius teigė sieksiantis, kad jo vadovaujamai Seimo Antikorupcinei komisijai būtų įstatymu suteikta gerokai daugiau galių. Anot jo, Komisijai būtina pradėti sisteminę kovą su politine korupcija. Šioje kovoje labai svarbu naudotis viešumu kaip ginklu. „Supratau: viešumas – labai stiprus įrankis naikinant politinę korupciją“, – pripažino Vitalijus Gailius.

Pasak Povilo Urbšio, šiandien valstybė iš esmės priklauso nuo mūsų asmeninių apsisprendimų ir gebėjimo jungtis, telktis: „Supraskite – atėjo tas laikas, kai viskas priklauso nuo asmeninės pozicijos. Nuo pozicijos užėmimo, kai nenori susitapatinti su aplinka, keičiasi pati aplinka. Pradžia – nebijojimas būti mažumoje, nenoras susitapatinti su aplinka“. Tačiau taip pat būtina ir burtis: jei veiksime pavieniui, galime būti izoliuoti, iš viešumos išstumti. „Mes, davę priesaiką, jos nesulaužėm tada ir, tikiuosi, nesulaužysime ir dabar“, – teigė Tiesos.lt klube Vitalijus Gailius.

 

Bernardinai.lt, 2012-12-16

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-16-parlamentarai-diskusijoje-kalbejo-apie-valstybes-uzvaldymo-pavoju/92329

2012 m. Lapkritis mėn. 07 d., Trečiadienis

Povilas Urbšys: „Mes tampame tie, kurie privers politines partijas keistis”

Povilas Urbšys – panevėžietis, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padalinio vadovas. Šiuose rinkimuose į Seimą kandidatavo Vakarinėje rinkimų apygardoje ir kaip nepriklausomas, save išsikėlęs kandidatas nugalėjo visus konkurentus itin ryškia balsų persvara. Už P. Urbšį balsavo net 9 807 panevėžiečiai, ir tai yra antras pagal dydį iš 68 vienmandačių apygardų rezultatas, kurį pralenkė tik Seimo pirmininkė I. Degutienė.

Be to, Povilas kalba apie tai, kad kova rinkimuose – tai tik didelio kelio pradžia. Grupė iniciatyvių žmonių, lydėjusių jį rinkimų batalijose, nežada skirstytis kas sau, o vis drąsiau prabyla apie judėjimo, kuris gintų piliečių teises nuo partinės nomenklatūros savivalės, įkūrimą.

Kas tai per fenomenas, kaip mažai viešumoje žinomas žmogus per tokį trumpą laiką sugebėjo išeiti į lyderius? Apie tai ir ne tik kalbėjosi Andrius Navickas.  

Kas labiausiai nustebino šių rinkimų metu? Pirmą kartą žengėte į atviras politines batalijas ir, spėju, iš vidaus jos atrodo dar kiek kitaip, nei stebint iš šalies?

Kai rinkome parašus, labiausiai nustebino žmonių nusivylimas, atrodė tarsi iš jų kažkas būtų pavogę viltį. Jų netikėjimas, kad kas nors dar gali tai pakeisti, ir skaudino, ir kėlė nerimą. Nustebino ir jaunimo pozicija. Dauguma jų pabrėždavo, kad politika – ne jų reikalas. Mes prieš 24 metus turėjome lygiai tiek pat metų, kaip jie dabar, ir jeigu būtume buvę tokios pat nuostatos, kokios dabar yra jie, tai, manau, niekada nebūtume atgavę Nepriklausomybės.

Savotiškai galima konstatuoti, kad turime valstybę tarsi be piliečių. Bet kartu reikia pripažinti, kad žmogaus prigimtyje vis dėlto yra gėrio, tiesos siekimas, ir jis, to skatinamas, vis dėlto apsisprendžia ir eina prie balsavimo urnų. Taip pat Seimo rinkimų kampanijos metu išryškėjo, kiek pasikeitė įstatymai, kurie reglamentuoja politinės kampanijos dalyvių teises ir pareigas. Turiu pripažinti, jeigu tokie įstatymai būtų galioję 1990 metais, mes tikrai nebūtume išrinkę tokios Aukščiausiosios Tarybos, kuri būtų drįsusi atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Priminsiu, tuo metu galiojo tiesioginių rinkimų sistema. Be abejo, totalitarinis režimas imitavo demokratinį procesą, totalitarinis režimas niekada neįsivaizdavo, kad piliečiai gali pasinaudoti tomis įstatymo suteiktomis galiomis ir jas panaudoti prieš patį režimą.

Pabandykime įsivaizduoti, jeigu 1990 metais rinkimų sistema būtų buvusi tokia kaip dabar, ir pusė AT deputatų būtų renkami tiesioginiuose rinkimuose, o kita pusė – pagal sąrašus. Tuomet  AT sudėtis būtų buvusi visai kitokia, Komunistų partija būtų prikūrusi dar kitų partijų, ir nebūtų buvę galima surinkti tos daugumos, kuri pakėlė rankas dėl Nepriklausomybės akto atkūrimo. 1990 metais apie tokią, kokia yra dabar Vyriausioji rinkimų komisija, negirdėjome.

Anuomet tokios komisijos poveikis rinkimų organizavimui buvo visiškai minimalus. Šiandien mes turime darinį, kuris atsakingas už lygiateisių rinkimų organizavimą, tačiau realybė kitokia. VRK sudėtis yra sudaryta iš partijų, ir susidaro įspūdis, kad pagrindinė jos narių funkcija yra ginti interesus tų politinių partijų, kurios juos delegavo. Kita dalis nėra priklausoma nuo politinių partijų, bet, kaip parodo Ulevičiaus pavyzdys, jis galėjo atstovauti reklamos firmų interesams. Be abejo, rinkimus lydi dideli pinigai, ir reklamos agentūrų atstovai nori turėti savo žmogų, kuris gintų jų interesus. Bet sakykite, ką tai turi bendra su demokratinių rinkimų organizavimu? Todėl save išsikėlę kandidatai praktiškai yra pasmerkti pralaimėti. Na, mums pavyko rasti tą Sąjūdžio žariją, ją įpūsti ir uždegti Vilties laužą. Įrodėme, kad ir kokia būtų  ydinga sistema, ji vis vien yra įveikiama. Žmonės pakilo ir aiškiai pasakė, jog toliau taip tęstis negali.

Grįžkime prie Jūsų išsakytos minties, kad visgi paradoksalu – totalitarinės sistemos užauginti jauni žmonės sukūrė Sąjūdį, o laisvoje valstybėje užaugusieji – šalinasi politikos.

Gal tai lemia žmogaus suvokimas, kas yra gėris ir blogis. Sovietiniais laikais mums buvo aiškiau, kas yra blogis, kas yra gėris, tai padėjo geriau apsispręsti. Šiandien yra tokia situacija, kai ribos tarp blogio ir gėrio ištrintos. Kitas dalykas – tai, kad pilietiškumas daugumos žmonių suvokiamas ne kaip natūrali būsena, kuri turėtų būti, jeigu jis nori dalyvauti savo valstybės kūrimo procese. Iš dalies turime suprasti tą visuomenės dalį, kuri mano, kad politika yra ne jų reikalas. Jie paprasčiausiai nesuvokia, kokią tos pačios politikos galią jie turi. Apie tai daug rašo filosofas Algis Mickūnas. Jeigu žmogus atsisako tą savo galią panaudoti, ji yra uzurpuojama, ir tas dalies visuomenės nesuvokimas, kad jo pilietinis apsisprendimas yra tiesiogiai susijęs su jo gerove, su jo asmeniniu gyvenimu ir kitais santykiais, yra akivaizdus.

Manau tai atsitiko todėl, kad politika, kaip minėjau, yra prisipildžiusi savanaudiško intereso, ir žmogus tada natūraliai nenori tame nešvariame reikale dalyvauti. Bet kas tuomet atsitinka? Kai jie atsisako dalyvauti, tada prie urnų ateina tie, kurie pardavė savo balsus už 10 litų ar bambalį. Ir toliau tiebambaliniai balsai išrenka tokią valdžią, kuri tiesiogiai veikia to žmogaus gyvenimą, kuris nusprendė nesitepti rankų rinkimų dieną, bet kartu leisdamas tiems bambaliniams balsams nulemti jo gyvenimą, jis nesąmoningai tapo jų bendrininku.

Pats išsikėlėte, tačiau, tikiu, kad tai nereiškia, jog buvote vienas politinio karo lauke. Gal galite kiek pristatyti žmones, kurie Jums daugiausia talkino?

Be abejo, nes jeigu man nebūtų pavykę surinkti tos komandos, tai tikrai būčiau likęs vienas. Jos branduolį sudarė buvę sąjūdiečiai, tarp kurių galima paminėti buvusį Sąjūdžio Panevėžio tarybos narį Rytį Račkauską, Nomedą Simėnienę, Albertą Škutą. Prisijungė ne tiktai tie Sąjūdžio laikų veteranai, bet atėjo ir jų vaikai. Su mumis buvo ir a.a. Algio Plytniko, buvusio Sąjūdžio Panevėžio skyriaus sekretoriaus, dukra Akvilė, Ryčio sūnus Giedrius, taip pat Nomedos sūnus Daumantas, a. a. sąjūdiečio Eugenijaus Žvyko dukra Austėja. Su mumis buvo ne vien tiktai tie, kurie buvo susiję su Sąjūdžio tarybos veikla, buvo ir tie, kurių neapleido Sąjūdžio dvasia. Norėčiau paminėti Karoliną Masiulytę-Paliulis, kuri į Lietuvą iš Prancūzijos sugrįžo jau atkūrus nepriklausomybę. Visų tikrai neįmanoma išvardyti, bet tai, kad tai buvo branduolys žmonių, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo Sąjūdyje, tai yra faktas.

Galima sakyti, tai – buvusių sąjūdiečių sambūris, ir būtent jų dėka pavyko padaryti tai, kas kitiems atrodė neįmanoma. Iš pat pradžių jie iš mūsų juokėsi, bet kai surinkome 3701 parašą, jie suprato, kad susiduria su jiems nesuprantama jėga, ir tą jėgą jie pradėjo demonizuoti. Taip jie tiesiog norėjo pateisinti savo pralaimėjimą. O tai, kas mums pavyko padaryti, yra ženklas ne vien tik Panevėžio miestui, bet ir Lietuvai, jog įmanoma susibūrus ne dėl postų, ne dėl pinigų, o dėl idėjos padaryti tai, kad ta idėja taptų kūnu. Ir dar daugiau galiu pasakyti, jog tai nebuvo daroma vien tiktai dėl to, kad patektų vienas kandidatas į Seimą. Mes padarėme įdirbį tam, kad atsirastų mieste judėjimas, kuris galėtų dalyvauti miesto visuomeniname-politiniame vyksme ir būti alternatyva esančioms politinėms partijoms būsimuose savivaldos rinkimuose.

Mes jau šiandien tapome alternatyva esamoms polinėms partijoms mieste ir mūsų pagrindinis tikslas – siekti, kad būtų sustiprintos bendruomenių galios, kad bendruomenės galėtų dalyvauti priimamuose sprendimuose bei jiems daryti įtaką. Šis judėjimas bus atviras žmonėms, kurie turi moralinį autoritetą įvairiose srityse. Per šį trumpą rinkimų kampanijos laiką mums teko susitikti su bendrijų pirmininkais, matėme daug iniciatyvių žmonių. Matėme žmonių iš smulkaus ir vidutinio verslo, kurie nori pokyčių ir nori juose dalyvauti.

Galiausiai matėme ir tą jaunimą, kuriam ne tas pat, kas darosi aplinkui. Mes tą judėjimą padarysime atvirą ir jiems. Kuo tas judėjimas skirsis nuo politinių partijų? Šiuo metu esančios politinės partijos egzistuoja tam, kad pasinaudotų piliečių galiomis. Judėjimas, atvirkščiai, sieks sudaryti sąlygas toms piliečių galioms reikštis.

Manau, kai kurios partijos turi suklusti ir suvokti vieną dalyką: jeigu jos nepakeis savo požiūrio į žmones, kurie juos renka, žmonės turės alternatyvų pasirinkimą. Savotiškai mes jau tampame tuo dėmeniu, kuris privers politines partijas keistis. Kitu atveju jos negalės konkuruoti su tokiu judėjimu. Jeigu tie pokyčiai įvyks ir atitiks žmonių interesus, tai laimėsime visi. Mes nebijome konkurencijos, konkurencijos dėl idėjų, o ne dėl interesų.

Ar šie rinkimai gali būti vadinami pono V. Matuzo politinės karjeros pabaiga?

Taip vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti, nes pats Matuzas yra kaip reiškinys, kuris būdingas ir kitoms partijoms. Ką reiškia vien tik tas pavyzdys, kad jo finansavimas rinkimų kampanijoje buvo gerokai didesnis už kitų tos pačios partijos kandidatų? Pagal sumą tai buvo antras konservatorių partijos kandidatas po A. Kubiliaus, remiamas taip dosniai. Taigi po triuškinamo pralaimėjimo TS-LKD atsakingo sekretoriaus R. Aleknos komentarai, kad dėl visko kalta žiniasklaida, rodo, jog bus bandoma Matuzą ir toliau palaikyti. Jeigu užsimerkiama prieš tai, kad iš viso Panevėžio krašte iš 7 konservatorių buvo išrinktas tik vienas, o Nevėžio apygardoje pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo nebuvo palaikytas konservatorių kandidatas, gali sudaryti įspūdį, kad ir A. Kubilius nebėra laisvas savo sprendimuose dėl Matuzo. Galbūt Matuzas yra tas žmogus, kuris buvo atsakingas už finansus, ir jeigu jis pradėtų kalbėti, tai gal atsirastų dar vienos partijos byla dėl finansinių reikalų.

Šiandien daug šnekama, kad į valdžią ateina partija, kuri įtariama sukčiavimu ir „juodąja buhalterija“, o teismai per ilgą laiką nesugebėjo pateikti aiškaus verdikto. Kaip vertinate tokią situaciją? Ar trūksta teismams kokių nors įstatyminių pataisų, ar čia viskas priklauso nuo pačių teisėjų asmenybių ir taisyk įstatymų netaisęs? O gal iš tiesų, kaip teigia p. Viktoras, čia dar vienas politinis susidorojimas?

