Straipsniai

2013 m. kovas mėn. 22 d., Penktadienis

Seminaristai bendravo su signataru bei Seimo nariu A. Patacku ir Seimo nariu P. Urbšiu

Kovo 11-osios šventę klierikai pradėjo šv. Mišiomis Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, o vakare seminarijoje susitiko pabendrauti su Seimo nariu ir signataru Algirdu Patacku bei jo kolega Seimo nariu Povilu Urbšiu. Svečiai taip sudomino seminarijos bendruomenę, kad diskusija tęsėsi kelias valandas.

Signataras ir Seimo narys A. Patackas pradėjo susitikimą trumpai apžvelgdamas istorijoje buvusias Lietuvos laisvės kovas ir paminėjo, kad paskutiniajam sąjūdžiui prasidėjus buvo pakankamai pozityvių, Lietuvos laisvės siekti nusiteikusių žmonių, tačiau nemažai lietuvių jautėsi jau prisitaikę prie sovietinio rėžimo, nesiruošiantys imtis kovos už laisvę.

 

Įdomu buvo išgirsti, kai A. Patackas pasakojo apie tai, kaip vysk. M. Valančius pradėjo knygnešių „karą“. Jis subūrė klierikų grupę, įdavė jiems savo parašytus atsišaukimus caro valdžiai bei knygų ir seminaristus po vieną išsiuntė į parapijas prie Lietuvos – Vokietijos sienų. Galiausiai šie pradėjo knygnešystę ir taip užsimezgė raidinis sąjūdis. Kitas „karas“, kurį pradėjo vysk. M. Valančius – blaivystės. Šie du sąjūdžiai tuomet subrandino naują lietuvių kartą, kurie buvo svarbūs XX a. pr. atkuriant Lietuvos valstybę.

Taip pat signataras pasakojo apie kun. J. Zdebskį, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, tuomet kunigu buvusų Sigitą Tamkevičių. A. Patackas prasitarė, kad pats rašė į Kroniką, tačiau tikrai nežinojo, kad vyriausiuoju redaktoriumi buvo jaunas kunigas S. Tamkevičius. Anot signataro, paskutinysis sąjūdis atsirado susijungus žygeiviams (tautinis jaunimas) ir eucharistininkams – taip įvyko kokybinis lūžis, sutapęs su Sovietų Sąjungos krize.

 

Kalbėdamas apie Lietuvos ateitį, Seimo narys A. Patackas teigė, kad lietuvis katalikas yra formulė, kurios mūsų tautai būtina laikytis, jei norime išlikti. Istorija parodė, kad tik katalikybės kontekste lietuviai atsitiesdavo ir semdavosi jėgų, kad praradus šią šviesą, tautoje taip pat iškildavo daug sunkumų.

Paklaustas apie Kovo 11-osios įvykius ir kodėl būtent ši diena buvo pasirinkta, A. Patackas atsakė, kad tuo metu Sovietų Sąjunga suuodė apie lietuvių ketinimus ir norėjo kuo greičau pakeisti tam tikrą Konstitucijos straipsnį, kuris būtų stipriai apsunkinęs savanorišką valstybės išėjimą iš Sovietų Sąjungos. Reikėjo spėti paskelbti nepriklausomybę iki straipsnio pakeitimo, nes tai įvykti turėjo pirmadienį. Buvo vėlus sekmadienio vakaras, kai Lietuva pareiškė esanti laisva ir nepriklausoma valstybe – buvo vos suspėta. Tų dienų aplinkybės reikalavo ryžtingumo ir greičio, nes situacija buvo pribrendusi – tai buvo tinkamas istorinis laikas.

 

Vėliau kalbėjo ir Seimo narys Povilas Urbšys, kuris atkreipė dėmesį į tai, kad mes dabar galime suvokti Kovo 11-ąją kaip šventę, tačiau anuomet žmonėms kovo 12-ąją labiau rūpėjo ne paskelbta priklausomybė, o tai, kodėl pirmininku buvo išrinktas ne A. M. Brazauskas, o V. Landsbergis.

Seimo narys teigė, kad komunistinis ateizmas per 50 metų sudarkė žmogaus sielą ir dabar surinkti tas tikėjimo, tautiškumo ir patriotiškumo šukes labai sudėtinga. Povilas Urbšys atkreipė dėmesį į socialinį Bažnyčios mokymą, kurį dar XX a. pr. tam tikru lygmeniu įgyvendinti bandė jau pal. J. Matulaitis. Tuo metu Vilniaus vyskupas suprato pagrindines popiežiaus Leono XIII mintis pirmojoje socialinėje enciklikoje „Rerum novarum“, tačiau vos pradėjęs jas įgyvendinti, tėvynėje buvo apšauktas modernistu. Todėl šiandien vėl būtina papildyti mūsų politiką socialiniu Bažnyčios mokymu.

 

Seimo narys taip pat pakreipė diskusiją kita linkme ir klausė seminaristų, koks jų santykis su bendruoju gėriu ir politika? Jis pacitavo kun. M. Krupavičiaus, garsiosios žemės ūkio reformos įgyvendintojo, ateitininko, mintis apie politiką, sakydamas, kad politika reiškia pasaulį tvarkyti pagal Dievo valią ir kad kiekvienas katalikas yra įpareigotas politikai. Svečias teigė, kad šiandien visiems tikintiesiems reikia permąstyti savo poziciją atskirais klausimais ir neužsidaryti tik savo veiklose bei rūpesčiuose, o kaip tik būti aktyviais piliečiais. Antraip mes savo užsidarymu ir neveiklumu paliksime žmones blogyje, mat yra laikas, kai tylėjimas – dorybė, ir yra laikas, kai tylėjimas tampa nuodėme.

Taip pat Povilas Urbšys atkreipė dėmesį, kad nors vysk. M. Valančius ir buvo dvasininkas, tačiau jis aktyviai lėmė to meto politiką per savo pilietinę poziciją, per būtent tokią savo politiką. Nėra būtina dalyvauti tiesioginėje politikoje, kad galėtume pakeisti ar sužadinti tautai svarbius dalykus. Taip svečias drąsino ir klierikus būti aktyviais piliečiais, turinčiais aiškią poziciją, nes krikščionių pareigos neapsiriboja tik religija, bet liečia visą sociumą.

 

Anot Seimo nario, šiandien susiformavo ideologija, kuri pateisina iškreiptą santykį su visa tikrove ir tai, deja, įteisinta kaip norma. Situacija yra blogesnė nei įsivaizduojame dėl to, kad šiandienos žmogus turi rinktis ne tarp gėrio ir blogio, bet priverstas išsirinkti mažesnį blogį.

Galiausiai abu Seimo nariai kalbėjo, kad šiandieniniame seime nors ir yra krikščionių, tačiau jie yra krikščioniški utilitaria prasme, taigi trūksta druskos. Todėl į politiką šiandien turėtų ateiti jauni aktyvūs krikščionys, kurių labai laukiama. Atsisveikindami Seimo nariai išreiškė viltį, kad Bažnyčia sugebės vėl tapti vėliavnešiu, kuris padės išeiti tautai iš klystkelių ir palinkėjo įkarščio gilinantis į Lietuvos reikalus bei vedant tautą į dvasinį atgimimą.

 

Gabrielius Satkauskas

2013-03-11,

http://www.seminarija.lt/index.php?id=54&nid=263

2013 m. kovas mėn. 07 d., Ketvirtadienis

Reveransai išbalansuoja Lietuvą ir Lenkiją

11 Seimo narių vienijanti parlamentinė grupė „Už ištikimybę priesaikai“ susirūpino, kad kai kurie pastarojo meto valdančiųjų atstovų veiksmai gali reikšti valstybės vertybinių principų ir nacionalinių interesų aukojimą dėl politinių susitarimų.

Tokiais veiksmais įvardijami užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atgailavimas Lenkijoje bei praėjusios savaitės švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio įsakymas švelninti reikalavimus tautinių mažumų atstovams laikant valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą.

Sunku būtų tokius ministrų reveransus laikyti asmeninėmis jų iniciatyvomis. Jeigu tai yra valdančiosios daugumos bandymai ieškoti „naujo kelio“ santykiuose su kaimyne Lenkija, kur tai gali nuvesti? 