Darbo partijos bylos nagrinėjimas teisme ir yra tas atspindys, kokia ši problema yra skaudi. Mūsų valstybėje yra valdžių pasidalinimas, bet tas pasidalinimas negali būti pats sau, jis turi saugoti tos valdžios tam tikrą priklausomumą, bet jos negali pradėti veikti savitiksliai. Taigi, jei kalbame apie teismų valdžią, tai šiuo atveju ji yra tarsi užsidariusi savo siaurų teisinių problemų sprendimuose ir nesugebanti įvertinti to savitikslio buvimo pasekmių valstybei. Ir ne tiktai valstybei, bet ir valstybės demokratijos pamatams, nes tie signalai apie masinius papirkinėjimus, kurie buvo įvardyti su Darbo partijos narais per rinkimus, yra ne kas kita, o nebaudžiamumo atspindys.

Tai, kad stebėtojai iš Europos valstybių kelia mums nepatogius klausimus dėl demokratinių rinkimų, tai ir yra pasekmė to labai susiaurinto teismų suvokimo, kokią funkciją jie atlieka valstybėje. Teismai turėtų priimti sprendimus, neatsižvelgdami į politines nuostatas, bet Darbo partijos bylos nagrinėjimo tikrai niekaip kitaip nepavadinsi kaip vilkinimu. Kodėl taip yra, ar vien tik dėl to, kad dalis teismų yra patys sau, tarsi valstybėlės valstybėje, ar dar prie to prisideda ir kiti subjektyvūs veiksniai, lieka neatsakyta. Pavyzdžiui, kodėl, kai tik Uspaskichui prasideda problemos su teismais, šalia jo atsiranda Artūras Paulauskas su savo ryšiais įvairiose teisėsaugos lygiuose? Kai tik tos problemos teismuose didėja, distancija tarp Uspaskicho ir Paulausko mažėja. Kai kam gali susidaryti įspūdis, kad tai ir lemia, kodėl vyksta toks bylos vilkinimas.

Viena didžiausių intrigų – kurią politinę frakciją pasirinksite Seime? Ar jau apsisprendėte? Kaip įsivaizduojate savo darbą Seime? Ar be bendraminčių komandos nebus labai sunku? Kokius tikslus sau keliate?

Už mane balsavo 9807 rinkėjai. Jie mane rinko kaip nepartinį save išsikėlusį kandidatą. Jeigu aš, būdamas Seimo nariu, tapsiu partinės frakcijos dalimi, kuri atstovauja kažkurios politinės partijos interesams, tai nuvilsiu rinkėjus. Norėdamas likti ištikimas jiems, aš rinkčiausi mišriąją frakciją. Jeigu mišri frakcija nesusidarytų arba joje dalyvautų Seimo nariai, kurių nuostatos neatitiktų mane išrinkusių rinkėjų interesų, aš esu pasiruošęs nepriklausyti jokiai frakcijai. Tuomet bursiu neformalią Seimo narių grupę arba prisidėsiu prie subūrimo.

Neformalioje Seimo narių grupėje įsivaizduoju žmones iš įvairių frakcijų, kurie turi savo įsitikinimus, vertybes ir tvirtą stuburą. Tuomet būtų galima derinti pozicijas dėl atskirų teisės aktų, projektų priėmimo ir vienaip ar kitaip tiesiog viešinti tuos partinius, grupuočių interesus, kurie pažeidžia daugumos piliečių teises.

Norėčiau priminti, kad jau besibaigiančios kadencijos Seime buvo neformali Seimo narių grupė, suburta kovai su korupcija, tik gaila, kad jos veikla buvo daugiau formali. Tai, kad, ko gero, mūsų parlamentinėje tradicijoje būtų naujas reiškinys, bet taip atrodytų tik iš pirmo žvilgsnio. Pateiksiu pavyzdį, kai Seime buvo priimamas įstatymas dėl alkoholio reklamos. Tiems, kurie atstovavo alkoholio gamintojų interesams, pavyko suburti neformalią Seimo narių grupę, kuri padėjo įtvirtinti jiems naudingą nuostatą.

Priminsiu kitą pavyzdį, kaip buvo balsuojama dėl Seimo nario Matuzo teisinės neliečiamybės. Taip pat susibūrė neformali Seimo narių grupė, kuri bandė padėti išsaugoti Matuzą, ir joje buvo ne vien tik konservatoriai, ten buvo ir iš Darbo partijos, ir iš Tvarkos ir teisingumo partijų. Tuo noriu pasakyti, kad yra realių pavyzdžių, kai, vedami savų motyvų, susiburia tos neoficialios grupės. Tik, reikia pripažinti, dažniausiai tai vyksta dėl siaurų grupuočių interesų, o ne dėl rinkėjų atstovavimo. Ši praktika ne tik kad įsigalėjusi, ji susiformavusi kaip monolitas.

Manau, kad sukurti neformalią Seimo narių grupę, kuri būtų alternatyva tokiems savanaudiškiems sambūriams, yra įmanoma. Tik, noriu pabrėžti, esu realistas ir žinau, kad nebus daug Seimo narių, kurie pasiryš burtis į šią grupę, bet susijungimas sprendžiant tam tikrus klausimus padės dar labiau išryškinti kitų Seimo narių savanaudišką atstovavimą.

Politinė korupcija Lietuvoje. Vieni sako, kad ji tarsi voratinklis apraizgė visas institucijas, ir beviltiška su ja net kovoti, kiti teigia, jog kalbos apie korupciją išpūstos. Kokia Jūsų pozicija?

Kasmet Europos Sąjungos valstybėse atliekama piliečių apklausa, kur prašoma įvardyti grėsmes, kurias jie mato savo valstybėje. Lietuva išsiskiria tuo, kad piliečiai kaip vieną iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui įvardija korupciją. Tie, kurie bando politinės korupcijos mastą sumenkinti, tai daro sąmoningai. Galų gale net per rinkimų kampaniją, kai tekdavo diskutuoti su žmonėmis, teko pripažinti, kad kai kurie iš jų jau susitaikė, jog jie renka į valdžią tuos, kurie ateina vogti, tiktai renkasi tą kandidatą, kuris, jų manymu, mažiau vogs... Jeigu yra tokia piliečių nuostata, kad jie į valdžią pasiruošę rinkti vagis, manau, jog jau pasiekta kritinė riba.

Šiandien vėlgi konstatuojame, kad rinkėjas parduoda savo balsą ir sutinka, kad tas, kuris jį nupirko, ateityje jį ir valdys, ir tas reiškinys yra ne vienetinis, o masinis. Tai apie ką kalbame? Kitas dalykas – kol kas niekas neužakcentavo, iš kur atsiranda tie pinigai, kurie yra panaudojami papirkinėti rinkėjus? Jie juk  imami iš tos pačios korupcinės kasos. Tai, kad problemos, kurios susidarė socialinėje srityje, padidėjęs žmonių socialinis pažeidžiamumas, tai, kad pas mus smulkus ir vidutinis verslas yra nustumtas į šalikelę, kieno tai yra pasekmė? Tai yra politinės korupcijos padarinys. Politinė korupcija iš principo deformavo mūsų valstybės vystymąsi ir pažeidė visas sritis – verslo, finansines, socialines.

Vienas pavyzdys: kai buvo sulaikytas vienas iš lobistų, tai tarp asmenų, kurie pasirašė laišką, kuriame bandė paveikti teismą, kad neskirtų jam suėmimo, jį pasirašė du Seimo pirmininkės pavaduotojai, žiniasklaidos, verslo atstovai. Tai jūs man pasakykite, kokioje normalioje valstybėje gali būti toks reiškinys? Ką jis atspindi? Atspindi tai, kad pati politinė korupcija suvokiama kaip norma įvairiuose socialiniuose sluoksniuose – nuo eilinio rinkėjo iki įstatymų leidėjo. Ir tie, kurie kalba, kad taip neturi būti, tampa vos ne raupsuotaisiais.

Tai savotiškai sugrąžina į totalitarinę visuomenę, kurioje dominavo viena ideologija, ir jei kažkas išdrįsdavo suabejoti, ar taip iš tiesų turi būti, arba išdrįsdavo priešintis, tai jo atžvilgiu pradėdavo veikti represinės struktūros, tokiems žmonėms buvo sugalvota diagnozė, buvo konstatuojama, kad šitas žmogus neadekvačiai suvokia realybę, ir uždarydavo į psichiatrinę ligoninę.

Dabar susidaro toks įspūdis, kad įsigali tam tikra politinės korupcijos ideologija, todėl politinė korupcija tapo norma. O tie, kurie pradeda tuo abejoti arba tam priešintis, jie net tik kad pripažįstami kaip neadekvačiai suvokiantys aplinką, bet yra izoliuojami nuo tam tikrų sričių ir daroma viskas, kad jie nebūtų viešumoje ir negalėtų padaryti poveikio viešajai nuomonei. Tos problemos tolesnis toleravimas iš tiesų gali būti pražūtingas, ir jeigu laiku nebus padarytos išvados, mes prarasime valstybę. Tokio kaip Uspaskichas politinėje arenoje atsiradimas ir tokio kaip Uspaskichas reiškinio dominavimas jau lemia mūsų valstybės likimą, o tai yra būtent politinės korupcijos pasekmė. Jeigu šiandien konstatuojame tai, kad politinėse partijose nebedominuoja idėjos, o dominuoja interesai, tai ar čia ne politinės korupcijos mąstymo pasekmė, politinės korupcijos santykio pasekmė? Jei pripažįstame, kad tai yra pasekmė, tuomet mes atitinkamai privalome įvardyti tos politinės korupcijos pavojų ne tik mūsų valstybei, bet ir mūsų, kaip žmonių, egzistencijai.

Politinė korupcija, kaip ir kiekviena ydinga sistema, atima galimybę žmogui rinktis tarp gero ir blogo, o tik palieka galimybę rinktis tarp didesnio ir mažesnio blogio. Jeigu tai įvardytume kaip šėtoną ir velnią, kas nors pamanys, kad kalbame kažkokiomis viduramžių inkvizicijos sąvokomis, bet realiai blogis turi savo veidą, blogis turi savo šaltinį. Tik kažkodėl jei kas nors pradeda kalbėti apie blogio šaltinį, iš jo pradedama šaipytis ir tyčiotis. Tai čia ir yra lakmuso popierėlis. Tai jau pirmoji indikacija, kad tas blogis yra tikras, nes blogio tikslas yra slėpti savo veidą. Pagrindinis blogio tikslas yra ištrinti ribą tarp blogo ir gero. Tai, kas ir yra šiandien su politine korupcija atsitikę. 

Viena iš sunkiausių ligų politiniame gyvenime – į aktyvią politiką įsitraukę žmonės apsigyvena tarsi savarankiškame elito pasaulyje ir visiškai atitrūksta nuo žmonių, kuriems žadėjo tarnauti rūpesčių ir lūkesčių. Ar įmanoma to išvengti? Gal jau turite savo receptą?

Turiu receptą. Aš jį naudojau visada – ir kai dirbau valstybės tarnyboje, ir kai teko eiti vadovaujančias pareigas. Pirma, ką reikia padaryti, tai nesutapatinti savęs su einamomis pareigomis. Tavo, kaip žmogaus, būtis yra daug daugiau negu tavo pareigos ir daug daugiau už tą kėdę, ant kurios sėdi. Pareigos yra tiktai priemonė save realizuoti kaip žmogų, bet ne tikslas. Kai tik žmogus sutapatina save su pareigomis, o ta kėdė tampa jam tikslu, tuomet – viskas, jis tampa tuo, kuris į aplinką žiūri tiktai pro tą siaurą langelį.

Teko matyti žmonių, kurie praranda savo pareigas, valdžios kėdes, ir jiems atrodo, kad griūva visas pasaulis, visas jų gyvenimas. Tai ir atsitinka todėl, kad jis sutapatino savo žmogišką būtį su tomis laikinomis pareigomis. Visada reikia išlaikyti tą distanciją, ir tik ta distancija leidžia pažiūrėti ir įvertinti save kritiškai bei atlaikyti tą tuštybės išbandymą. Teko pastebėti, kad ne vien tik Seimo nariai, bet ir kiti, žemesnes pareigas einantys valdininkai dažnai pradeda manyti, jog jie yra tik tam, kad valdytų. Tai atsitinka todėl, jog tos pareigos jiems tampa tikslu, o kai ta žmogiškoji būtis yra saugiame atstume nuo valdžios įgaliojimų, tai iš tikro ne tik kritiškai leidžia į save pažiūrėti, bet ir suvokti tai, kad tu nevaldai nieko, o tik tarnauji. Tu, kaip žmogus, esi tik galimybė tai tarnystei atlikti.

Susidaro įspūdis, kad dauguma esančiųjų valdžioje nelabai suvokia šį savo santykį. Todėl dabar ir yra tas didžiulis žmonių nepasitikėjimas valdžia. Tai faktiškai yra ne ko nors kito, o totalitarinės visuomenės reiškinys. Sovietinėje  visuomenėje iš tiesų buvo taip, kad viskas buvo paremta valdyti žmones, tiktai buvo sudaromas propagandinis įspūdis, jog tarybinė valdžia tarnauja žmonėms. Šiandien yra panašus vaizdelis, tik dabar dažnas valdininkas net nesivargina sudaryti tokio įspūdžio. Todėl kitokio žmonių požiūrio į valdžią ir negali būti, tokiuose santykiuose neatsiranda tarpusavio pasitikėjimo ir pagarbos, tokiuose santykiuose neatsiranda pilietinės visuomenės, nes tokiai valdžiai nereikalingas pilietiškumas, kuris ją kontroliuotų ir įpareigotų atsiskaityti.

Andrius Navickas

Bernardinai.lt 2012-11-07

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-06-povilas-urbsys-mes-tampame-tie-kurie-privers-politines-partijas-keistis/90350

 

2012 m. Lapkritis mėn. 03 d., Šeštadienis

Susibūrusi idealistų komanda iš Sąjūdžio žarijos vėl įpūtė didžiulį vilties laužą

Nušlavęs visus konkurentus kelyje į Seimą nepriklausomas kandidatas, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padalinio vadovas Povilas Urbšys žada neprarasti budrumo ir kaudamasis politiniuose mūšiuose, o visiems, laikantiems jį donkichotu – kovotoju su vėjo malūnais, primena, kad siautėjant „tulpinių“ gaujai retas verslininkas tikėjo, jog galima išgyventi nemokant duoklių banditams, tačiau nusikaltėliai galop buvo nugalėti.

 

Siekė ne bet kokio triumfo

 

Rinkimus Panevėžio Vakarinėje rinkimų apygardoje laimėjęs ir antrajame ture per 70 procentų balsų surinkęs P.Urbšys tikina, kad tokia įtikinama pergalė buvo tiesiog būtina.

„Manau, iš pradžių politinės partijos į mus rimtai nežiūrėjo. Dabar, kiek pastebiu, jie bando mūsų jėgą demonizuoti, nes nori pateisinti savo pralaimėjimą. Mūsų nuostata rinkimuose buvo tokia: turime ne šiaip sau laimėti, o sutriuškinti juos, kad neliktų prielaidų svarstymams, jog mūsų pergalė yra atsitiktinė ir kad nėra visiškai išreikšta žmonių valia“, – pareiškė P.Urbšys.

– Kokios naujos patirties įgijote rinkdami parašus Jūs asmeniškai ir visa Jūsų komanda? – paklausėme P.Urbšio.

– Darbo specifika išmokė mane priimti iš gyvenimo tai, kas yra bloga. Dabar esu dėkingas likimui už suteiktą galimybę man išmokti priimti tai, kas yra gera. Negalėjo nedžiuginti žmonių susitelkimas ir pasiaukojimas, juk aš jiems nežadėjau nei postų, nei pinigų. Paprasčiausiai jie susivienijo dėl idėjos, kurią pateikiau.

– Kaip vertinate savo pergalę?

– Mes padarėme tai, ko iki šiol po Sąjūdžio laikų niekam nepavyko padaryti. Manau, tai gali būti reikšminga visai Lietuvai. Mes surinkome 3701 parašą, iki šiol niekam nepavyko surinkti tiek parašų. Antrame rinkimų ture už mane balsavo 9807 žmonės, manau, tiek balsų nėra surinkęs nė vienas kandidatas.

 

Pasirinko Sąjūdžio taktiką

 

– Kai kas sako, kad per rinkimų kampaniją pasisavinote Sąjūdį, jo idėjas.

– Tiems žmonėms norėčiau pasakyti taip: čia lygiai taip pat, kaip ir Bažnyčia – ji yra ir kaip organizacija, ir kaip mistinis kūnas. Jeigu imtume Sąjūdį kaip bendrybę, visi jame buvę žmonės siekė, kad būtų atkurta mūsų valstybė, tačiau Sąjūdis dar buvo ir organizacija, į kurią susirinkę žmonės vykdė veiklą.

Iš tikrųjų per rinkimų kampaniją mes panaudojome tai, ką naudodavome Sąjūdžio metais, todėl sakyti, kad mes kažką iš kažko pasiskolinome ar net pasivogėme, kaip kai kurie mano, būtų netikslu.

– Turite omeny rinkimų kampanijoje panaudotą automobilį su agitaciniu stendu?

– Būtent tai. Kai svarstėme, kokią pasirinkti taktiką, suvokėme vieną dalyką – mums teks kautis su reguliariomis politinėmis pajėgomis ir reikės taikyti partizaninę taktiką. Panašią taktiką taikėme ir Sąjūdžio metais, nes tada reikėjo stoti į priešpriešą su galinga politine partine sistema, kuri buvo remiama represinių struktūrų.

– Kai kurie Jūsų politiniai oponentai ir po rinkimų drabstosi purvais. Kaip manote, kodėl?

– Politinės partijos bando surasti priežastis savo pralaimėjimui, nes pamatę mūsų rinkimų kampanijai skirtas išlaidas – 10,5 tūkst. litų – ir palyginę su savosiomis jie nesupranta, kaip tai galėjo atsitikti. O nesupranta todėl, kad jie įprato viską pirkti ir parduoti.

Tačiau mes įrodėme, kad galima laimėti su tuo, kas niekada neparduodama, tai yra – žmonių viltis. Jas žmonės sudėjo į mus ir į save išsikėlusį kandidatą, todėl norėsime tas viltis pateisinti. Iš pat pradžių saviškiams sakiau: geriau jau pralaimėkime, negu nuvilkime, todėl nėjome į jokius sąrašus, o pasirinkome sunkiausią kelią. 

 

Ėjusieji išvien su Vitu Matuzu patyrė fiasko

 

– Kaip vertinate tai, kad visame Panevėžio krašte į Seimą išrinktas tik vienas Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas pasvalietis Antanas Matulas?

– Tai vienintelis konservatorių partijos kandidatas, nenorėjęs susitapatinti ir neleidęs savęs sutapatinti su V.Matuzu. Kiti Panevėžio mieste bei rajone į Seimą balotiravęsi konservatoriai nesugebėjo atsiriboti nuo šio politiko ir leido susitapatinti su juo, todėl ir nebuvo išrinkti.

– Kai kam keista, kad konservatorius Julius Dautartas pralaimėjo rinkimus, nes daugelis manė, kad jis tai tikrai vėl bus išrinktas į Seimą.

– Be abejo, bet J.Dautartas turėjo pagalvoti, kad dalyvavimas renginiuose su šalia jo stovinčiu V.Matuzu labiau naudingas buvo ne jam pačiam, o būtent V.Matuzui. Tolerancija V.Matuzui, kurią demonstravo net ir aukščiausia partijos vadovybė, panevėžiečių atitinkamai buvo įvertinta.      

– Kaip apskritai vertinate rinkimų kampaniją, priešininkų drabstymąsi purvais?

– Rinkimų kampanija pagal mūsų politinės kultūros lygį neiškrito iš konteksto, tik buvo keista stebėti, kaip kai kurių partijų kandidatai, laikydami save politikos veteranais, nesuvokia, ką žmonės apie juos galvoja ir kiek jie žmonėms yra atsibodę.

Jie manė, kad viską galima kompensuoti piniginėmis sumomis. Politinės partijos manė, kad kuo daugiau reklamuosis ir kuo daugiau skirs tam pinigų, tuo pasieks geresnį rezultatą. Tačiau Panevėžio žmonės, konkrečiai Vakarinėje apygardoje, įrodė, kad ne viską lemia jų nešvarūs sandėriai ir pinigai.

 

Rinkimų štabas susibūrė į judėjimą

 

– Ar ir toliau dirbsite kartu su žmonėmis, padėjusiais Jums per rinkimų kampaniją? 

– Jau galiu informuoti, kad įvyko rinkiminio štabo pasitarimas, jame užfiksavome, jog štabo nariai tampa būsimo judėjimo iniciatyvinės grupės nariais.

– Kaip įsivaizduojate šio judėjimo veiklą?

– Judėjimo tikslas bus atverti mūsų miesto bendruomenei didesnes galias, kad miestiečiai galėtų daryti įtaką valdžios priimamiems sprendimams ir net dalyvauti jų priėmime. Partijos naudodavosi piliečiais tik rinkimų metu, o paskui atsiribodavo nuo žmonių. Mes, atvirkščiai, kursime tokį judėjimą, kuris sudarytų sąlygas praplėsti bendruomenių galias. Taip yra normaliose Vakarų valstybėse, kur bendruomenės turi didesnį statusą ir reikšmę visuomeniniame bei politiniame gyvenime.

– Ar šiame judėjime galės būti tik paprasti žmonės ar ir įvairių partijų atstovai?

– Judėjime bus žmonės, turintys autoritetą savo bendruomenėse ar savo darbo srityse. Svarbiausia, kad jie būtų padorūs piliečiai, kad žmonės patikėtų, jog jie atstovauja ne siauriems judėjimo interesams, o per judėjimą nori ir gali atstovauti žmonėms.

– Kaip vadinsis naujasis judėjimas?

– Judėjimo koncepcija ir pavadinimas išsigrynins per organizacinį laiką, kurį dirbs iniciatyvinė grupė, mes esame atviri visiems pasiūlymams. Kai paaiškės judėjimo koncepcija, ideologija ir struktūra, apie tai bus pareikšta. Tikrai nesistengsime tai daryti paskubomis, orientuosimės ne į kiekybę, o į kokybę.

 

Seime ketina kurti bendraminčių frakciją

 

– Kaip manote, kur sunkiau bus dirbti – ar dabar tapus politiku, ar kai dirbote Specialiųjų tyrimų tarnyboje?

– Manau, politikoje dirbti sunkiau. Dirbant Specialiųjų tyrimų tarnyboje buvo lengviau netapti dalimi to, su kuo kovojama. Dabar, esant politiku, teks būti ten, kur vyksta sandėriai ir kiti dalykai, kurie žmonėms atrodo nesą skaidrūs. Neprarasti vidinės nuostatos, kai šitie dalykai vyks labai arti, bus nelengva, todėl neatsitiktinai kalbu apie judėjimą.

Aš tikrai galiu kautis ir vienas prieš gausesnes pajėgas, bet kova prasmingesnė yra darant įdirbį šiam judėjimui ir žinant, kad judėjimas dėl to tik stiprės. Kitas dalykas, jeigu jau deklaravau apie tai, jog reikia sustiprinti piliečių kontrolės galias valdžiai, šiame judėjime matau tą jėgą, kuriai aš būčiau atskaitingas ir kuri mane kontroliuotų.

– Kaip jūs, nepartinis politikas, įsivaizduojate savo darbą Seime?

– Grįžkime prie skaičių. Už mane balsavo 9807 žmonės, turintys rinkimų teisę. Tarp tų žmonių yra įvairių politinių pažiūrų piliečių, bet jie balsavo už nepartinį, save išsikėlusį kandidatą. Iš tikrųjų mano pozicija turi būti tokia, kuri atitiktų jų nuostatas. Manau, jeigu tapčiau frakcijos dalimi kažkokios sisteminės partijos, nesvarbu, valdančiosios ar opozicinės, manęs rinkėjai nesuprastų.

Save matyčiau tokioje mišrioje frakcijoje, kuri neturėtų priklausomybės nuo politinių partinių įsipareigojimų. Kaip parodė praktika, mišrioji frakcija kadencijos metu ne mažėja, o didėja. Kitas dalykas, mišriojoje frakcijoje negalioja partinės nuostatos, kur dauguma nusprendžia, kaip balsuoti, o mažuma turi paklusti.

 

Trukdys priimti žmonėms nenaudingus įstatymus

 

– O jei Seime pritrūks narių, kad būtų galima sudaryti mišriąją frakciją?

– Žinokite, aš esu kantrus. Kalbėdamas su savo komanda, paklausiau žmonių, ar pasiruošę Seime turėti jokiai frakcijai nepriklausantį Seimo narį, visi linktelėjo galva ir pritarė.

– Tačiau tokį statusą turėdamas Seimo narys mažai ką gali nuveikti?

– Manau, bet kokiu atveju būtų galimybė burti neformalią Seimo narių grupę. Ir šiame Seime buvo  grupė, susibūrusi kovai su korupcija, gaila tik, kad ji buvo formali. Galbūt pavyktų į neformalią grupę suburti tuos Seimo narius, kurie prioritetiniais laikytų rinkėjų interesus, o tik antroje vietoje partinius įsipareigojimus.

– Kokius politikus norėtumėte matyti toje neformalioje grupėje?

– Ją gali sudaryti įvairių frakcijų Seimo nariai. Pavyzdžiui, iš Liberalų sąjūdžio gali būti Vitalijus Gailius, mes vienas kitą palaikėme per rinkimų kampaniją, nenustebčiau toje grupėje pamatęs Naglį Puteikį ir kitus Seimo narius, turinčius tvirtus įsitikinimus ir tvirtą stuburą.

– Kaip įsivaizduojate šios neformalios grupės darbą?

– Mes galėtume derinti savo pozicijas dėl atskirų priimamų įstatymų ar jų pataisų ir tiesiog trukdyti priiminėti sprendimus, kurie atspindėtų kažkokių grupuočių susitarimą.

Pavyzdžiui, kai buvo priiminėjamas įstatymas dėl alkoholio reklamos, Seime atsirado įvairių asociacijų ir lobistinių struktūrų atstovų, kuriems pavyko suburti neformalią Seimo narių grupę, priėmusią jiems palankų įstatymą.

– Galbūt apie tai jau kalbėjotės su V.Gailiumi ir N.Puteikiu bei kitais Seimo nariais?

– N.Puteikį pažįstu jau 22 metus, su V.Gailiumi pažįstami šiek tiek mažiau, bet pakankamai, kad vienas kitu galėtume pasitikėti. Idėja kurti neformalią Seimo narių grupę šiuo metu yra svarstymo etape, bet manau, kad po pirmo posėdžio mes susėsime ir bandysime ją įgyvendinti.

 

Tikėjo, kad gali sutriuškinti banditus

 

– Ar manote, kad rinkėjai patikės Jumis? Yra žmonių, skeptiškai vertinančių nedideles neformalias grupes ar frakcijas, esą, ką jie padarys būdami maži, tik pasakas seka...

– Žinote, kokia buvo didžiausia paslaptis man vadovaujant Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padaliniui? Tai, kad tiek mažai mūsų yra. Man dažnai teko dirbti su žmonėmis, kurių yra nedaug, ir siekti tokio tikslo, kurio, kitų manymu, neįmanoma pasiekti.

Norėčiau sugrąžinti jus į 1996-1998 metus. Ar daug verslininkų tuo metu tikėjo, kad galima vystyti verslą nemokant duoklių banditams? Nedaug buvo tokių verslininkų. Aš buvau tarp tos mažumos, kuri tikėjo, kad taip neturi būti ir mes galime tai pakeisti. Ir tai pavyko padaryti.

Žmonės, abejojantys, kad Urbšys gali tai padaryti, turėtų realiai įvertinti, ką aš padariau nebūdamas Seimo nariu.

Norėčiau priminti atvejį, kai Seime buvo balsuojama dėl konstitucinės nuostatos, įtvirtinančios šeimos sąvoką. Tada pritrūko tik vieno balso, kad ta nuostata būtų aiškesnė. Manau, kad ir šiame Seime net keli balsai gali lemti priimant žmonėms svarbius įstatymus.     