„Respublika“ aiškinosi su parlamentinės grupės „Už ištikimybę priesaikai“ nariu Povilu URBŠIU.

- Pastaruoju metu matome, kad valdančiųjų politikoje ryškėja negeri dalykai, - pastebi P.Urbšys. - Koalicijos partneriai akivaizdžiai vienas kitą šantažuoja. Todėl manau, kad pasidavimas šantažui ir tokios iniciatyvos gali ne sustiprinti, o kaip tik dar labiau išbalansuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius ir, kas svarbiausia, gali supriešinti Lietuvos lenkus su lietuviais.

- Parlamentinė grupė deklaruoja siekį atkurti abiejų tautų pilietinę ir politinę vienybę, kuri buvo ryški Lenkijos Solidarumo ir Lietuvos Sąjūdžio laikais. Nuo ko reikėtų pradėti ir į ką telkti dėmesį?

- Jeigu būtų galvota apie ilgalaikių santykių gerinimą, neturėtų Lietuvos lenkų nuomonės monopolizuoti Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). Jeigu prisimintume Sąjūdžio ir Solidarumo bendradarbiavimo laikotarpį, nepamirškime, kad tuo metu Vilniaus krašte lenkų klausimu bandė prisidenginėti ne kas kitas, o projedinstvinės jėgos. Stebint rinkimų kampaniją buvo matyti, kad LLRA kandidatai kalbėjo kaip prorusiškos politikos atstovai. Todėl pati Lenkija turėtų susimąstyti, kiek ta vidinė priešprieša gali būti naudinga pačiai Rusijai. Todėl labai svarbu, kad tame bendrame dialoge dalyvautų kuo didesnis būrys tų pačių lenkų, kurie yra suinteresuoti gerais santykiais su Lietuva. Kad ir kaip būtų, mes turime išlikti partneriais, nes taip nulemta ir istoriškai, ir geopolitiškai. 

Jeigu neklystu, 2007 metais lenkų mokyklų mokinio krepšeliui buvo skiriamos papildomos lėšos, kad būtų sudarytos sąlygos pasirengti valstybiniam lietuvių egzaminui. Kyla klausimas, kaip tos lėšos buvo panaudotos. Kas atsakingas, kad jos buvo panaudotos taip, kad tarsi mes vėl grįžtame į tą pačią situaciją, kuri buvo 2007-aisiais? 

Susidaro toks įspūdis, kad kalbos, rašybos klausimai daugiau atrodo kaip užslėptos pretenzijos į Vilniaus kraštą. Atrodo, kad siekiama išprovokuoti temą, susijusią su Vilniaus krašto priklausomybės Lietuvai teisėtumu.

- Atrodo, kad patys lenkų moksleiviai turėtų piktintis, jog ministro įsakymas juos mūsų valstybėje padaro antrarūšius? Bet niekas nesipiktina.

- Tai, kad LLRA švietimo ministro įsakymo dėl lietuvių kalbos ir literatūros egzamino nevertina kaip diskriminuojančio lenkų moksleivius, rodo, jog lietuvių kalbos mokėjimas nelaikomas vertybe. Šitaip tu pademonstruoji savo požiūrį į valstybinę lietuvių kalbą. Jie mano, jeigu lenkų vaikai nemokės lietuvių kalbos kaip kiti Lietuvos Respublikos piliečiai, tai nieko blogo.

- Kodėl, pavyzdžiui, žydų ar baltarusių mokyklose tos problemos nėra?

- Tai bet kokiu atveju rodo tokį dalyką, kad kitos tautinės mažumos sutinka, kad jų atžvilgiu galiojanti tvarka mūsų šalyje jų teisių nepažeidžia. Bet mums derėtų žiūrėti plačiau. Nuolaidos, kurios daromos lenkams dėl siauro partinio susitarimo, gali destabilizuoti padėtį ir Latvijoje, ir Estijoje. Nes dabar kai kurie Rusijos politikai atidžiai stebi, kaip bus sprendžiamas tas klausimas. Aš nenustebčiau, jei jie bandytų kelti tam tikras iniciatyvas Latvijos ir Estijos rusų bendruomenėse. Tai ar Lenkija yra suinteresuota destabilizuoti padėtį tautiniu klausimu šiame regione? Jeigu ji yra strateginė partnerė, tai ji turi galvoti daug plačiau, nes to klausimo susiaurinimas yra naudingas būtent Rusijai.

- Neabejoju, kad švietimo ministras savo įsakymą išleido pasikonsultavęs, bet, aišku, ne su lituanistais.

- Seimo Švietimo ir kultūros komitete iš trylikos komiteto narių vienuolika balsavo, kad švietimo ministras, prieš išleisdamas šitą įsakymą, turi pasikonsultuoti ir su lietuvių kalbos, ir su egzaminų rengimo specialistais. Bet jis komiteto sprendimą ignoravo.

- Tai rodo tokio žingsnio politinį „palaiminimą“?

- Būtent. Švietimo ir mokslo ministro elgesys parodo, kad šiandien partiniai interesai yra svarbiau už valstybinius interesus. Siekiant bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje yra daromi žingsniai, kurie prieštarauja duotai priesaikai.

 

Jaunius Pocius

"Respublika" 2013-03-06

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/reveransai_isbalansuoja_lietuva_ir_lenkija/

2013 m. kovas mėn. 06 d., Trečiadienis

LR Seimo parlamentinės grupės "Už ištikimybę priesaikai" pranešimas

Parlamentinės grupės "Už ištikimybę priesaikai" pranešimas "Politiniai susitarimai negali paminti vertybinių principų": 

 Pastarųjų savaičių kai kurių Seimo narių ir ministrų veiksmai suteikė pagrindo suabejoti, ar jie prisimena priesaikos tekstą ir jame įtvirtintų sąvokų reikšmingumą.

 Kiekviename  priesaikos žodyje glūdi gili prasmė, suponuojanti  kiekvieno prisiekusiojo atsakomybę prieš Tautą, suteikusią išskirtinę teisę veikti ir kalbėti valstybės vardu.

 Ar Užsienio reikalų ministras, pataikaudamas kitos valstybės vykdomai politikai ir interesams bei atsiprašinėdamas tos valstybės  pareigūnų  nepamiršo  ištikimybės Lietuvos Respublikai? Ar Švietimo ir mokslo ministras, vykdydamas „politinės tarybos“ nurodymą ir nesuderinęs nei su Bendrojo ugdymo taryba, nei su Valstybinių egzaminų komitetu  bei  pasirašęs įsakymą skubiai pakeisti lietuvių kalbos ir  literatūros brandos egzamino programą, įteisinančią lengvatas tautinių mažumų atstovams, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymamas?

 LR Seimo  narių parlamentinė grupė “Už ištikimybę priesaikai” praėjusią savaitę vykusiame susirinkime išreiškė susirūpinimą, kad valdančiosios koalicijos  partijų politiniai susitarimai keliami aukščiau mūsų valstybės vertybinių principų ir nacionalinių interesų. Pritariame grupei Seimo narių, kurie kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydami ištirti, ar Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio 2013 m. vasario 20 dienos įsakymas, kuriuo pakeista lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.

 Atkreiptinas dėmesys į Konstitucijoje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, nes visi Lietuvos mokiniai, kaip ir nustato Švietimo įstatymas, lietuvių kalbos mokėsi pagal bendrąją programą, tad jų pasiekimai taip pat turi būti vertinami pagal vienodą programą, privalomą kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, nediksriminuojant nei pagal tautybę, nei pagal rasę, nei pagal lytį.

 Tuo tarpu, LLRA (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos) pastangos gauti išskirtinių lengvatų švietimo srityje savo tautiečiams, kurių nereikalauja kitos tautinės mažumos, byloja apie tikslus, galimai prasilenkiančius su Lietuvos Respublikos nepriklausomybės bei jos teritorinio vientisumo užtikrinimo siekiais ir kelia Lietuvos pilietinės visuomenės susirūpinimą.