 

Būdų nubausti balsų papirkinėtojus pakanka

 

– Per šiuos Seimo rinkimus ypač plačiai nuskambėjo balsų pirkimo skandalai. Ką manote apie tai?

– Tai atskira problema. Mane stebino vienas dalykas. Paaiškėjus masiniams papirkinėjimų atvejams, teisėsaugos struktūrų vadovai kalbėjo apie tai, kad jie yra bejėgiai ir neturi pakankamai įrankių užkirsti tam kelią. Jeigu iš tikrųjų buvo tiek daug balsų pirkimo atvejų, tai rodė, kad vykdoma organizuota nusikalstama veika, o tam yra taikomos priemonės, numatytos būtent nusikalstamai organizuotai grupei.

Jeigu reaguojama tik rinkimų dieną, be abejo, tada nusikalstamos organizuotos grupės veikimo neįmanoma išaiškinti. Šis darbas turi būti vykdomas nuolat, ir tai neturi būti vien tik policijos kompetencijos klausimas, nes kalbame apie grėsmę nacionaliniam valstybės saugumui.

– Galbūt reikėtų ne tik bausti balsus perkantį politiką, bet ir didesnę atsakomybę užkrauti to politiko partijai?

– Be abejo, nes tas papirkėjas neatsirado iš nežinia kur. Tai, kad balsų pirkimas – ne pavieniai atvejai, rodo, jog tai galėjo būti daroma organizuotai, papirkinėjimui naudojami pinigai nebuvo asmeniniai, jie galėjo ateiti iš juodosios kasos.

– Per rinkimų kampaniją visos partijos deklaravo, kad ruošiasi atstovauti žmonėms, tačiau patekusios į Seimą pažadus dažniausiai pamiršta...

– Aš būsiu tas Seimo narys, priminsiantis tai, ką partijos deklaravo rinkėjams ir dėl ko žmonės pasirinko juos. Taip pat stengsiuosi pateikti rinkėjams informaciją, kaip iš tikrųjų jų atstovai Seime vykdo savo įsipareigojimus.

Dažnai kokio nors įstatymo pataisa ar priimtas įstatymas visuomenėje sukelia rezonansą, žmonėms kyla abejonių dėl to įstatymo skaidrumo ir ar tai nėra kažkokių grupuočių sandėrio pasekmė. Kodėl visuomenei negalima sužinoti, kas buvo to įstatymo projekto pateikėjai?

 

Patikėjo paskutinį kartą

 

– Dabar gyventojų pasitikėjimas Seimu beveik lygus nuliui, kas turi atsitikti, kad padėtis pasikeistų? 

– Kažkada Panevėžys buvo vadinamas lietuviška Čikaga, tačiau būtent nuo Panevėžio prasidėjo permainos, iš esmės pakeitusios situaciją su organizuotu nusikalstamumu. Po „tulpinių“ sutriuškinimo buvo sutriuškinta ir Klaipėdos nusikaltėlių grupuotė. Būtent Panevėžyje visos šalies teisėsaugos struktūros įgavo patirtį, ši patirtis leido sustiprėti ir nebeleisti įsivešėti organizuotam nusikalstamumui.

Tikiu, kad Panevėžys bus atspirties taškas, parodysiantis Lietuvai, jog bendruomenės gali perimti galias ir priversti valdžią tarnauti žmonėms.

– Vis dėlto, kodėl, Jūsų nuomone, rinkėjai Jums atidavė tiek daug balsų?

– Renkant parašus buvo tikrai skaudu matyti nusivylusius žmones. Tačiau mums dar pavyko rasti Sąjūdžio žariją ir ją įpūsti į laužą, o tai ne kas kita, kaip vilties laužas. Kai dalyvavau susitikimuose su žmonėmis, išklausę mane jie pasakydavo: „Gerai, šįsyk pasitikėsime, bet tai bus paskutinis kartas.“

Šie balsai – tai vilties balsai, manau, kad tai yra vilties ženklas Lietuvai. Tik žmonės turi žinoti, kad savaime niekas nesidaro, jeigu jie manys, kad Povilas Urbšys tik su savo komanda galės padaryti tai, ko jie nori, bet patys tame nedalyvaus, nieko nebus. Tikslą galėsime pasiekti tik tada, kai visi suvoksime, kad turime būti kartu.

 

 

Laimis Kavoliūnas
Panskliautas.lt 2012-11-03

http://www.panskliautas.lt/susiburusi-idealistu-komanda-is-sajudzio-zarijos-vel-ipute-didziuli-vilties-lauza

 
2012 m. Lapkritis mėn. 02 d., Penktadienis

Vito Matuzo prie Seimo neprileidęs politikos naujokas Povilas Urbšys: „Nebijau būti vienas“

„Asmeniškai dėkoju Vitui ir Danutei Matuzams už tą reklamą, kurią jie man padarė“, – ironizuoja Seimo rinkimuose pats išsikėlęs Povilas Urbšys. Vakarinėje rinkimų apygardoje jis šluote nušlavė savo varžovus. Korupcija įtariamas konservatorius V.Matuzas, panevėžiečių sprendimu, liko tik septintas.

 

„9807 žmonės, – kruopščiai savo rinkėjus skaičiuoja buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos viršininkas, o dabar pensininkas P.Urbšys. – Tokio palaikymo antrajame rinkimų į Seimą ture Panevėžyje dar nėra sulaukęs nė vienas kandidatas. Bent jau aš to nepamenu.“

O dar visai neseniai P.Urbšio pavardė Panevėžyje nedaug kam buvo girdėta. Šios pavardės nežinojo net 18 metų Povilo plaukus kerpanti kirpėja. „Po pirmo rinkimų turo ji baisiai nustebo. Sako, mano pavardę sužinojusi tik dabar, tik dabar supratusi, kas aš toks, – šyptelėjo P.Urbšys. – Dirbdamas STT nepiktnaudžiavau viešumu. Pareigūnui tai nėra priimtina. Tačiau, žinote, kokia buvo nemaloniausia staigmena, kai pradėjome rinkti parašus? Ta, kad apie mane buvo girdėję daug mažiau žmonių, negu mes įsivaizdavome.“

Pirmuosius žingsnius politikoje žengiantis 50-metis P.Urbšys neslapukauja, kad iš pradžių svarbiausias jo rinkimų tikslas buvo neprileisti prie Seimo V.Matuzo, kurio korupcijos bylą gvildeno Panevėžio STT. Bet dabar jis turi ir daugiau tikslų.

„Aš ir mano komanda norime išprovokuoti politinę terpę pokyčiams. Pradžia jau padaryta. Mes jaučiame, kad pavyko pakelti žmones. Pavyko rasti Sąjūdžio žariją, ją įpūsti ir tai tapo laužu“, – didžiuojasi P.Urbšys.

 

– Jūs vis kartojate „mes“, o ne „aš“, nors rinkimuose pats išsikėlėte. Kas tie „mes“?

– Mes – tai buvę sąjūdininkai, kurie savo laiku aktyviai prisidėjo prie to, kad dabartinės partijos susikurtų ir ateitų į valdžią. Po kiek laiko sąjūdininkams vietos tose partijose nebeliko.

Kai mus, sąjūdininkus, V.Matuzas pavadino „šutve“, mes, kaip Aleksandre'o Dumas romane, po dvidešimties metų susiėjome ir nutarėme, kad taip daugiau tęstis negali. Tai nutiko visai neseniai – liepos mėnesį.

Mano komanda tokia, kokios Lietuvoje daugiau niekas neturi. Tai žinomi Panevėžyje žmonės, savo sričių autoritetai. Jų veidus mačiau Sąjūdžio metais, ginant Aukščiausiąją Tarybą. Jų vaikai dabar tokio paties amžiaus, kaip mes buvome Sąjūdžio laikais. Mums pavyko sujungti abi šias kartas.

Tie žmonės manimi patikėjo, nors nieko jiems nežadėjau. Jie dirbo be jokio atlygio. Jie tiesiog rėmė pačią idėją ir perdavinėjo ją iš lūpų į lūpas. Nors ir atrodžiau pats išsikėlęs, tačiau viską su jais derinau: rinkimų kampanijos strategiją ir taktiką, dėl kiekvieno sakinio vyko diskusija ir dėl kiekvieno sakinio turėjau atsiskaityti.

Dabar mes kalbame apie judėjimo steigimą Panevėžyje, apie padorių žmonių sambūrį, kuris galėtų dalyvauti savivaldos rinkimuose. Mūsų pagrindinis tikslas: ne judėjimo galių išplėtimas, bet per judėjimą išplėsti vietinės bendruomenės galias, įtraukti ją į valdymą. Jeigu tapsime žmonėms priimtini, priversime keistis vietines partijas. O jeigu jos nepasikeis, bus nušluotos taip, kaip buvo nušluotos Vakarinėje apygardoje.

– Panevėžiečiai kalba: „Idealistas tas mūsų P.Urbšys“. Teisybė? 

– Yra toks Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee romanas „Nešlovė“. Ir ten yra citata: „Gyvenime yra svarbesnių dalykų negu protingas elgesys“. Kai kas nusijuokia. Tada aš klausiu: ar Sausio 13-ąją mes elgėmės protingai? Ar buvo protinga savo kūnais užstoti kelią tankams?

Mes mėgstame pakalbėti, kad politikoje turi dominuoti idėjos. Vadinasi, turi dominuoti idealizmas. Mažėja idealizmo, mažėja ir idėjų. O tada atsiranda interesai.

Ką mes pamiršome? Kad politika yra viešojo intereso atstovavimas. Kompromisai galimi tik dėl viešojo intereso, o ne dėl kažkokios kėdės. Bet pažiūrėkime, kaip dabar sudarinėjama koalicija. Socialdemokratai kalbėjo: koalicijas sudarinėsime tik vertybiniu pagrindu, derindami programas. Per kiek laiko jie tas programas suderino, jei tą pačią rinkimų naktį dėl koalicijos susitarė ir rankomis susikabino? Tai rodo tik viena – kiek politikui trūksta idealizmo, tiek vietos atsiranda plikam interesui.

– Politikoje esate naujokas. Bet drąsos, atrodo, jums nestinga. 

– Politikos virtuvė man žinoma labai gerai. Pastaruosius penkerius metus, kai dirbau STT, ne kartą turėjau progą pažiūrėti iš šalies į tuos politinius procesus, kurie vyko Panevėžyje. Mačiau: sudaromas politinis sandėris, o jo pasekmė – korupcija. Arba atvirkščiai: korupcinis sandėris virsdavo politiniais sprendimais.   

Tą, kad politikoje jau seniai dominuoja ne idėjos, o interesai, teko ne tiktai matyti, bet ir įvardyti konkrečiose baudžiamosiose bylose, kuriose buvo reiškiami įtarimai įvairių partijų veikėjams.

– Vis dėlto labiausiai jus išgarsino įtakingo konservatoriaus V.Matuzo korupcijos byla. Jos nebaigęs išėjote į pensiją ir nusitaikėte į Seimą. Ar gi ne pagrindas V.Matuzui šaukti, kad jo byla – politizuota?

– Lygiai prieš metus, lapkričio mėnesį, kai mes surinkome pakankamai duomenų tyrime, susijusiame su galimomis V.Matuzo ir D.Matuzienės nusikalstamomis veikomis, nuvykome į Generalinę prokuratūrą. Asmeniškai generalinio prokuroro prašiau, kad šitam tyrimui vadovautų Generalinės prokuratūros prokurorai. Sakiau, kad atlikinėsime baudžiamąjį persekiojimą tokio asmens atžvilgiu, kuris turi teisinę neliečiamybę. Ir kad tikrai kils triukšmas, kad čia galbūt vyksta politinis susidorojimas.

Buvo atsakyta, kad tai nėra tokia reikšminga byla, kurią turėtų perimti Generalinė prokuratūra. Kai buvo sulaikyta V.Matuzo žmona, į Generalinę prokuratūrą iškviestas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras. Jis nuvežė raštą su prašymu, kad Generalinė prokuratūra perimtų vadovavimą tyrimui. Ir vėl atsakymas buvo „ne“.

Aš viską nuo pat pradžių dariau, kad tyrimas būtų atliekamas Generalinėje prokuratūroje, kad būtų išvengta spekuliacijų dėl atliekamų veiksmų teisėtumo ir objektyvumo.

Keisčiausia, kad abu Matuzai nepasinaudojo įtariamųjų teise. Jeigu jie matė, kad byla gali būti tiriama neobjektyviai, kodėl patys nesikreipė į Generalinę prokuratūrą su prašymu perimti bylą, sudaryti geriausių prokurorų grupę, kuri viską tirtų objektyvai? Kodėl jie to nepadarė?

Dar man kyla klausimas, kiek Andrius Kubilius yra laisvas nuo tokių žmonių, kaip V.Matuzas, kuris buvo atsakingas už partijos finansinius reikalus? Galbūt bijoma, kad teisme neatsirastų panaši byla, kaip Darbo partijos?

– Bet dabar į Seimą pateko ne V.Matuzas, o jūs. Ką vienas ten nuveiksite? Prie ko jungsitės?

– Vienas iš tikrųjų nieko negali. Bet aš galiu burti kitus. Galbūt tai gali būti Mišri frakcija, kurioje nedominuotų partiniai įsipareigojimai. Galbūt tai būtų neformali Seimo narių grupė, kuri išdrįstų atstovauti rinkėjų interesams ir juos iškeltų aukščiau partinių. Tokia grupė galėtų spręsti atskirus klausimus, rengti atskiras įstatymų pataisas.

Bet aš nebijau būti vienas. Nepriklausomi kandidatai taip pat gali turėti įtakos priimant valstybei svarbius sprendimus. Priminsiu: kiek šios kadencijos Seime pritrūko balsų priimti Konstitucijos pataisą dėl šeimos apibrėžimo? Vieno.

– Kodėl į rinkimus ėjote vienas? Kodėl, pavyzdžiui, nebandėte šlietis prie Liberalų sąjūdžio, kaip buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktorius Vitalijus Gailius, kurį viešai esate palaikęs?