 Su Lenkijos Respublika esame kaimyninės valstybės, o mūsų tautos yra susietos bendru istoriniu - kultūriniu paveldu. Štai ir šiemet minime 1863 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją 150-ąsias metines. Tai puikus dviejų tautų bendros kovos už nepriklausomybę pavyzdys. Esame NATO narės, artimai bendradarbiaujame karinėje srityje saugodami ES forpostus.

 Mes nuoširdžiai siekiame atkurti tą pilietinę-politinę vienybę, kuri dar visai neseniai, Solidarnosć ir Sąjūdžio laikais dar stipriau sujungė mūsų valstybių tautas ir piliečius. Tačiau visa tai mūsų neatleidžia nuo pareigos ištikimai saugoti savo valstybės teritorinį vientisumą, kalbą bei kitas pamatines vertybes - kaip tai, beje, Lenkijoj tvirtai saugo ir pati lenkų tauta.

 Raginame visus atsakingus politikus vadovautis pagrindiniu šalies įstatymu – Konstitucija, užtikrinant paritetinį abiejų valstybių užsienio politikos interesų vykdymo principą, kurio pagrindas yra ne pataikavimas vienai politinei grupei, o besąlygiškas priesaikos Lietuvos valstybei laikymasis.

2013 m. Sausio mėn. 15 d., Antradienis

Povilas Urbšys: „Arvydo Sabonio pareiškimai daro spaudimą teismui“

 

Buvęs Panevėžio Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) skyriaus vadovas, dabar Seimo narys Povilas Urbšys „Žinių radijui“ sakė, kad žinomų visuomenės veikėjų parama korupcija įtariamiems asmenims gali būti traktuojama kaip tiesioginis spaudimas teismui.

Taip jis įvertino ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vadovo Arvydo Sabonio abejones dėl LKF generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno sulaikymo. Tuo tarpu STT darbo metodus savo kailiu pajutęs buvęs lobistas, Lietuvos draudikų asociacijos direktorius Andrius Romanovskis teigia, kad šios tarnybos pareigūnai taiko KGB laikų metodus.

Išskirtiniai STT metodai

Pasak A.Romanovskio, LKF generalinio sekretoriaus sulaikymas dar kartą parodo, kokiais metodais veikia STT pareigūnai.

„Visi šie sulaikymai, mano įsitikinimu, yra viena iš tardymo formų ir priemonė išgauti reikiamus parodymus. Tai lengviausia daryti, kai esi uždarytas, kai esi „apdėliotas“ štampais, sužlugdytas psichologiškai. Kriminalistų terminais kalbant, tokie žmonės linkę greičiau „skilti“. M.Balčiūno atvejis dar kartą parodo, kad tai yra STT, ypatingai Panevėžio, toks išskirtinis braižas. Iš pradžių kiša į kalėjimą žmogų, bando iš jo išgauti tai, ko jiems reikia. O kai to padaryti nepavyksta, byla kažkur dingsta – įtarimai perkvalifikuojami į lengvesnius, ji pakimba ore“, – teigė jis.

A.Romanovskį STT agentai buvo sulaikę tirdami su buvusiu Seimo nariu, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vicepirmininku Vitu Matuzu susijusią korupcijos bylą. A.Romanovskis iš pradžių buvo įtariamas politikui davęs kyšį, tačiau vėliau įtarimai buvo sušvelninti, o jis paleistas iš areštinės.

Anot A.Romanovskio, dažnai visiškai nesvarbu, kuo baigsis byla. Suėmimo faktas visam gyvenimui sugriauna žmogaus reputaciją. „Mūsų visuomenėje yra įprasta manyti, kad jeigu žmogus jau yra sėdėjęs kalėjime, vadinasi, jis iš principo kaltas. Iš sovietinių laikų yra atėjęs posakis: „Jeigu sėdi, vadinasi, yra už ką“. Byla gali net nenukeliauti iki teismo, bet tu jau turi antspaudą, kad esi suteptas, su juo gyvensi visą likusį gyvenimą. Tarnybos žino, jog daugelis žmonių taip mąsto, todėl ir daro spaudimą, kad elgtumeisi, kaip jos nori“, – teigė A.Romanovskis.

Dušas kartą per savaitę

Buvusio lobisto manymu, pareigūnai šantažuoja įtariamus asmenis.

„Mano atveju iš pradžių niekas manęs negrūdo į kalėjimą. Manęs tiesiog buvo prašoma, kad pateikčiau melagingus parodymus ir važiuočiau namo. Kai nesutikau paklusti, man buvo uždėti antrankiai, man buvo parodyta tai, kas manęs laukia. Tai vienas iš paprastų, grubių KGB laikų metodų, jis buvo taikomas ir man. Štai naujausias pavyzdys: Policijos departamente tiriama 3,6 mln. litų dydžio korupcijos byla. Ten taip pat apklausiami žmonės, tačiau ar jie sodinami į kalėjimą? Ar iš karto skelbiamos jų pavardės? Jie dirba darbą, bet nedaro viešųjų ryšių akcijų. Kaukės, šou, bauginimas yra vienos tarnybos – STT – veikimo metodai. Orientuojamasi ne į turinį, o į procesą, kaip jį parodyti“, – teigė Draudikų asociacijos vadovas.

Pasak jo, spaudimui pasitelkiama net kalinimo sąlygų įvairovė. „Sąlygos yra labai įvairios – nuo archajiškų dvidešimtojo amžiaus pradžios patalpų, iki kai kurių kompleksų, kurie yra gerai sutvarkyti. Tačiau jūs esate visiškai izoliuojamas ir laikomas taip, kaip laikomas kaltas žmogus, o ne kaip įtariamasis. Štai Didžiojoje Britanijoje yra uždrausta ikiteisminio sulaikymo metu žmones laikyti patalpose su grotomis, nes grotos parodo žmogaus kaltumą. Lietuvoje tokių įstaigų dvasia nuo sovietmečio nėra pasikeitusi. Iš pradžių, kol buvau nesukalbamas, sėdėjau labai blogame korpuse, kuris nematė remonto pastaruosius trisdešimt metų. Kai visuomenėje kilo mane palaikantis judėjimas, buvau perkeltas į geresnį korpusą. Beje, visuose korpusuose yra dušai, bet galimybė pasinaudoti karštu vandeniu suteikiama tik kartą per savaitę“, – įspūdžiais dalijosi A.Romanovskis.

Mato spaudimą teismui

Seimo narys P.Urbšys dar vadovavo STT Panevėžio skyriui, kai buvo pradėta byla dėl viešbučio „Romantic“ rekonstrukcijos. Pareigūnai įtaria, kad viešbučio rekonstrukcijai buvo neteisėtai panaudoti Panevėžio miesto savivaldybės skirti 2 mln. litų. Viešbutį reikėjo rekonstruoti dėl to, kad būtų kur apgyvendinti 2011 m. Lietuvoje vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionate žaidusias rinktines.

Dėl šio sandėrio už grotų atsidūrė ne tik LKF generalinis sekretorius M.Balčiūnas, bet ir viešbučio vadovė Dalia Kuklierienė, Panevėžio mero patarėjas Darius Simėnas. Įtarimai pareikšti ir Panevėžio merui Vitalijui Satkevičiui, bet jis paliktas laisvėje.

P.Urbšio teigimu, šiuo bei kitais atvejais didžiulis triukšmas kyla dėl to, kad pareigūnai nebijo užkliudyti visuomenei gerai žinomų žmonių. Tačiau, jo manymu, suinteresuotos grupės neretai pasinaudoja žiniasklaida spaudimui teismams daryti.

„Korupcijos Panevėžyje nėra daugiau nei kituose Lietuvos miestuose. Tiesiog pareigūnų veikla labiau nušviečiama viešojoje erdvėje, nes užkliudomi asmenys, kurie sukelia visuomeninį rezonansą. Keista, kad jie gauna nemažai eterio laiko savo nuomonei reikšti. Susidaro įspūdis, kad žiniasklaidos priemonės gali būti naudojamos kaip būdas daryti spaudimą teismui. A.Romanovskio atveju norėčiau priminti apygardos teismo nutartį, kurioje teismas atkreipė prokurorų dėmesį, kad A.Romanovskio suėmimo terminas eina į pabaigą, todėl sprendžiant klausimą dėl tolesnės kardomosios priemonės skyrimo būtina atsižvelgti į pareikštą visuomenei gerai žinomų ir gerbiamų asmenų pasitikėjimą juo. Tokiu būdu apygardos teismas iš anksto formuoja savo nuostatą, jei apylinkės teismas nuspręstų pratęsti suėmimą“, – pastebėjo parlamentaras.

Paklaustas, ar LKF vadovo A.Sabonio pareikštas palaikymas M.Balčiūnui taip pat turi būti suprastas kaip spaudimas teismui, P.Urbšys atsakė: „Tikrai taip. Bet kokiu atveju Arvydas Sabonis turi teisę išsakyti savo nuomonę, bet man tenka pastebėti, kad viešojoje erdvėje aiškinant bylos aplinkybes klaidinami žmonės. Lietuvoje teisingumą vykdo teismas ir jis vertina, kiek įrodymų yra surinkta byloje ir kiek yra pagrindų suėmimams. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad žmonėms susidaro įspūdis, jog ne visi yra lygūs prieš įstatymą. Į vienus yra sutelkiamas dėmesys. Manyčiau, kartais ir dirbtinai. O kitiems to dėmesio nėra“, – teigė buvęs STT pareigūnas.

Nebaudžiamumo atmosfera

Pasak P.Urbšio, viena didžiausių korupcinių bylų tyrimo problemų – itin ilgai užsitęsiantys teismo procesai.

„Pagrįstai susidaro nuomonė, kad Lietuvoje tvyro nebaudžiamumo atmosfera. Ikiteisminiai tyrimai užtrunka metus-pusantrų. Tuo tarpu teismuose tos bylos nagrinėjamos po ketverius ar penkerius metus ir dar nematyti pabaigos. Nagrinėjant rezonansines bylas tikrai reikėtų daugiau operatyvumo. Štai Panevėžio apygardos teisme nuo 2002 metų nagrinėjama nusikalstamo susivienijimo byla, kurioje asmenys kaltinami naftos produktų grobstymu padedant pareigūnams, ir neaišku, kada ji bus baigta“, – sakė politikas.

Seimo nario teigimu, visuomenė neadekvačiai vertina korupcinių nusikaltimų pavojingumą.

„Mes mažai suvokiame, kas yra korupciniai kaštai. Už bet kokį korupcinį sandorį sumokame mes visi. Tokių korupcinių sandorių pasekmės skaudžios – mūsų valstybė skęsta savanaudiškume, iš jos bėga žmonės, mūsų valstybėje daugiausia žudosi piliečių. Jei nesuvoksime, kad valstybei iškilo reali grėsmė, ir nesutelksime pastangų, kaip savo laiku sutelkėme kovai su smurtiniu organizuotu nusikalstamumu, galime prarasti valstybę“, – teigė P.Urbšys.

Siekis – ne įtarimai, o nuosprendžiai

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas „Žinių radijui“ teigė, kad rezonansiniai sulaikymai neliudija teisėsaugos pareigūnų darbo efektyvumo.

„Kalbėdami apie teisėsaugos institucijų efektyvumą, turime žvelgti kur kas plačiau ir vargu, ar keli žmonės, kuriuos išvedė su antrankiais, gali būti darbo efektyvumo pavyzdys. Mūsų šalyje teisingumą vykdo teismai, todėl tai, kad žmogus sulaikytas, dar nereiškia, jog jis bus nuteistas. Tą, beje, rodo ir teismų praktika bei kiti duomenys. Lietuvos korupcijos žemėlapis rodo, kad 21 proc. verslininkų teigia davę kyšį, beveik ketvirtadalis valstybės tarnautojų teigia, jog jiems teko patirti politikų spaudimą priiminėjant sprendimus. Bylos teismuose trunka labai ilgai. Manau, kad sulaikant žmogų valstybės institucijos turi pamatuoti, kiek pastangų reikia įdėti į antrąją veikimo dalį – kaltės įrodymą teismuose“, – sakė jis.

S.Muravjovo teigimu, nuostabą kelia ir žmonių tolerancija panašaus pobūdžio nusikaltimams.

„Mes patys turime netoleruoti korupcijos ir žemų mūsų politikų etikos standartų. 2009 metais 18 proc. rinkėjų balsavo už politiką, kuris šiuo metu yra Vilniaus meras, nors prie jo pavardės buvo žyma apie teistumą. Tai rodo, kad žmonės pasiruošę gyventi mieste, kurį valdo toks meras ir kuriame kasmet yra išleidžiami milžiniški pinigai. Todėl labai sunku kalbėti apie kažkokius standartus, kai žmonės įrodytos nusikalstamos veikos nemato kaip didelės problemos“, – teigė pašnekovas.

Sodiname daugiausiai

Advokatas Rimas Andrikis per savo ilgametę praktiką ne kartą susidūrė su STT pareigūnais.

„Galėčiau pateikti dešimtis pavyzdžių, kai STT vykdomos akcijos buvo nei daugiau, nei mažiau kaip parodomosios. Kaip priemonės palaužti žmones. O įtariamojo vedimas į teismą, kai jį supa kaukėti palydovai, turėtų įbauginti aplinkinius kelių kilometrų spinduliu. Man akivaizdu, jog daugelis tų metodų neturi jokio teisinio pagrindo. Man atrodo, kad mūsų specialiosios tarnybos mažiausiai domisi Europos praktika. Štai Europos žmogaus teisių teismo sprendime nurodyta, kad organizuotas nusikalstamumas diktuoja tam tikras prevencines ir tyrimo priemones, bet teisė į teisingą bylos nagrinėjimą negali būti paaukota dėl tikslingumo“, – sakė teisininkas.

Pasak jo, lyginti Lietuvą su senosiomis Europos Sąjungos valstybėmis neapsiverčia liežuvis.

„Lietuva išsiskiria iš Europos Sąjungos ir civilizuotų valstybių konteksto, nes statistiškai Europos Sąjungoje mes skiriame daugiausia suėmimų įtariamiesiems. Laisvės atėmimo bausmės skiriamos dažniausiai. Represinis pradas teisėsaugos institucijose tiek išvešėjęs, kad nenorėčiau operuoti pavyzdžiais iš civilizuotų valstybių gyvenimo, nes jie mums paprasčiausiai nepasiekiami. Čia galėtų padėti ir įstatymų leidėjai, jie turėtų sutramdyti tą akivaizdžiai neteisėtą teisėsaugininkų poveikį dar nenuteistiems žmonėms“, – kalbėjo R.Andrikis.

 

Skirmantas Malinauskas,

15min.lt, 2013-01-15

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/povilas-urbsys-arvydo-sabonio-pareiskimai-daro-spaudima-teismui-56-296876

2013 m. Sausio mėn. 14 d., Pirmadienis

Sąjūdžio ledonešį teks pakeisti kantria kasdienybės kova

Pats save rinkimuose iškėlęs ir nugalėjęs Povilas Urbšys jau susipažino su Seimo virtuve. Panevėžiečių autoritetą pelnęs žinomas kovotojas su korupcija įsitikinęs, kad piliečiai privalo kontroliuoti valdžią ir patys dalyvauti priimant svarbius sprendimus.

 

 

Nuo „tu“ peršoka prie „jūs“

 

– Kritiškai vertinate Seimo nariams suteiktas privilegijas. Ar po ketverių metų nepasikeis mąstymas ir požiūris į jas ir Seimo nario statusą?

 

 

– Turiu prisipažinti, kad ir man pačiam įdomu: kas atsitinka žmogui, kai jis patenka į Seimą? Savotiškai tai lyg eksperimentas, kuriame pats dalyvauju.

 

Analizuoju situaciją ir matau: Seime pasijunti lyg erdvėlaivyje. Žmonės gali būti skirtingų pažiūrų, bet ima ryškėti tam tikras vienodumas, kuris atsiranda būnant uždaroje erdvėje. Jei žmogus pradeda susitapatinti su uždara erdve, jis neišvengiamai taps erdvėlaivio dalimi. Vienintelė išeitis – stengtis neprarasti ryšio su žmonėmis už Seimo ribų.