– Buvau sulaukęs įvairių partijų pasiūlymų prisijungti. Ir iš to paties Liberalų sąjūdžio. Bet mano tikslas buvo eiti į Seimą įsipareigojus tik rinkėjui. O kas būtų nutikę, jei būčiau įsipareigojęs ir Liberalų sąjūdžiui? Prisiminkite, kokių kalbų buvo pasigirdę: pasirodo, liberalų ir Darbo partijos programos panašios. Iki kokio absurdo prieita! Ką jie gali turėti bendro su Darbo partija, kuri yra visiška parodija? Vadinasi, dominuoja tik vienas interesas: apsimoka turėti kažką bendro. Būdamas įsipareigojęs kokiai nors partijai, kaip aš galėčiau sakyti „ne“ tokiems dalykams?   

– Kiek jums kainavo rinkimų kampanija?

– Niekas nepatikės, kad su tokia suma galima laimėti. Rinkimų kampanijai išleidome apie 10 tūkst. Lt. Šią pinigų sumą paaukojo savanoriai, kurie nieko iš manęs nesitikėjo. Prieš pinigus pastatėme, kaip jūs sakote, idealistus. Visada sakau: nebijokite partijų įtakos ir jų pinigų. Jeigu susibursite, jas įmanoma įveikti.

Valstybei dovanojo sodybą

2008 m. P.Urbšys valstybei perdavė 63 arus žemės Krekenavos seniūnijoje, Čiūrų kaime, ir joje stovinčią Urbšių giminės sodybą, kurioje augo ir paskutinis tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896–1991). Jis – P.Urbšio senelio brolis. Dabar šioje Zaosės vienkiemiu vadinamoje sodyboje įkurtas J.Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras.„Kai Urbšiai buvo ištremti į Rusiją, sodyboje apsigyveno svetimi žmonės. Kai mums sodybą su žeme grąžino, nusprendėme tų žmonių neišvyti. Viskas natūraliai išsisprendė, kai Anapilin iškeliavo šeimininkė, kuri savo vaikams visada kartodavo, kad šitas turtas ne jų, o Urbšių“, – pasakojo P.Urbšys.

Apgriuvusioje sodyboje jis nusprendė įrengti muziejų. Parengė projektą, iš Kultūros ministerijos užsitikrino dalį finansavimo – apie 450 tūkst. Lt.

„Bet tada susidūriau su dilema: jeigu negaliu sodybos restauruoti už savo pinigus ir darau tai iš valstybės kišenės, ar ne geriau tą turtą valstybei ir atiduoti? Nes kitaip sunkiai įrodysi, kad nespekuliuoji savo giminės įamžinimu tam, kad padidintum savo turto vertę. Nenorėjau, kad kristų bet koks šešėlis, – kalbėjo P.Urbšys. – Ir kai aš atsitraukiau, tapo lengviau siekti, kad Zaosės vienkiemiui būtų skirtas likęs finansavimas. Tiems, kurie nevogti nebegali, tai suvokti sunku.“ 

Merų trijulė nepopuliari

- Rinkimai Vakarinėje rinkimų apygardoje buvo vadinami vieni labiausiai intriguojančių. Pirmajame ture čia susigrūmė garsiausi Panevėžio politikai – buvęs miesto meras, vis dar įtakingas, nors ir savo narystę Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijoje sustabdęs V.Matuzas, dar vienas eksmeras, socialdemokratas Povilas Vadopolas ir dabartinis Panevėžio vadovas, konservatorius Vitalijus Satkevičius. Beje, pastarajam paskelbus, kad rinkimuose dalyvaus mesdamas iššūkį V.Matuzui, konservatorių etikos sargai suspendavo jo narystę partijoje. Tačiau didelių rinkėjų simpatijų merų trijulė nesulaukė: V.Matuzas gavo apie 5 proc. (7 vieta), V.Satkevičius – apie 9 proc. (4 vieta), P.Vadopolas – apie 12 proc. (3 vieta) rinkėjų balsų. Tuo metu nepartinis P.Urbšys – beveik 33 proc. balsų.

- Antrajame Seimo rinkimų ture Vakarinėje rinkimų apygardoje P.Urbšį palaikė 70,94 proc., jo varžovą, Panevėžio tarybos narį „darbietį“ Alfonsą Petrauską – 29,06 proc. rinkėjų.

Dosjė

- P.Urbšys gimė 1962 m. rugsėjo 2 d. Panevėžyje.

- 1988–1990 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdžio Panevėžio tarybos veikloje, buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybos Istorinės atminties grupės nariu. 1991 metų sausio ir rugpjūčio mėnesiais P.Urbšys gynė Aukščiausiąją Tarybą.

- 1990–1992 m. dirbo Kultūros paveldo inspekcijos Panevėžio apygardos viršininku.

- 1992–1994 m. – Valstybės saugumo departamento Panevėžio skyriaus vyr. inspektorius.

- 1994–1995 m. – Apsaugos tarnybos prie Finansų ministerijos vyr. operatyvinis įgaliotinis.

- 1995 m. Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) įgijo istorijos, politologijos ir visuomenės mokslų mokytojo specialybę.

- 1995–1997 m. dirbo Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie Finansų ministerijos vyr. leidybos ir kontrolės revizoriumi.

- 1997–2012 m. – STT Panevėžio valdybos viršininkas.

- Su žmona Jūrate susilaukė dviejų sūnų – Lauryno ir Dominyko.

- Domisi politinės korupcijos problematika bei pasaulinės politikos procesais, taip pat istorija, psichologija, teologija. Pomėgiai – teatras ir kinas, grožinė literatūra.

 

Asta Cibienė

Savaitraštis "15 minučių", 2012-11-02

http://www.15min.lt/naujiena/rinkimai-2012/rinkimai2012-naujienos/v-matuzo-prie-seimo-neprileides-politikos-naujokas-p-urbsys-nebijau-buti-vienas-631-269952

 

 

2012 m. Spalis mėn. 31 d., Trečiadienis

Panevėžio krašto konservatoriai ištikti gilios komos. Ar pavyks prisikelti?

Seimo rinkimus Panevėžio krašte lydėjo proto užtemimas, privertęs ir politikus, ir rinkėjus elgtis kažkaip keistai. Viena antrajame ture Aukštaitijos rinkimų apygardoje balsuoti atėjusi pagyvenusi moteris prie balsadėžės persižegnojo ir paprašė Dievo atleidimo. Sakė, kad niekada nėra balsavusi „už raudonuosius“, o štai dabar priversta tai daryti, mat to „raudonojo“ varžovas esąs baisesnis ir už velnią, tai yra iš Darbo partijos.

Štai taip Panevėžio krašto žmonės, prievartaudami save ir atsiprašinėdami Dievo, lėtai, tačiau užtikrintai slinko prie urnų ir balsavo.

Pirmą kartą per 2O metų iš septynių Panevėžio krašte esančių rinkimų apygardų tik vienoje – Pasvalio-Panevėžio apygardoje – laimėjo TS-LKD kandidatas A. Matulas, įveikęs savo varžovą iš Darbo partijos V. Liepą mažesniu nei vieno procento persvara. Toks rezultatas konservatoriams – politinė katastrofa.

Iki antrojo turo Anykščių-Kupiškio rinkimų apygardoje buvo nušliaužęs ir kitas žinomas konservatorius J. Šimėnas, tačiau čia jis buvo sutriuškintas mažai žinomo apsaugos bendrovės darbuotojo iš Darbo partijos R. Sargūno. Ne koks vaizdelis. Net ir blogiausiu konservatoriams metu ši partija Panevėžio krašte gaudavo 2-4 mandatus.

Konservatorių rinkimų štabo vadovas R. Alekna viešai nusistebėjo, kad TS-LKD kandidatai Panevėžio krašte buvo nušluoti jau primajame ture ir samprotavo, kad tokį rezultatą galėjo nulemti ir žiniasklaidos suformuota neigiama nuomonę apie konservatorių kandidatus.

Nors daugiamandatėje rinkimų apygardoje konservatoriai gavo palyginti daug balsų, tačiau Panevėžio krašte, kur jų pozicijos tradiciškai yra stiprios, rinkėjai nuo jų nusisuko. Nustebti tikrai yra ko. Panevėžio rinkėjai paskelbė naują politinę erą Aukštaitijoje?

Tačiau R. Aleknai stebėtis netektų, jeigu rinkimų dieną jis būtų apsilankęs Panevėžyje. Keletą dienų iki antrojo turo teko kalbėtis su keliais TS-LKD partijai priklausančiais Panevėžio politikais. Jie Nevėžio rinkimų apygardos, kur balotiravosi konservatorius J.Dautartas, rinkėjus ragino neiti balsuoti arba atėjus gadinti biuletenius, o kraštutiniu atveju paremti „darbietį“ P. Narkevičių.

Ar galėjo kas įsivaizduoti, kad taip elgtųsi TS-LKD partijai priklausantys politikai? Nevėžio rinkimų apygardoje sugadintų biuletenių skaičius didesnis nei kitose apygardose – beveik 7,5 procento. Tų balsų J.Dautartui būtų pakakę laimėti rinkimus, jau nekalbant apie tuos konservatorių rėmėjus, kurie į rinkimus specialiai nėjo arba balsavo už „darbietį“ P. Narkevičių.

Rinkimus laimėjęs P. Narkevičius, turėdamas galvoje, kad konservatoriai pirmą kartą prakišo rinkimus visose trijose Panevėžio rinkimų apygardose, ciniškai pasišaipė: „Sudorojome konservus jų pačių įdare.“

Tačiau kas atsitiko? Kodėl dalis Panevėžio konservatorių neparėmė saviškių, ignoravo rinkimus arba net balsavo prieš TS-LKD kandidatą?

Konservatorių rinkimų štabo vadovui R. Aleknai jau aišku, kad dėl visko kalta žiniasklaida, tačiau situacija Panevėžyje konservatoriams jau keletą metų klostosi itin nepalankiai, o žiniasklaida čia niekuo dėta. Galop juk ne žiniasklaida pateikė įtarimus vienam iš konservatorių lyderiui V. Matuzui dalyvavus daugiau nei 17 mln. litų aferoje, siekiant gauti neteisėtai Europos Sąjungos paramą biokuro verslui.

Šiuo atveju šuo pakastas kitur. Štai prieš antrąjį rinkimų turą J.Dautartas apkaltino Panevėžio merą, taip pat konservatorių V. Satkevičių tuo, kad šis valdžia naudojasi tik kaip įrankiu daryti nusikaltimus ir siekti asmeninės naudos. Liudininkai pasakojo, kad perskaitęs tokį savo partijos kolegos rinkėjams platinamą raštą, V. Satkevičius vos aukštielninkas neapvirto.

Neseniai įdomų laišką paskelbė ir kitas konservatorius, Seimo narys V. Matuzas. Jis apkaltino V. Satkevičių, kad šis per pietus važinėja nemokamai „šlamšti kotletų iš vaikų darželio katilo.“ Vaikų darželyje dirba Panevėžio mero žmona. V. Matuzas klausia: Ar kas nors gerbs tokį lyderį?“

Štai taip viešai diskutuojant TS-LKD partijos kandidatams ir vyko Seimo rinkimai Panevėžio krašte.

Galop ar normalu, kad Vakarinėje rinkimų apygardoje balotiravosi net trys su TS-LKD partija siejami politikai. V. Satkevičiaus partija neparėmė, todėl jis pats save iškėlė, o V. Matuzą partija rėmė ne tik moraliai, bet ir 74 tūkst. litų. Panevėžio poliklinikos vadovė I. Čeilitkienė, ankstesniuose rinkimuose remta konservatorių, irgi pati save iškėlė.

Dar keisčiau tai, kad nė vienas iš tų trijų nėra TS-LKD partijos narys. V. Matuzo narystė partijoje suspenduota dėl jam pateiktų įtarimų padarius sunkius nusikaltimus, V. Satkevičiaus narystę suspendavo pati partija už tai, kad viešai pasisakė prieš V. Matuzo kandidatūrą rinkimuose į Seimą, o I. Čeilitkienė yra nepartinė.

Kaip dabar rinkėjui susigaudyti, kuris iš jų yra pats tikriausias ir mažiausiai su komunistais kryžmintas konservatorius? O jeigu balsuodamas, neduok Dieve, imsi ir suklysi? Taigi iki gyvenimo pabaigos ištikimybe šiai partijai garsėjantis rinkėjas ramybės nebeatgaus.

TS-LKD partijos moralinė ir labai dosni finansinė parama susikompromitavusiam V. Matuzui šiai partijai Panevėžyje pakenkė labiau, nei gali įsivaizduoti jų rinkimų štabo vadovas R. Alekna ir kiti šios partijos lyderiai.

Panevėžio meras V. Satkevičius jau daug metų laisvalaikiu gieda vietos bažnyčios chore, jo santykiai su dvasininkija ir tikinčiaisiais labai patikimi ir stiprūs. Tuo tarpu partijos vadovybė suspendavo V. Satkevičiaus narystę partijoje, o V. Matuzą apipylė pinigais bei apkamšė pagalvėmis. Kad tik kur nesusižeistų ir sveikas iš rinkimų grįžtų į Seimą.

Net per konservatorių dviračių žygį vasaros pabaigoje greta premjero A. Kubiliaus Panevėžyje šmėkščiojo sunkių įtarimų slegiamas V. Matuzas, o V. Satkevičiui net nebuvo skirtas laikas svarbiam pokalbiui su premjeru apie vis labiau blogėjančią padėtį Panevėžio konservatorių stovykloje.

Tad ko buvo galima laukti per Seimo rinkimus? Kad dvasininkijos paramą turinčio mero V. Satkevičiaus gerbėjai balsuos už milijoninėje aferoje minimą V. Matuzą ir isteriškai tą patį V. Satkevičių prieš pat antrąjį rinkimų turą puldinėjantį J.Dautartą?

Per rinkimus Panevėžio krašte sklandė ir toks posakis: „Balsuoji už bet kurį konservatorių, balsuoji ir už V. Matuzą!“ Mat bet kuriam konservatoriui patekus į Seimą vienmandatėje apygardoje, padidėtų galimybė pagal partijos sąrašą į Seimą patekti ir V. Matuzui. Galbūt todėl ir A. Matulas, kaip tas siūlelis, vos vos pralindo pro adatos skylutę į Seimą, gavęs tik keliais šimtais daugiau balsų už priešininką.