 

Labai jautriai reaguoju, kai vietoj „tu“ į mane ima kreiptis „jūs“, „Seimo nary“. Vadinasi, mane vertina ne pagal vertybines savybes, o pagal užimamas pareigas. Ilgą laiką teko dirbti vadovaujamą darbą, retai kas kreipdavosi „Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos viršininke“. Norėčiau likti Povilu.

 

Nei žemintis, nei aukštinti

 

Esu katalikas, tikintis žmogus. Ir anksčiau eidavau į bažnyčią, bet tai niekam nesukeldavo papildomų klausimų. Dabar po mišių vienas pažįstamas kreipėsi vos ne su pašaipa: „O, Seimo narys!“ Tarsi einu ne melstis, o pasirodyti. Tai mane šiek tiek ir žeidžia.

 

Iki išrenkant į Seimą žmonės daug atlaidžiau vertindavo, jei neatsiliepdavau telefonu, o dabar papriekaištaujama, neva sau tai leidžiu, nes esu Seimo narys. Tai rodo, kad aplinka ima vertinti kitaip. Be abejo, Seimo nariui suteiktos šiek tiek didesnės galios, bet tai ne priežastis kitam žmogui žemintis, o mane dirbtinai aukštinti.

 

Žmonės turi suvokti, kiek prisideda, kad Seimo narys pasijustų esąs išskirtinis. Normaliame demokratiniame pasaulyje santykis su išrinktaisiais yra paprastesnis.

 

Kai paisoma tik užimamų pareigų, nebelieka žmogiškojo santykio. Valdžia atitolsta nuo žmonių, nes gavęs įgaliojimus išrinktasis galvoja, kad jis valdo, o ne tarnauja.

 

Viešbutis ir automobilis

 

– Ar šiuo metu gyvenate Seimo viešbutyje?

 

– Taip, vieno kambario bute, kitiems pagal šeiminę situaciją tenka ir du, ir trys kambariai.

 

Tai Seimo nariams mokesčių mokėtojų suteikta privilegija, kad turėdami geresnes darbo sąlygas galėtų geriau atstovautų rinkėjams, sutelktų visą laiką ir dėmesį darbui Seime.

 

Lygiai tas pat su automobiliais. Parlamentines išlaidas sudaro apie 2100 litų. Jos skirtos degalams, mašinų techniniam aptarnavimui, kanceliarinėms prekėms, reprezentacinėms išlaidoms, kai Seimo narys kviečiamas dalyvauti renginyje.

 

Man būtų geriau, jei būtų sudarytos galimybės naudotis ekonominės klasės automobiliais, kuriuos skirtų Seimas. Tai būtų daug pigiau mokesčių mokėtojams nei kiekvienam Seimo nariui skiriamos parlamentinės išlaidos.

 

70-80 proc. tų parlamentinių išlaidų dalis Seimo narių panaudoja tam, kad galėtų įsigyti naujus automobilius išsimokėtinai. Pagal įstatymą tai neleidžiama, bet surandama būdų apeiti šią nuostatą. Pažiūrėkite, kokiomis mašinomis važinėja nebeišrinktieji į Seimą – dažnas tebesinaudoja tuo automobiliu, kuris buvo nuomojamas arba buvo sudaryta kita neleidžianti jo įsigyti sutartis. Bet jis naudojamas toliau ir tampa lyg asmenine transporto priemone.

 

Geriausia būtų, jei man nereikėtų sukti galvos, kur automobilį remontuoti. Geriau sukti galvą dėl valstybės reikalų.

 

Yra valstybės įmonės, kurios turi tarnybinį transportą, numatomi limitai, skiriamos lėšos degalams, techninis aptarnavimas. Kai paslauga įsigyjama didesniam kiekiui, kainuoja kur kas pigiau.

 

Aš važinėju nuosavu automobiliu, nesu nusprendęs nuomotis. Jei to reikės, išlaidos bus apmokamos iš mano atlyginimo. Parlamentinės lėšos turi būti panaudotos pagal paskirtį, o ne tam, kad įsigytum asmeninį automobilį.

 

Darbo partijos klausimu jau spaudė

 

– Ar skiriasi susidarytas Seimo vaizdas nuo to, kurį išvydote?

 

– Didesnė dalis sudaro tikrai gerą įspūdį, ypač etatiniai darbuotojai, kurie dirba komitetų biuruose, atsakingi už teisės aktų rengimą, ūkines problemas. Tik tų darbuotojų dėka Seimas nėra paskandintas politinių ir asmeninių interesų liūne.

 

Kad Seimas virsta įvairių interesų prekyviete, teko pajusti prieš posėdžius dėl teisinės neliečiamybės atėmimo. Tada pamatėme, kokiomis priemonėmis siekiama paversti Seimą slėptuve asmenims, kurie kaltinami įvairiais nusikaltimais.

 

Net man bandė netiesiogiai daryti įtaką, kad nedalyvaučiau balsavime. Per vieną pažįstamą bandyta įteigti nuomonę, jog būtų geriau nebalsuoti, nes „ką gi jis vienas padarys, jei ims konfliktuoti su tais, kurie turi įtaką daugumai“.

 

Savivalda domina labiausiai

 

– Panevėžyje esate žinomas kaip kovotojas su korupcija, bet dabar esate Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto bei Etikos ir procedūrų komisijos narys. Kodėl neįeinate į Nacionalinio saugumo ar Teisėtvarkos komitetų sudėtį, juk šiose srityse turite patirties?

 

– Rinkimų kampanijos metu kalbėjau, kad piliečiai yra praradę galimybę kontroliuoti valdžią. Praradusi kontrolę, ji pradeda piktnaudžiauti savo įgaliojimais, nebegali tarnauti žmonėms, tampa arba partinių interesų, arba asmeninių grupių interesų erdve.

 

Jei norime kažką keisti, tai pradėti reikia nuo savivaldybės, sustiprinti piliečių dalyvavimą savivaldybių valdyme.

 

Lietuva priklauso Europos tarybai. Europos taryboje yra Vietos regionų valdžių kongresas. Jį sudaro dveji rūmai: Vietos, kuriuose Lietuva turi du atstovus su balsavimo teise, ir Regionų valdžios rūmai, kuriuose iki pernai spalio turėjome du atstovus su balsavimo teise. Po atlikto Europos tarybos monitoringo netekome balsavimo teisės, nes buvo konstatuota, kad regionų lygmeniu nėra piliečių atstovavimo. Mūsų regionų tarybos yra ydingi dariniai, neturintys nieko bendra su išrinktais asmenimis, kurie turėtų piliečių įgaliojimus atstovauti jų interesams. Mes patys nesuvokiame, kad tai yra problema.

 

Esu Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, kad įsigilinčiau į šią situaciją.

 

Viena išeitis – kurti savivaldos lygmenyje judėjimus, telkti juose žmones, kurie į valdžią žiūri ne kaip į praturtėjimo, o tarnavimo žmonėms priemonę, kurie turi moralinį autoritetą ir tiki, kad galima situaciją pakeisti. Partijos, pajutusios politinę konkurenciją, pradėtų keistis.

 

Seniūnaičius vėl rinks klerkai

 

– Kaip tai turėtų vykti realiai? Be išrinktų valdžios atstovų, balsavimo teisę turėtų ir piliečiai?

 

– Piliečiai turėtų dalyvauti priimant įvairių klausimų sprendimus. Būna klausimų, kurie tiesiogiai susiję su bendruomenių interesais, pavyzdžiui, tiesiant kelią, statant parduotuvę.

 

Prancūzijoje negali atsirasti pastatas nesuderinus su bendruomene. Vokietijoje, nederlingose žemėse, kuriami pramogų, atrakcionų parkai, globos namai. Šie objektai užtikrina žmonių užimtumą ir socialinį stabilumą.

 

Nesuvokiame, kad valstybės išsivystymas priklauso nuo to, ar tolygiai bus išsivysčiusios savivaldybės ir regionai. Jei vienas regionas bus atsilikęs, ten reikės didinti išmokas iš biudžeto.