Galima būtų spėlioti, kad po ketverių metų politinė švytuoklė sugrąžins panevėžiečių pasitikėjimą TS-LKD partija, tačiau šįkart yra labai daug abejonių. Šiais Seimo rinkimais prasidėjusi konservatorių griūtis Panevėžyje gal tęstis dar labai ilgai.

Vakarinėje rinkimų apygardoje populiarumo rekordus sumušęs nepriklausomas kandidatas, buvęs STT Panevėžio valdybos vadovas P. Urbšys jau imasi kurti Panevėžyje judėjimą, kuris po dviejų metų žada perimti savivaldybę į savo rankas. Jei per ankstesnius Seimo rinkimus Vakarinėje apygardoje laimėtojas surinkdavo 4-6 tūkst. balsų, tai dabar už P. Urbšį balsavo beveik 10 tūkst. rinkėjų.

P. Urbšys lyg viesulas nušlavė ir V. Matuzą, ir V. Satkevičių, ir I. Čeilitkienę. Antrajame ture nepadėjo ir tai, kad V. Matuzas parėmė „darbiečių“ kandidatą A. Petrauską. Čia būtų galima suprasti – juk negali V. Matuzas sėkmės linkėti jo žmoną į cypę uždariusiam ir jam pačiam karjerą sugriovusiam P. Urbšiui. Tačiau buvo manančių, kad šiuo atveju V. Matuzui derėjo patylėti.

Kai A. Kubilius aiškina neisiąs į koaliciją su V. Uspaskichu, kitas konservatorių lyderis V. Matuzas sėkmės rinkimuose linki Darbo partijos atstovui. Sutikite, iš šalies žiūrint kažkaip bjauriai visas tas reikalas atrodo.

Jei P. Urbšys nepadarys didesnių klaidų, turėdamas tokį pasitikėjimą per savivaldybių rinkimus jis turi gerus šansus lygiai taip pat nušluoti visas partijas ir perimti valdžią Panevėžyje. Jau dabar liberalcentristai šliejasi prie liberalsąjūdiečių, todėl liberalai Panevėžyje savivaldybių rinkimuose irgi pretenduoja tapti lydere.

Ką tuo tarpu daro Panevėžio konservatoriai? V. Matuzas ragina iš mero posto trauktis V. Satkevičių, o šis ragina V. Matuzą atsisakyti TS-LKD partijos Panevėžio skyriaus vadovo pareigų. Jie dar neišsiaiškino, kuris iš jų vertas būti lyderiu.

Po nesėkmingų rinkimų V. Matuzas pareiškė, kad lieka politikoje ir savo darbu padės konservatoriams įgyvendinti savo programą, o Panevėžio meras V. Satkevičius aiškina, kad kaip tik V. Matuzas turėtų trauktis, nes jis savo elgesiu sutepė partijos mundurą bei prarado žmonių pasitikėjimą.

TS-LKD partijos vadovai, atrodo, dar neturi teisingo sprendimo, kuris sugrąžintų anksčiau buvusį stabilumą ir politinę ramybę Panevėžyje. Jei pašalinsi iš partijos V. Satkevičių ir jo komandą, tai partijos skyrius bus aiškiai kriminalizuotas, nes V. Matuzas su savo veikėjais greit įvestų skyriuje kitokią tvarką.

Išmesti iš partijos V. Matuzo, mano giliu įsitikinimu, bent jau artimiausiu metu visiškai neįmanoma, nes šis aiškiai laikosi įsikibęs premjero A. Kubiliaus skverno. V. Matuzas vienoje televizijos laidoje yra pasakęs, kad kuruoti biokuro verslą Lietuvoje jam buvo pavedęs pats premjeras.

Ar A. Kubilius žinojo, kad V. Matuzo žmona aktyviai veikia šiame versle ir, kaip vėliau paaiškėjo, nelabai skaidriai, V. Matuzas pasiūlė klausti pačio premjero. Štai šioje vietoje tos painios istorijos galai ir neria į vandenį.

Jeigu tie galai iki savivaldybių rinkimų nebus ištraukti, jeigu rinkėjams nebus paaiškinta, kas čia darosi, tai Panevėžio krašto konservatoriai dar ilgai aiškinsis, kuris iš jų gėdingai šlamščia kotletus iš vaikų darželio katilo, o kuris vagia milijonus.

Bronius Matelis


Lrytas.lt 2012-10-31 

http://www.lrytas.lt/komentarai/panevezio-krasto-konservatoriai-istikti-gilios-komos-ar-pavyks-prisikelti.htm

 

2012 m. Spalis mėn. 31 d., Trečiadienis

RINKIMAI. Politinei pudrai netaupė.

Pinigų valstybėje trūksta pensijoms, biudžetininkų atlyginimams, bet ne rinkimų reklamai. Brangiausiai už politinę pudrą iš mokesčių mokėtojų kišenių mokėjo jau ragavusieji Seimo nario duonos. Parlamento senbuvių reklamai partijos negailėdamos klojo tiek, už kiek Panevėžyje būtų įmanoma įsigyti dviejų kambarių tvarkingą butą. Kiek pralaimėję ir kiek pergalės šampaną gėrę kandidatai ištaškė savigyrai?

 

Nuo 10 tūkst. iki 24 tūkst. Lt – tiek kainavo vien panevėžiečių išrinktų būsimųjų Seimo naujokų vietos parlamente.

Bet brangiausiai už politinę pudrą iš mokesčių mokėtojų kišenių mokėjo jau ragavusieji Seimo nario duonos. Už parlamento senbuvių reklamą partijos negailėdamos klojo tiek, už kiek Panevėžyje būtų įmanoma įsigyti dviejų kambarių tvarkingą butą.

Aukštaitijos sostinėje brangiausia rinkimų kampanija gali didžiuotis paskutines dienas Seime skaičiuojantis Vitas Matuzas. Nors dėl įtarimų korupcija jis sustabdęs narystę Tėvynės sąjungoje, Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, partija rinkėjams vilioti jam atseikėjo tiek, kiek ne tik statistinis panevėžietis, bet ir miesto Savivaldybės vadovai neuždirba per metus – 73 tūkst. 362 Lt.

Politinei savigyrai iš savo kišenės V.Matuzui nereikėjo išleisti nė lito.

Dar vienai kadencijai į Seimą Vakarinėje rinkimų apygardoje bandžiusiam patekti kandidatui pinigai laimės neatnešė – nei finansinė, nei moralinė partijos parama V.Matuzui nepadėjo prasibrauti į antrąjį rinkimų turą.

Partijai nešė nuostolius

Solidžią finansinę injekciją rinkimams TS-LKD atseikėjo ir Nevėžio rinkimų apygardos kandidatui Juliui Dautartui. Už dvi kadencijas Seime jau išdirbusio konservatoriaus bilietą į parlamentą dar ketveriems metams partija paklojo 61 tūkst. 50 Lt. Už tiek nusipirktos reklamos buvo per maža, kad rinkėjai patikėtų J.Dautartu – konservatorius liko už borto.

Rinkėjų spyrį pelnė ir Aukštaitijos apygardoje kandidatavęs krikščionis demokratas Petras Luomanas, tačiau partijai ir mokesčių mokėtojams ši nesėkmė atsiėjo keliskart pigiau nei jo kolegų. P.Luomano rinkimų kampanijai TS-LKD buvo skyrusi 20 tūkst. 854 Lt.

Vėjai kišenėse – neik į rinkimus

Vienintelio iš trijų Panevėžio vienmandatėse apygardose kandidatavusių „darbiečių" triumfuojančio Petro Narkevičiaus rinkimų kampanija kainavo 24 tūkst. 634 Lt. Iš jų 2800 litų kandidato politinei reklamai paaukojo fiziniai asmenys, kitos lėšos – iš Darbo partijos kišenės.

Nevėžio rinkimų apygardoje įveikęs dvigubai daugiau savo reklamai išleidusį J.Dautartą „darbietis" tvirtina, kad ne pinigai lemia rinkimų rezultatus.

„Man juokingai atrodo kalbos, kad jei turi labai daug pinigų – jau laimėjai rinkimus. Iš tiesų rinkimų baigtis pirmiausia priklauso nuo partijos sukurto prisistatymo – programos, paskui –  nuo partijos atstovų darbo su žmonėmis, lemia ir paties kandidato asmeninės savybės", – mano P.Narkevičius.

Vis dėlto vicemeras pripažįsta, kad kiauromis kišenėmis vargu ar būtų laimėjęs.

„Ne visi rinkėjai žiūri televizorių ar skaito spaudą ir mato jų pristatomus kandidatus, todėl neišvengiamai reikia pinigų skrajutėms", – įvertino „darbietis".

Žmonos priekaištauja

Už borto likusio „darbiečio" rajono Tarybos nario Rimanto Trotos rinkimų kampanija kainavo 16 tūkst. 808 Lt. Iš jų 9625 – Darbo partijos lėšos, rėmėjai R.Trotai paaukojo 1300 Lt, o pats kandidatas iš savo kišenės išleido 5876 Lt.

„Žmona sako, kad santaupas, užuot išleidus rinkimams, buvo galima panaudoti kitur", – R.Trota pripažįsta sulaukęs antrosios pusės priekaištų. Vakarinėje rinkimų apygardoje triuškinamas „darbiečio" Alfonso Petrausko pralaimėjimas kainavo 19 tūkst. 352 Lt.

Tarsi nujausdamas nesėkmę kandidatas savo reklamai piniginės plačiai neatvėrė. A.Petrauskas išleido vos 2000 Lt savo pinigų.

„Išleidau tiek, kad šeimos nenuskriausčiau ir žmona pretenzijų nereikštų", – „darbietis" teigė asmenines išlaidas racionaliai apskaičiavęs.

Dosniausia jo rėmėja – 13,5 tūkst. į kandidatą investavusi Darbo partija. A.Petrauskas – vienintelis „darbietis" Panevėžyje, sulaukęs išskirtinio partijos lyderio dėmesio. Viktoras Uspaskichas panevėžiečio rinkimų kampaniją parėmė 5000 Lt.

Kairieji taupesni

Rajono Tarybos nario 31-erių Domo Petrulio vieta Seime socialdemokratams atsiėjo 10 tūkst. Lt. Nors Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) svetainėje partija nurodoma vienintelė finansavusi D.Petrulio rinkimų kampaniją, vien iš santaupų ir išmokų už rajono Tarybos nario veiklą gyvenantis kandidatas skaičiuoja išleidęs dar apie 2000 Lt asmeninių lėšų.

Ne tik finansinius, bet ir moralinius nuostolius rinkimų kampanija atnešė politikos vilkui, miesto Tarybos nariui socialdemokratui Povilui Vadopolui.

„Ne tik pinigų netekau, bet ir dalį gyvenimo paaukojau", – tikina jau tris kartus Seimo vartus šturmavęs, bet taip į jį ir neišrinktas socialdemokratas.

Šie rinkimai jam buvę brangiausi. Anot P.Vadopolo, 2008-aisiais reklamai jis išleido 1000–2000 Lt, 2004-aisiais – dar mažiau.
Šįmet net į antrąjį turą nepatekusio politiko rinkimų reklamai išleista 13,4 tūkst. Lt, iš jų 7000 Lt – partijos parama bei 280 Lt prisidėjo P.Vadopolo pergale tikėję fiziniai asmenys. Pats politikas kovai dėl vietos Seime išleido 6144 Lt.

Socialdemokratas įsitikinęs – iki pergalės jam pritrūko tik pinigų.

„Su tokiomis lėšomis, kokiomis aš disponavau, laimėti rinkimus labai sunku. Net ir pats prasčiausias kandidatas, jei turi labai daug pinigų, gali sukurti opiniją, kad jis pats geriausias", – neabejoja P.Vadopolas.

Daugiausia į politinę reklamą investavusį, bet nelaimėjusį V.Matuzą socialdemokratas laiko išimtimi.

„V.Matuzas – išskirtinė figūra. Jis patekęs į labai nemalonią situaciją, jam pareikšti įtarimai, o tas, kuris juos pareiškė, pats rinkimuose kovėsi prieš V.Matuzą", – konservatoriaus nesėkmės priežastį mato P.Vadopolas.

Aukojo avansą

Mažiausiai pinigais rinkimuose taškėsi partijų užnugario neturintieji savarankiškai išsikėlę kandidatai.

V.Matuzui rinkimų kovoje pirštinę metęs Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius deklaruoja išleidęs vos 2145 Lt. Nors miesto galvos statusas partijoje toks pat kaip ir jo konkurento – abiejų narystės sustabdytos, tačiau V.Matuzą dosniai parėmusi TS-LKD V.Satkevičiui atkišo špygą.

Merui rinkimuose teko suktis tik su asmeninėmis lėšomis. Nors rinkimuose V.Satkevičius demonstravo palaikantis TS-LKD, tačiau partija jo neparėmė ne tik finansiškai, bet ir morališkai.

„Gavau atlyginimo avansą ir iš karto pervedžiau į savo rinkimų sąskaitą. Be pinigų rinkimai nelaimimi. Jei dideles sumas išleidę, bet į Seimą nepatekę kandidatai būtų  tiek neinvestavę į reklamą, būtų surinkę dar mažiau rinkėjų balsų", – įsitikinęs V.Satkevičius.

Sutaupė oponento sąskaita

Pagal gautų rinkėjų balsų skaičių Panevėžyje visų laikų rekordus sumušęs nepartinis Povilas Urbšys rinkimų kampanijai deklaruoja išleidęs 10 tūkst. 524 Lt. Iš jų 7000 Lt – kandidato nuosavos lėšos, likusi suma – fizinių asmenų parama.

P.Urbšys juokauja, kad pinigų reklamai jam padėjo sutaupyti svarbiausias oponentas rinkimuose.

„Turiu padėkoti Danutei ir Vitui Matuzams. Jų pozicija rinkimų kampanijos metu leido mums gerokai sutaupyti išlaidas reklamai. Viešumoje pasirodydavusi jų nuomonė sužadindavo žmonių susidomėjimą ir aš neišvengiamai atsidurdavau viešumo epicentre", – mano P.Urbšys.

Į politiką pasukęs buvęs pareigūnas neabejoja partijoms užminęs mįslę, kaip nedraskant valstybės kišenės įmanoma laimėti rinkimus.