 

– Kokios būtų bendruomenės galios?

 

– Panevėžyje susikūrusios Pietų ir Šiaurės bendruomenės. Viename iš posėdžių buvo patvirtinta seniūnaičių rinkimų tvarka. Į atrankos komisiją įeis 6 administracijos ir 4 bendruomenių, apie kurias daugelis miestiečių net nežino, atstovai. Taigi seniūnaičius rinks ne eiliniai žmonės, o klerkai ir partijų atstovai.

 

Daugelis esame įsitikinę, kad tai ne mūsų reikalas, tad vėl atiduosime vieną iš savivaldos grandžių politinėms partijoms. Kalbame, kad valdžia yra sau, o paprasti žmonės sau, bet kartu patys atiduodame jai visas galias. Žmonės save pasmerkia būti partijų interesų įkaitais.

 

Partijos žino, kad jas išrinks. Seimo rinkimų metu Vakarinėje apygardoje žmonės parodė, kad gali rinktis ne partiją, o save išsikėlusį kandidatą. Savanoriai, kurie buvo susibūrę aplink save išsikėlusį kandidatą, ir gali būti tie, kurie sudarys to judėjimo pagrindą. Į judėjimą galima pritraukti nebūtinai nepartinius.

 

Tiktai per pilietinius judėjimus, per savivaldą galime suformuoti pilietinę visuomenę. Kitokio kelio bendruomenei apsiginti nuo valdžios interesų nėra.

 

Sąjūdis buvo kaip ledonešis, tokio judėjimo nebebus, kiekvienas turėsime kantriai, palaipsniui atkovoti savo teritorijoje savo, piliečio, galias.

 

Jaučiasi atsakingi draugeliams

 

– Korupcija – kaip piktžolė. Ar įmanoma ją išrauti taip, kad ji nebeataugtų?

 

– Dirbdamas STT, mačiau pasekmes to žmonių atstovavimo trūkumo. Kiekvienais metais būdavo vis išvedami valdininkai ir politikai su antrankiais iš įvairių kabinetų. Antradieniais kai kurie asmenys pasiruošdavo daiktus, kurių gali prireikti areštinėje. Bet po tų išvedimų niekas iš esmės nepasikeisdavo.

 

Vienose didžiausių savivaldybės įmonių „Panevėžio energijoje“ ir „Aukštaitijos vandenyse“ iki šios dienos nėra nutrauktos darbo sutartys su nušalintais įtariamuoju Vytautu Šidlausku ir su kaltinamuoju Rimantu Liepa. Politikai savivaldybėje tokiu būdu demonstruoja, kad jiems visiškai nerūpi žmonių interesai ir nuomonė. Jie nesijaučia atsakingi žmonėms, o tik tarsi kažkokiems draugeliams. Korupcija – pasekmė, kai valdžia nejaučia atsakomybės. Tą atsakomybę jai turi priminti paprastų gyventojų atstovai.

 

– Ar jau pavyko ką nors nuveikti Seime?

 

– Kiekvienas Seimo narys yra davęs priesaiką tarnauti žmonių gerovei, vadovautis sąžine. Pavyko inicijuoti ir suburti parlamentarų grupę „Už ištikimybę priesaikai“. Joje 11 narių iš įvairių frakcijų. Vienas iš tikslų – Seimo nariams priminti, kad turi vadovautis priesaika, o ne lojalumu vienam asmeniui. Kokią ideologiją turi Darbo partija? Tai panašu į atstovavimą vieno žmogaus interesams, bet ką tai turi bendra su ištikimybe priesaikai? Turime kalbėti apie sąžinę ir moralę politikoje, kad aplinka keistųsi.

 

Šios grupės nariai buvo surengę spaudos konferenciją prieš balsavimą dėl neliečiamybės panaikinimo ir informavo apie bandymus paveikti Seimo narius vadovautis ne priesaika, o asmeniniais interesais.

 

Vienas balsavimas – jau sandėris

 

– Esate viešai pareiškęs, kad nepramušinėsite lėšų miestui. Ar būsite suprastas gyventojų?

 

– Dėl neliečiamybės atėmimo balsavau, kaip daugelis rinkėjų tikėjosi. Nepasidaviau spaudimui. Nedalyvaudamas būčiau demonstravęs lojalumą į daugumą įeinančiai partijai ir tai būtų leidę pramušti kažkokią pinigų sumą miestui. Bet rinkėjai tikisi, kad nesusitapatinsiu su partiniais ar grupiniais sandėriais.     

 

Tokiu būdu tampu nelojalus daugumai, bet atstovauju rinkėjams.

 

Prastūmimas ir atstovavimas – skirtingi dalykai.

 

– Ar jau renkate komandą savivaldybių rinkimams?

 

– Tai, kas įvyko Vakarinėje apygardoje, mano rinkimų komandoje, yra fenomenas. Intelektualai šį įdirbį laiko galimybe keisti situaciją. Kiekviename miestelyje yra žmonių, turinčių moralinį autoritetą. Jie gali būti iš įvairių sričių: bendrijų pirmininkai, verslininkai, kultūros, švietimo darbuotojai. Lenkai Vilniaus krašte jau suvokė savivaldos galias.

 

Reanimacijoje irgi lieptų dar gulėti

 

– Ką darysite, kad žmonių gyvenimas gerėtų, o ne blogėtų?

 

– Rinkiminės kampanijos metu žmonės man nekalbėjo nei apie pensijas, nei apie mažus atlyginimus. Jie nori padorumo, žmogaus, kuris iškeltų vertybines nuostatas.

 

– Politikai mėgsta rodytis per televiziją. Ar dalyvautumėte pramoginėje laidoje?

 

– Kai kam svarbu atrodyti, o ne būti politikoje. Pavyzdžiui, Artūras Zuokas mėgsta atrodyti dalykiškas, nors yra nuteistas, kaip pats sako, „už gerus darbus“. Politikai pradeda manipuliuoti viešąja nuomone. Kai kurių politikų dažnas pasirodymas net pramoginėse laidose gali būti atlygis už palankius verslo grupėms sprendimus. Bet kokia kaina siekdamas viešumo gali tapti pažeidžiamas.

 

– Dalis politologų ramina, kad per ketverius metus valstybė nesužlugs, nepaisant to, kokia jėga ateina į valdžią.

 

– Dalies požiūriu, dabartinė situacija patenkinama, nors emigracija ne mažėja, o didėja, socialinės išmokos padidėjo 20 kartų. Tas pat lyg reanimacijoje sakytų: „Ai, nieko tokio, širdis sustojusi, praeis dar keturios dienos, lai dar guli...“

 

Tokie politologai nemato, kad valstybė yra tas laivas, kuris skęsta. Kiti skelbia aliarmą – jau viskas, nebeturime laiko. Aš taip pat manau: kiekvieni metai mus gramzdina, liksime Europos „lūzeriais“, todėl privalome skubiai imtis priemonių. Kiekviena diena yra pragaištinga, po to situacijos nebepakeisime.

Lina Rušėnienė,
Panskliautas.lt, 2013-01-13

http://www.panskliautas.lt/sajudzio-ledonesi-teks-pakeisti-kantria-kasdienybes-kova

2013 m. Sausio mėn. 14 d., Pirmadienis

P. Urbšys: teisinį imunitetą reikėtų palikti tik Prezidentui, Premjerui ir Seimo pirmininkui

LRT televizijos laidos „Savaitė“ svečias, buvęs Panevėžio STT skyriaus vadovas, dabartinis Seimo narys Povilas Urbšys konstatuoja: politikoje nebeliko vietos moralei, tik asmeniniams interesams.
Lietuvoje pradedama daugybė tyrimų, juos pradėjusios tarnybos apie tai plačiai pasiskelbia viešoje erdvėje, įtariamieji demonstratyviai, su antrankiais vedžiojami prieš televizijų kameras, o galutinio rezultato tenka laukti ne vienus metus arba garsiai pareikšti įtarimai iš viso subliūkšta. Štai dar prieš dvejus metus Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime minėjo, kad per metus pradėta per septynis šimtus ikiteisminių tyrimų už korupcines veikas. Tačiau realiai laisvės neteko tik 18 nusikaltėlių.
Korupcinėse machinacijose buvo ar yra įklimpęs ne vienas politikas ar šiaip žinomas žmogus. Nuo Viktoro Uspaskicho, Vito Matuzo, Romo Adomavičiaus iki krepšinio federacijos generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno. O viena iš piliečių nusivylimo teisėsauga priežasčių ta ir yra, kad įtakingų žmonių kaltė paprastai neįrodoma.