P.Urbšys tikina per rinkimų kampaniją padėjusiems žmonėms nieko nežadėjęs – nei postų, nei pinigų.

„Pagal tai, kiek partijos oficialiai, o kai kurios – ir neoficialiai išleido rinkimų kampanijai, sprendžiu, kad joms bus sunku suvokti mano išlaidų sumą. Matėme, kad partijų atstovai iš mūsų juokiasi. Jie netikėjo, kad basi ir pliki gali laimėti", – įsitikinęs išrinktasis Seimo narys.

Įstatymas šluoja kelią partijoms

P.Urbšio nuomone, šiais metais įsigaliojęs politinių partijų finansavimo įstatymas priimtas tarsi specialiai siekiant nušluoti nuo kelio sisteminių partijų konkurentus.

Netekusios galimybės prisipildyti sąskaitas iš juridinių asmenų paramos, partijos įstatymu užsitikrino paramą iš valstybės biudžeto, siekiančią ne šimtus tūkstančių, o milijonus litų.

Tačiau savarankiškai save išsikėlę kandidatai neturi teisės pretenduoti nė į vieną mokesčių mokėtojų sumokėtą litą. Jie taip pat negali būti remiami juridinių asmenų, o daugiau nei 40 litų nepartiniam kandidatui sumanęs paaukoti fizinis asmuo privalo deklaruoti turtą ir pajamas.

Tačiau, pasak P.Urbšio, stereotipiškai mąstančios partijos, tikinčios, kad jų sėkmę lemia reklama, išsikasė sau duobę.

„Įkyriai brukama reklama, savęs demonstravimas žmones net piktina. Iš didžiulių stendų besišypsantys kandidatų veidai, dargi pridengti mažamečiais vaikais, kai kuriems rinkėjams sukėlė atvirkštinę reakciją nei siekė kandidatai", – mano P.Urbšys.

 

Inga Kontrimavičiūtė
Sekunde.lt, 2012-10-31

http://www.sekunde.lt/panevezio-naujienos/rinkimai-politinei-pudrai-netaupe/

 

2012 m. Spalis mėn. 15 d., Pirmadienis

Pirmajam turui pasibaigus

Panevėžiečiai vienareikšmiškai pasakė, kad jie netoleruos politinių partijų ir politikų, kurie įsivėlę į korupcinius skandalus. Žmonės, išreiškę šią poziciją, suteikė vilties ne tik Panevėžio miestui, bet ir visai Lietuvai, tuo parodydami, jog ne viską lemia JŲ pinigai. Žmonių apsisprendimas ir valia yra stipresni.

 

Gaila, kad dalis panevėžiečių pamiršo, jog kiekviename Lietuvos mieste ar miestelyje yra savas „matuzas“, todėl rinko žmones, priklausomus nuo Kėdainių „matuzo“.

 

Būtina įsisąmoninti, kad politinė korupcija prasideda tuomet, kai į politiką pradedama žiūrėti kaip į verslą. Jeigu partijai vadovaujantis asmuo į ją žiūri kaip į verslo įmonę, o į politiką – kaip į pasipelnymo būdą, tai, anksčiau ar vėliau, žmonės bus eilinį kartą nuvilti. Jie taps to politiko pasipelnymo šaltiniu.

 

Jūsų apsisprendimas padidina mūsų ryžtą mieste kurti judėjimą, kuris atstovautų Jūsų interesams. Juk Panevėžyje tikrai yra žmonių, vertų Jūsų pasitikėjimo. Tikime, Jūs ne tik palaikysite mus, bet ir patys sutiksite dalyvauti šio judėjimo veikloje. Tik taip galėsime priversti trauktis tuos, kurie nenori mums tarnauti, o nori mus valdyti.

 

Mano rinkiminės nuostatos

 

1

 

 

Straipsnį "Ką aš galiu?" rasite ČIA.

 

 

2012 m. Spalis mėn. 10 d., Trečiadienis

Ištrauka iš Andriaus Navicko straipsnio „Šališkos pastabos apie kovas vienmandatėse apygardose“ (www.bernardinai.lt)

Žinojau, kad mano pastabos, išsakytos ankstesniuose dviejuose rašinių ciklo „Šališkos pastabos apie kovas vienmandatėse apygardose“ tekstuose, sulauks kritikos bangos. Sutinku, kad iš tiesų tai nėra tikra solidi situacijos vienmandatėse analizė, bet veikiau skubrus žvilgsnis, neturint laiko ilgėliau stabtelėti ir iškelti svarbius klausimus.

 

Tiesa, kiek stebina atkaklus kai kurių komentatorių murmesys ir nepasitenkinimas. Dar kartą pabrėžiu – šių samprotavimų tikslas nėra pasiūlyti skaitytojams aiškias gaires, reklamuoti vieną ar kitą kandidatą. Veikiau bandau pats suprasti, ar galimi kokie nors universalūs kriterijai, atsakingai renkantis kandidatą per rinkimus.

 

Šie svarstymai pirmiausia svarbūs man pačiam, nes jie priverčia labiau įsižiūrėti į dabartinę politinę situaciją. Juos skelbiu viešai kelių bičiulių paragintas ir kartu kaip iššūkį už mane daug protingesniems ir labiau apsiskaičiusiems politikos apžvalgininkams, kuriems pritrūksta drąsos pripažinti, kad ne viską žino, kad abejoja, kurie nenori diskutuoti, išsakyti poziciją, nesidangstydami apsimestiniu objektyvumu.

 

Šiek tiek asmeninės istorijos

 

Į politiką pradėjau veltis dar vyresnėse klasėse, kai turėjau priešintis bukai atkakliems bandymams įtraukti į komjaunuolišką veiklą, kai kūriau mokykloje Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Paskui prasidėjo filosofijos studijos ir (dabar pačiam juokinga) nusprendžiau, kad filosofija yra aukščiau nei praktinė politika.

 

Iš tariamų aukštumų žemyn numetė 1992 metų rinkimai, kai į valdžią sugrįžo ekskomunistai. Jaučiausi it skuduru per veidą kas būtų trinktelėjęs. Tada ir keliavau tiesiu taikymu į politinę partiją. Rinkausi pagal vertybes ir įstojau į  Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Taigi nuo pat 1993 metų pradžios bandžiau pažinti Lietuvos partinę sistemą iš vidaus. Kitų metų pradžioje galėčiau švęsti savo partinio stažo dvidešimtmetį, jei šis stažas nebūtų nutrūkęs, pradėjus dirbti interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“.

 

Tikrai nesigailiu dėl to, kad teko priklausyti trims politinėms partijoms: Lietuvos krikščionių demokratų partijai, Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungai ir Tėvynės sąjungai, kur daug prisidėjau kurdamas krikščionių demokratų frakciją. Nesijaučiu partiniu perėjūnu, nes visus dvidešimt metų buvau ir likau krikdemu. Tiesa, puikiai žinau, jog klaidų pridariau gana daug. Pavyzdžiui, buvau vienas iš Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos kūrimo aktyvistų. Tąsyk pritrūko kantrybės ir proto paprasčiausiai susitaikyti su tuo, kad ne viskas LKDP gerai ir bandyti šias negeroves šalinti, o ne naiviai galvoti, kad nauja organizacija bus laisva nuo visų problemų.

 

Kai Vytautas Bogušis pradėjo flirtuoti su Artūru Zuoku, sukėliau maištą MKDS.  Dėl to tikrai nesigailiu, nors pavyko pasiekti nedaug – su nedidele bendraminčių kompanija pasukome į Tėvynės sąjungą. Jai priklausiau neilgai, tačiau džiaugiuosi, jog teko iš vidaus susipažinti su šia partija. Joje sutikau daug puikių žmonių, kuriuos gerbiu iki šiol. Tiesa, jau tada mane nustebino, kiek menkai šios partijos vadovybė vertina savo narius. Kiek suprantu, pastaroji tendencija nepasikeitė ir šiandien.

 

Jei nedirbčiau žiniasklaidos priemonėje, ar jungčiausi prie kurios nors partijos? Vargu. Man šiandien atrodo, jog svarbiausias politinis veiksmas, kurį darau, yra kurti laidas, įamžinant XX amžiaus laisvės kovas, taip pat gilintis į Bažnyčios socialinį mokymą. Tačiau tai nereiškia, jog turiu abejingai stebėti tai, kai, mano įsitikinimu, elgiamasi negarbingai, neteisingai. Nereiškia, kad turiu, kaip mėgsta Lietuvos politikos apžvalgininkai, abstrakčiai samprotauti apie „sistemines“, „nesistemines“ ir dar kažkokias jėgas, galiausiai patys pasislėpdami po savo samprotavimais.

 

Esu įsitikinęs, kad sąžiningas ir nuoširdus kalbėjimas turi vertę, net jei jis ką nors erzina ar nuvilia. Tad ir toliau išsakysiu tai, ką manau apie kovas vienmandatėse apygardose. Tiesa, bandysiu tai daryti kuo lakoniškiau,/.../

 

27. Vakarinė apygarda

 

Čia kandidatuoja ypač daug įdomių asmenybių ir pasirinkti nėra paprasta. Labiausiai ši apygarda išgarsėjo tuo, kad dabartinis Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius iškvietė į politinę dvikovą buvusį merą Vitą Matuzą. Intrigos esmė – jie abu buvę tos pačios partijos nariai ir dabar abu suspenduoti. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių. V. Matuzas buvo priverstas suspenduoti narystę partijoje, kol nesibaigs jam pateiktų įtarimų korupcija byla. V. Satkevičius buvo suspenduotas, nes neklausė Tėvynės sąjungos vadovybės ir pareiškė, kad mes iššūkį būtent V. Matuzui. Kodėl? Nes pastarasis ir jo aplinka aktyviai kritikuoja dabartinį merą. V. Satkevičius tai vertina kaip bendrapartiečių išdavystę ir nutarė išsiaiškinti, kas turi didesnį panevėžiečių palaikymą.

 

Kitaip sakant, pasirodė, kad konservatorių ir krikdemų susijungimas Panevėžyje nebuvo tikras. Ar šiuo konfliktu sugebės pasinaudoti kitos politinės jėgos?

 

Kol du pešasi, aš būčiau linkęs balsuoti už save išsikėlusią labai įdomią asmenybę – Povilą Urbšį, legendinio Lietuvos politiko giminaitį, buvusį STT darbuotoją, kataliką politiką, regis, gana rimtai studijuojantį Bažnyčios socialinį mokymą.

 

/.../

 

2012 m. Rugsėjis mėn. 25 d., Antradienis

Povilas Urbšys. Gėris visada turi prasmę

Siūlome pokalbį su Povilu Urbšiu, nusprendusiu išbandyti save politikoje. Šis pokalbis – dar vienas žvilgsnis į apsisprendimo dramą bei žmogaus, pasiryžusio kandidatuoti į Seimą, motyvus. Sąmoningai nerašome, kur Povilas kandidatuoja ir kam atstovauja. Jei kas norės, galės susirasti. Mums daug svarbiau P. Urbšio netrafaretiniai atsakymai.

 

Povilai, dabar viešojoje erdvėje tarsi vyrauja du pokalbio apie politiką „klausinėjimo/atsakinėjimo būdai“: pirmu atveju kalbėti apie ideologiją nesibodima ir aiškiai deklaruojama kairumo ar dešinystės nuostata, o kitu — stengiamasi būti patogiam visiems. Kokios pozicijos Jūs laikotės?

Mano pozicija, kuri subrandinta ilgamečio darbo metu Specialiųjų tyrimų tarnyboje, yra tokia, kad ydingą sistemą reikia ne tobulinti, o keisti. Ši pozicija, be abejo, yra konfrontacinė ydingos sistemos atžvilgiu, ir ji gali virsti tik deklaracija, jeigu nepavyks suvienyti jėgų, kurios iš tikrųjų siekia tą sistemą keisti. Tad, manyčiau, viešoje erdvėje pasirodančius politikų samprotavimus vertinti reikia rezervuotai ir pagal tai, ką jie kalba — ar apie tos sistemos renovavimą, ar keitimą, ir kokie jų iki tol padaryti darbai parodė, kad jie sugebės tai realiai įgyvendinti.

Politika kaip nedorų žmonių veikimo plotmė — kaip kovojate su šiuo įsigalėjusiu stereotipu? Juk žengę žingsnį ta kryptimi iš anksto tarsi pasmerkiate save kreiviems žvilgsniams...

Be abejo, taip. Toks įspūdis žmonėms susidaro, kadangi šiuo metu vyraujanti nuomonė tokia, kad dalyvavimas politikoje tiesiogiai susijęs su savanaudišku interesu. Manau, kad iš tiesų politikos erdvė yra paversta savanaudiškumo išraiškos erdve, kuri jau nieko bendro neturi su viešo intereso atstovavimu. Pritarčiau išeivijos filosofui Algiui Mickūnui, kad politika yra tik tai, kas atitinka politines taisykles. Tų politinių taisyklių esmė ir yra atstovauti visuomenei, t.y. siekti bendro gėrio. Kai tos siekiamybės nebelieka, tai tada jau nėra veikimas pagal politines taisykles. Deformuotos politikos samprata primesta tų, kurie yra save pasivadinę politikais. Tuomet žmonės ir daro klaidingą išvadą, kad valstybė yra tik valdžia.

Tad norom nenorom artėjame prie minties apie viešojo veikimo (politikos?) sąsajas su krikščioniškuoju socialiniu mokymu.

Krikščioniškas socialinis mokymas tiesiogiai susijęs su bendro gėrio siekimu. Geras pavyzdys — palaimintojo Jurgio Matulaičio veikla, kurią įkvėpė XIX a. pabaigoje popiežius Leonas XIII, paskelbdamas pirmąją socialinę encikliką.

Šią encikliką popiežius pateikė kaip alternatyvą tuometinėms socializmo ir komunizmo doktrinoms, kurios, sublokuotos su ateizmu, tolino darbininkus nuo Bažnyčios. Vyskupas J. Matulaitis savo veikloje įgyvendino Bažnyčios krikščioniškąjį socialinį mokymą, atsigręždamas į skurstančios visuomenės sluoksnį bei padėdamas jiems spręsti iškilusiais socialines, švietimo problemas. Ši veikla nepelnytai susidūrė su tam tikru įtarumu ir iš tuometinės Bažnyčios vadovybės, nes krikščioniškas socialinis mokymas buvo gretinamas su kairuoliška politine veikla. J. Matulaitis, mano galva, aiškiai suvokė, kad jei Bažnyčia neatsisuks į tuos žmones, tai juos į savo pusę patrauks tie kairuoliški politikieriai.