Nemira Pumprickaitė apie tai kalbėjosi su buvusiu Panevėžio STT skyriaus vadovu, o dabar jau Seimo nariu Povilu Urbšiu.

 

Kodėl taip atsitinka, kad garsiai pradėtos bylos pavirsta begaliniu tyrimu, o baigiasi išteisinimu arba senatimi? Kokios pagrindinės priežastys?

 

Iš tikro toks įspūdis susidaro, jog yra nebaudžiamumas, bet viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad teisme yra nagrinėjamos labai ilgai bylos. Yra bylos, kurios nagrinėjamos po 5–7 metus. Reikėtų ieškoti galimybių, kad teismai nepasiduotų vilkinimo taktikai. Aš suprantu, kad teismai turėtų vykdyti teisingumą, bet kartu jie turėtų atsižvelgti į rezonansą. Rezonansas neturi formuoti teismų išankstinės nuostatos, bet galbūt turėtų atkreipti dėmesį, kad kai kurias bylas reikia kiek galima greičiau nagrinėti.


O ar šiandien teisėsauga (turiu galvoje visą teisėsaugą, taip pat ir teismus) yra laisva nuo įtakų? Ar turi pagrindo tokie posakiai, kaip „kišeninis prokuroras“?

 

Taip, susidaro toks įspūdis. Aš pateiksiu vieną pavyzdį – Artūro Paulausko. Yra toks sutapimas: kai tik Uspaskichui kyla problemų teismuose, atstumas tarp Paulausko ir Uspaskicho iš karto sumažėja. Kai tos bylos vilkinamos būtent teisiamųjų, visuomenei susidaro įspūdis, kad galbūt tas vilkinimas susijęs su tuo, kad šalia jo atsiranda žmogus, kuris turi plačių ryšių teisėsaugoje. Kai kuriais atvejais, ypač jei pažiūrėsime į Generalinės prokuratūros vadovus, tikrai atrodo, kad ryžto jiems trūksta. Jie patys sudaro įspūdį, kad yra įtakojami iš šalies kažkokių politinių veiksmų.


Jūs kalbate apie dabartinę prokuratūrą po vadinamosios reformos?

 

Būtent.


Kitaip sakant, prokuratūrai reforma neišėjo į naudą?

 

Ji neatitinka šiandien keliamų uždavinių. Jei konstatuojame, kad politinė korupcija kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, tai atitinkamai požiūris turėtų būti kitoks. Politikoje jau nebėra moralės ir tai jau tapo norma. Vadinasi, politikoje belieka vietos tik interesams.

 

Kai teisėsauga susiduria su teisiniu imunitetu, visada ištraukiamas argumentas, kad tai yra
kažkoks politinis persekiojimas.

 

Būtent. Kiek buvo pavyzdžių, kai, kreipusis dėl politinio imuniteto atėmimo, visi, kaip susitarę, kalba apie politinį persekiojimą. Tai kas tie politiniai užsakovai? Kad ir pats V. Uspaskichas. Strasbūre politiniai užsakovai yra socialdemokratų partija ir Artūras Paulauskas. Lietuvoje užsakovai yra kažkokia mistinė grupuotė. Mano supratimu, tai nuostatos, kas yra teisinis imunitetas, diskreditacija.

 

Gresia dar vienas procesas, susijęs su teisinio imuniteto panaikinimu – Neringos Venckienės. Ar šios Seimo narės atžvilgiu Jūs įžvelgiate kokį nors politinį persekiojimą?


Man jį sunku įžiūrėti. Ji tikrai teisinį imunitetą bando naudoti kaip priedangą. Pirmieji balsavimai, kai buvo priiminėjami sprendimai, naudingi Darbo partijai ir susiję su Darbo partijos byla, parodė – Venckienės balsavimas visada atitiko jų interesus. Susidarė toks įspūdis, tarsi būtų įvykęs sandėris.

 

O ar Jūs kada nors, per visą savo veiklą, kai dirbote teisėsaugoje, susidūrėte su tikru politiniu persekiojimu, nuo kurio Seimo narius ir saugo imunitetas?

 

Neteko. Kai tekdavo pajudinti bet kurio lygio „politikierius“, visi kalbėdavo apie politinį susidorojimą. Pati politika mūsų šalyje suvokiama kaip kažkokių reikalų tvarkymas. Politika nebesuvokiama kaip viešo intereso atstovavimo erdvė.

 

Jūsų klausydama aš pradedu galvoti, kad gal apskritai mūsų Seimo nariams teisinės neliečiamybės nereikia? Jūs pats sakote, kad Jums neteko su tuo politiniu persekiojimu susidurti.

 

Mano asmenine nuomone, teisinį imunitetą reikėtų palikti Prezidentui ir Premjerui. Taškas. Sakykime, dar Seimo pirmininkui. Ir viskas. Ir visi mes lygūs prieš įstatymą.

 

Pokalbio pabaigai noriu prisiminti istoriją, kuri šią savaitę pati karščiausia. Tai Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas, atsidūręs už grotų. Ar Jums šia byla teko kiek nors domėtis?

 

Taip, šis tyrimas buvo pradėtas, kai aš vadovavau STT Panevėžio padaliniui.

 

Kodėl Panevėžio savivaldybė ir LKF aiškina, kad viskas buvo žinoma, sutartis buvo vieša, o dabar žmogus atsidūrė už grotų?

 

Kai atvyko V. Garastas ir M. Balčiūnas, miesto tarybos posėdyje jie įtikinėjo, kad savivaldybei būtų naudinga sudaryti sutartį su LKF. Tada tarybos nariai klausė, ar tie du milijonai, kurie bus paskirti iš miesto biudžeto, nebus panaudojami viešbučio rekonstrukcijai. Abudu, kaip susitarę, teigė, kad tikrai ne, o viešbučio rekonstrukcijai bus panaudoti pinigai iš privačių rėmėjų. Dabar aiškėja aplinkybės, kad tie pinigai galėjo nebūti privačių rėmėjų, o savivaldybės. O tai yra mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai.

 

Ar būtinai tokiu atveju jie turi sėdėti už grotų su antrankiais atvesti į teismą?

 

Pas mus vėl tarsi formuojamas stereotipas. Narkotikai, plėšimai ir panašūs – visi supranta, kad tai yra nusikaltimai, už kuriuos reikia dėti antrankius ir taikyti suėmimus. Bet nusikaltimams, kurie yra susiję su finansais, su ūkine ar korupcine veika, kurie padaro didesnę žalą valstybei, jiems yra taikomi dvejopi standartai. Asmuo, kuris yra įtariamas piktnaudžiavimu arba sukčiavimu, pas mus tampa auka. Visi jį guodžia, visi jį užtaria. Tai palaukite, kokios vertybės yra puoselėjamos mūsų visuomenėje? Ar su tokiomis vertybėmis kažkas gali keistis? Tikrai ne.

 

Ačiū Jums už pokalbį.

 

Kalbino Nemira Pumprickaitė,
LRT.lt, 2013-01-13

2012 m. Gruodis mėn. 27 d., Ketvirtadienis

Povilas Urbšys. Parlamentaras, kuris rimtai nežiūri į priesaiką, nėra tikras tautos atstovas

 

Gruodžio 17 d. dešimt Seimo narių išplatino pareiškimą, kad buriasi į parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“. Grupę sudaro Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė, konservatoriai Sergejus Jovaiša, Rytas Kupčinskas, Naglis Puteikis, Paulius Saudargas ir Vytautas Juozapaitis, liberalai Vitalijus Gailius ir Eugenijus Gentvilas, partijos „Drąsos kelias“ atstovai Vytautas Antanas Matulevičius, Algirdas Patackas ir savarankiškai išrinktas Seimo narys Povilas Urbšys.