Šiandien Bažnyčios socialinio mokymo principai vėl aktualūs. Labai svarbu, kiek ir kaip jie bus įgyvendinami šių dienų problemų kontekste. Labai nenorima, kad Bažnyčia būtų aktyvi šioje srityje. Aš sutinku su Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi, kunigu Žydrūnu Vabuoliu, kuris apibūdina kelias priežastis, kodėl taip yra. Pirmiausia yra apskritai Bažnyčios ir tikėjimo priešininkų, antra, palaipsniui įsišaknija mintis, kad religija yra tik privatus reikalas, ir Bažnyčia turi apsiriboti privačia žmonių erdve, ir galiausiai, kad visuomeninis gyvenimas — tai ta sritis, kur moralei vietos nėra. Gaila, tačiau daugelis tiesiog susitaikė, kad viešame politiniame gyvenime moralės neverta ieškoti. Keisčiausia, jog kai kurie filosofai, net ir politologai tai jau konstatuoja kaip aksiomą. Manyčiau, čia viena iš pagrindinių problemų, kurią būtų galima išspręsti, jeigu krikščioniško socialinio mokymo pozicijos, siekiant bendrojo gėrio, būtų aiškesnės.

Kuo J.  Matulaičio metai yra aktualūs šiandien?

Turėtume labiau atkreipti dėmesį į dabartines socialines problemas. Bet į jas reikia vertinti remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu, kuris neturi apsiriboti vien tiktai labdaros ar pagalbos socialiai pažeidžiamiesiems asmenims veikla. 

Anuomet Jurgis Matulaitis kūrė įvairias draugijas, susijusiais su labiausiai pažeistais socialiniais sluoksniais, organizacijas, kurios rūposi jais, jų švietimu. Jis visa savo veikla, gyvenimo būdu demonstravo, kad Bažnyčia nėra abejinga skurstantiesiems ir yra pasiruošusi jiems padėti, ir kad Bažnyčia nėra vien tik turtingųjų įtakoje .

Pagal oficialią statistiką, 20 proc. Lietuvos gyventojų yra socialiai pažeidžiami, o neoficialūs skaičiai, ko gero, yra dar didesni. Visose srityse įsikerojusi korupcija. Ir jeigu mes kalbėtume apie aktyvią krikščionišką poziciją šiuo požiūriu, tai turėtume apibrėžti savo santykį su šita problema, ir kaip mes, tikintieji, suvokiame ją.

Neatsitiktinai šis klausimas buvo svarstomas Popiežiškojo teisingumo ir taikos taryboje. Kai kurios išsakytos pozicijos, teiginiai yra visiems aktualūs, nes atkreipiamas dėmesys, kad korupcija atima iš piliečių pamatinę bendrąją gėrybę, teisėtumo gėrybę. Korupcija pažeidžia žmogaus galimybę rinktis tarp gero ir blogo. Korupcija tiktai suteikia galimybę rinktis tarp didesnio blogio ir mažesnio blogio. Neatsitiktinai konstatuojama, kad vietinėms Bažnyčioms turi tekti svarbi pareiga ugdyti pilietinę visuomenę ir mokyti piliečius tikros demokratijos. Jeigu prie šitos problemos sprendimo neprisidės religinės institucijos, o tai bus palikta spręsti politikams, tuomet tos problemos sprendimas praktiškai bus patikėtas suinteresuotoms jėgoms, kurios nenori, kad šita problema apskritai būtų išspręsta.

Povilai, Jūsų giminėje būta tikrai garbingų Lietuvos veikėjų. Ką manote apie dinastijų svarbą įvairiose veiklos srityse?

Ko gero, viena iš problemų mūsų visuomenėje yra ta, kad 1940 metais buvo nutrauktas natūralus tautos vystymasis, kuris buvo siejamas su puoselėtomis vertybėmis, su nuostata tarnauti valstybei. Dabar mes matome, kaip tą vakuumą užpildo buvusios komunistinės nomenklatūros dalis, kaip sunkiai atsigauna tos kartos, kurias sovietinis režimas naikino. Mes turime kalbėti apie genofondą. Kiek aš prisimenu savo giminę, be abejo, senelio brolis Juozas Urbšys buvo ryškiausia asmenybė, bet mūsų giminėje iš kartos į kartą buvo ugdomos labai aiškios patriotinės nuostatos.  Kai tik Lietuvą ištikdavo pavojus, Urbšiai nedvejodami pasirinkdavo poziciją. Gal todėl tarp dabartinių Urbšių nėra pasiturinčių verslininkų, bet tie, kurie pasirinko tarnystę valstybei, iš tikrųjų įrodė, kad jie tai gali daryti.

Manau, dinastija yra tai, kai moralinės vertybės, atsakomybės jausmas, perduodami iš kartos į kartą, tampa esminėmis gyvenimo nuorodomis. Kas yra giminės garbė? Gaila, kad mažai kas užduoda sau šį klausimą. Jei savęs to dažniau paklaustų žmonės, dirbantys valstybinėse tarnybose, tai gal ir mūsų valstybė atrodytų kitaip, nei šiandien.

Kodėl kas kartą nutinka, kad lipame ant to paties grėblio, renkame eilinius gelbėtojus?

Sutinku su teiginiu, kad žmonės nori tikėti tais, kurie teigia žinantys mūsų problemų išsprendimo paslaptis ir kurie išspręstų blogio apraiškas mūsų gyvenime... Ir ši viltis tampa tarsi pasaulietine religija, kuri jiems suteikia iliuziją, jog galima sukurti rojų žemėje. Tie vadinamieji gelbėtojai nesidrovi taip ir prisistatyti. Jie manipuliuoja viltimi. Ir tai, ko gero, yra susiję su žmogaus prigimtimi, nes žmogus, patiriantis daug neteisybės, trokšta tiesos. Bet kai tas troškimas tampa manipuliacijos įrankiu, žmogus yra nuviliamas vis labiau. Tuomet atsiranda laikas, kai jis nusivylęs niekuo nebetiki, jis pats perduoda savo galias tiems, kurie tuo piktnaudžiauja ir jau nebeatstovauja jo interesams.

Kas gali padėti išsaugoti tą viltį? Tikrai ne vien politikai, kurių dauguma veikia kaip savanaudiški dalyviai. Žmogus, kuris yra apsisprendęs tame santykyje nedalyvauti, jis turi turėti drąsos. Iš tikrųjų ta pozicija yra nesaugi. Bet ateina laikas, kai žmogus turi priimti sprendimą, kuris yra svarbesnis už protingą elgesį. Taip kaip mes priėmėme tokį sprendimą Sausio 13–osios naktį kūnais užstodami tankus. Ir šiandien atėjo apsisprendimo metas. Labai svarbu žinoti, jog valstybė nėra valdžia. Kad patys žmonės, pati tauta yra tai, kas kuria valstybę. Ir tai ne alegorija, tai yra įrašyta mūsų Konstitucijoje. Ir todėl mes turime ginti savo prigimtinę teisę į bendrą gerovę, nes kitokio pasirinkimo šiandien nebeturime.

Mums būtina sudaryti galimybę jauniems žmonėms išreikšti savo pilietines pozicijas. Mes turime sukurti jiems pilietinės išraiškos erdves, kurios juos padarytų ne vykdytojais, o sprendėjais. Tai yra vienas iš pagrindinių  tikslų.

Vilčių yra, tai nėra juoduma, pro kurią neįmanoma praeiti?

Gėris visada turi prasmę. Priklauso, kiek tu tiki, kad reikia priešintis blogiui, nes gėrio prasmė ir glūdi toje priešpriešoje. Todėl visada yra prasmė priešintis blogiui. Jei nustoji jam priešintis, tuomet ir pripažįsti, jog prasmė – ne gėris, o blogis. Ir nesvarbu, kokio dydžio tas blogis yra. Nėra mažo ar didelio gėrio, taip kaip nėra nei didelio, nei mažo blogio. Yra arba gėris, arba blogis. Mums kartais atrodo, kad blogis yra didelis. Tai –  neteisinga iliuzija. Blogis niekada nėra didesnis už gėrį. Nors kartais ir atrodo, jog blogis yra apėmęs visas sritis, ir mes tarsi išsigąstame, kad jo yra daug. Bet pastebėkime, užtenka tik tavo apsisprendimo gėrio atžvilgiu, atrodo, labai mažo, ir iš karto žmogus pamato, kaip tas blogis pradeda trauktis. Taigi, iš tiesų blogis yra labai pažeidžiamas, jeigu tik žmogaus apsisprendimas gėrio atžvilgiu yra tikras, nes tame tikrume glūdi žmogaus gyvenimo prasmingumas, jo esmė.

Jūsų interneto svetainėje radau poezijos, muzikos, kitų keistokų nuorodų. Ar jaučiatės esąs „neformatas“ lygindamas save su kitais?

Nenorėčiau sureikšminti savęs kaip asmens, nes tokios svetainės idėja gimė buvusiems sąjūdiečiams. Galbūt tai įvyko todėl, kad mums nepriimtina dabartinė politinių idėjų išraiška, kuri dažniausiai neturi nieko bendro su politinėmis idėjomis. Mes norėjome tiesiog perteikti ne tik idėjos raidę, bet ir tos idėjos dvasią, nes viskas prasideda nuo žmogaus būvio. Tas būvis nulemia jo santykį su būtimi. Ir tokiu atveju, kai žiūrima į politiką kaip į savo būvio santykius su būtimi, tai tada norisi daugiau negu tų stereotipinių politikos išraiškos priemonių.

Bendravo Nomeda Rasevičiūtė

Bernardinai.lt 2012-09-25

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-25-povilas-urbsys-geris-visada-turi-prasme/88476

 

2012 m. Rugsėjis mėn. 08 d., Šeštadienis

Sugrąžinti valstybę žmonėms

Lietuvos gyventojai nusivylę Seimo darbu. Juos piktina tuščiai kėdes užimantys diletantai, savo ir tam tikrų grupių interesais besirūpinantys politikai. Referendumas dėl Konstitucijos keitimo siekiant sumažinti Seimo narių nuo 141 iki 101 neįvyko. Bet ar tai būtų išsprendę svarbiausios šalies institucijos įsisenėjusios problemas? „Sekundė“ kandidatų į naująjį Seimą teiravosi, ką jie apie tai mano ir ką patys siūlo.

 

 Atsakant į Jūsų klausimą, esu įsitikinęs, kad vien Seimo narių sumažinimas nieko nesprendžia, nors tai idėjai ir pritariu. Keliu savo kandidatūrą į LR Seimą, nes esu pasiryžęs kovoti su korupcija visose valstybės gyvenimo srityse. Manau, kad tai bene didžiausia blogybė, trukdanti mūsų šaliai tapti klestinčia ir gerbiama šalimi. Mūsų tikslas - sugrąžinti valstybę žmonėms. Deja, šiandien, trumparegiškas, paremtas tik asmeninės naudos ieškojimu valdžios požiūris trukdo žengti žingsnius būtinus visuomenės vystymuisi, valstybės augimui ir stiprėjimui. Valdžia atsitvėrė nebaudžiamumo siena, už kurios klesti grupuočių interesai, o politikai užsiima tik populizmu ir veiklos imitavimu. Tai kelia teisėtą piliečių pasipiktinimą, kartais bejėgišką nusivylimą.

 Atrodo, mes reikalingi valdžiai tik per rinkimus. Atrodo, kad nuo mūsų niekas nebepriklauso. Manau - tai taip pat viena iš pagrindinių jaunų žmonių emigracijos priežasčių... Turime sugrąžinti piliečių vykdomą valdžios kontrolę. Valdžia privalo dirbti mums, o ne sau.

 Tikrai nepajėgčiau to padaryti vienas, tačiau matau Jūsų palaikymą, jaučiu daugybės atsidavusių Lietuvai žmonių pasitikėjimą. 3701 panevėžiečių pasirašė už tai, kad galėčiau dalyvauti rinkimuose į LR Seimą. Tai mane dar labiau įpareigoja tęsti tarnybą Lietuvai, Jums, jos žmonėms.

 Besąlygiškai tą darau nuo pat Atgimimo aušros. Tai užkoduota ir nelengvoje Urbšių giminės istorijoje – pareiga ir garbė čia suvokiamos kaip tarnystė Tėvynei. Tam mane įpareigoja ir garbingas valstybės apdovanojimas – Vyčio Kryžiaus ordinas, gautas už kovą prieš organizuotą nusikalstamumą.

 Nors sulaukiau ne vienos politinės jėgos kvietimų užimti aukštas, netgi pirmąsias, pozicijas jų rinkiminiuose sąrašuose, į rinkimus einu savarankiškai, kaip nepriklausomas ir nepartinis kandidatas. Neneigiu partijų svarbos politiniame šalies gyvenime, tačiau akivaizdu, kad šiuo metu jos yra gilaus nuosmukio būklėje. Todėl noriu būti atskaitingas tik Jums.


 Esu pasirengęs ieškoti bendraminčių įvairiuose politiniuose judėjimuose, tačiau pagrindinis kriterijus bus nepakantumas ydingai sistemai. Manau, tokia pozicija privers ir partijas trauktis nuo “grobio” dalybų ir atsiriboti nuo susitepusių narių.


 Dirbdamas STT kovojau su korupcija, žinau jos mastą. Problemos tikrai didelės, bet jos įveikiamos. Dėkoju visiems už suteiktą galimybę dalyvauti LR Seimo rinkimuose. Ačiū Jums, savanoriai, už Jūsų pasišventimą. Ačiū pasirašiusiems už Jūsų pasitikėjimą. Tegul tai bus valstybės sugrąžinimo žmonėms pradžia.

 

Jūsų,

Povilas Urbšys

 

 

Publikuota rubrikoje "Politiko tribūna" Sekundėje 2012-09-08

<< Pradžia < Ankstesnis 141 142 143 144 145 146 147 148 Sekantis > Pabaiga >>
Puslapis 145 iš 148