 

„Bernardinai.lt“ sveikina šią politikų iniciatyvą mesti iššūkį vyraujančiai Lietuvoje politikos kaip prekybos galios, kuriai svetimi bet kokie vertybiniai įsipareigojimai, sampratai. Todėl kreipėmės į šios Seimo grupės narius, prašydami paaiškinti, kas juos paskatino į tokią grupę jungtis ir kokių iniciatyvų galime tikėtis iš šios grupės ateityje.

 

Bernardinai.lt dosjė. Povilas Urbšys gimė 1962 metų rugsėjo 2 dieną Panevėžyje, kur baigė 7-ąją vidurinę mokyklą. 1995 metais Vilniaus pedaoginiame universitete įgijo istorijos, politologijos ir visuomenės mokytojo specialybę.

1988–1990 m. dalyvavo Sąjūdžio Panevėžio tarybos veikloje, buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybos Istorinės atminties grupės narys. Viena pagrindinių šios grupės veiklos krypčių – aiškintis sovietų padarytus nusikaltimus okupacijos metais ir atkurti istorinį teisingumą. 1991 metų sausio ir rugpjūčio mėnesiais buvo Aukščiausiosios Tarybos gynėjų gretose. 1991–1992 m. paskirtas į LR AT komisiją Sovietų Sąjungos KGB veiklai tirti.

 

Jau nuo 1990 metų dirbo Panevėžyje istorijos ir kultūros paminklų apsaugos inspektoriumi, o vėliau ir LR Kultūros paveldo inspekcijos Panevėžio apygardos viršininku.

1992 metais pradėjo darbą Valstybės saugumo departamente, kur tapo Panevėžio skyriaus vyr. inspektoriumi. Nuo 1997 iki 2012 metų buvo STT Panevėžio skyriaus viršininku. 2012 metų balandžio mėnesį turėjo palikti tarnybą dėl sveikatos. Tiesa, labai tikėtina, kad svarbesnė priežastis, kodėl taip skubėta atsisveikinti su daugelį metų principingumu ir sąžiningumu garsėjusiu pareigūnų, buvo jo tvirta pozicija, siekiant, kad vienas įtakingiausių Panevėžio politikų – eksmeras ir dabar jau eksparlamentaras Vitas Matūzas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tai, kad šis politikas, nepaisydamas iškeltos bylos, nusprendė kandidatuoti į Seimą, tapo svarbiu akstinu ir P. Urbšiui ryžtis kandidatuoti kaip nepriklausomam kandidatui, remiant bičiuliams iš Panevėžio sąjūdžio laikų. P. Urbšys didžiule balsų persvara nugalėjo vienmandatėje Vakarinėje apygardoje ir tapo vienas iš trijų savarankiškai išsikėlusių kandidatų, kuriems pavyko patekti į Seimą. Čia P. Urbšys priklauso Mišriai frakcijai ir tapo vienu iš  grupės „Už ištikimybę priesaikai“ narių. 

2008 m. P. Urbšys valstybei padovanojo savo asmeninį turtą – senelio brolio, paskutinio tarpukario Nepriklausosmos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio sodybą, kur buvo įkurtas visuomeninės minties ir kultūros muziejus.

 

***

 

Man priesaiką Seime teko duoti du kartus. Pirmą kartą 1991 metų sausio mėnesį, kai teko būti Aukščiausiosios Tarybos gynėju, ir tapus Seimo nariu 2012 metų rudenį. Giliai atmintyje įsirėžė ta atmosfera, kurioje teko prisiekti prieš daugiau nei du dešimtmečius. Tada priesaika reiškė ryžtą paaukoti gyvybę už savo valstybę. Šratinuku ant rankų mes rašėmės kraujo gupę ar vardą ir miestą, iš kurio atvažiavome, kad paskui, jei prireiks, būtų lengviau atpažinti kūną. Kiekvienas priesaikos žodis turėjo svorį. Priesaika mus jungė ir stiprino.

Ta priesaika, kurią daviau Seime, tapdamas parlamentaru, man asmeniškai ne mažiau svarbi.Tačiau, prisipažįstu, trikdė, jog nemaža dalis kolegų į ją žvelgė tik kaip į formalumą. Dar nejaukiau tapo, kai prasidėjo Seimo darbas ir pamačiau ne sutelktas pastagas tarnauti Tėvynei, bet grumtynes dėl galios ir norą pasislėpti už tautos atstovo vardo tarsi skydo, kuris esą suteikia didesnes teises nei kitiems Lietuvos piliečiams.

Supratau, kad turiu pasirinkti: arba priimti vyraujančias „žaidimo taisykles”, kai politika suvokiama kaip prekyba galia, ir visa energija sutelkiama ties savo interesų „pramušinėjimu”, arba mesti tam iššūkį, primenant, kad priesaika valstybei mus įpareigoja tarnauti visuomenės gerovei ir būti lojaliems Tėvynei, o ne kuriai nors politinei ar finansinei grupei. Man pirmasis kelias yra visiškai nepriimtinas, tad pradėjau savo pozicija dalintis su kitais Seimo nariais ir apsidžiaugiau, jog nesu viena „balta varna“, kad yra nemažai žmonių, kuriems tai, kad  parlamentarai patys diskredituoja savo profesijos orumą, nepriimtina. Esu įsitikinęs, kad tas parlamentaras, kuris nejaučia ištikimybės priesaikai ir  rimtai nepriima viso to, kas joje sakoma, negali vadintis tautos atstovu. Jis tėra statistas, sraigtelis, priemonė, kuria kažkas pasinaudoja, siekdamas savo interesų, bet ne tikras politikas.

Taip Seime atsirado parlamentarų grupė „Už ištikimybę priesaikai“, į kurią įsitraukė 10 parlamentarų iš kelių Seimo frakcijų, bet, tikiu, ateityje ji taps didesnė ir tikrai įtakinga, nes jaučiu, jog ne tik žmonės anapus Seimo sienų, bet ir didžioji dalis parlamentarų nepatenkinti tuo, kuo šiandien yra virtęs svarbiausios valstybės politinės institucijos darbas.Tiesa, norėčiau pabrėžti, kad, kai kalbame apie priesaiką valstybei, negalima apsiriboti vien Seimo nariais. Prezidentas, Ministras pirmininkas, ministrai, kitų institucijų atstovai prisiekia valstybei. Taigi, žmonių, kurie yra saistomi priesaikos, yra gana daug ir, neabejoju, jei jie kur kas rimčiau pradėtų suvokti kiekvieną savo priesaikos žodį, jei garbė, padorumas jiems taptų kasdienio darbo stuburu, esu įsitikinęs, kad valstybėje labai daug kas pradėtų keistis. Tačiau suprantu, jog čia mūsų laukia ilgas ir sudėtingas kelias.

Teko ne kartą girdėti politikos apžvalgininkų, o ir pačių politikų išvedžiojimų, jog politika yra sfera, kuri nėra niekaip susijusi su morale. Esą politikas veikia erdvėje, kuriai neverta taikyti padorumo, moralumo standartų. Jokiu būdu su tuo nesutinku. Jau tai, kad egzistuoja priesaika valstybei, yra pakankamas įrodymas, kad būti politiku – tai vertybiškai įsipareigoti. Apie tai turime garsiai ir aiškiai kalbėti. Taip pat svarbu priminti žmonėms įvairius istorinius pavyzdžius, kai valstybės pareigūnai išdrįso priimti sudėtingų ir nepopuliarių sprendimų, rizikuodami viskuo, ką turi, rizikuodami karjera ir savo gerove, bet turėjo drąsos taip pasilegti, nes labai rimtai priėmė įsipareigojimą tiesai ir lojalumą Tėvynei. Tad ir šiandien neturėtume sakyti, kad mes neturime pasirinkimo, jog tenka plaukti pasroviui. Mes kiekvieną dieną renkamės, ir tai reiškia šansą net ir tiems, kurie ilgą laiką gyveno ne pagal sąžinę, tebuvo kieno nors interesų sraigteliai, bet dabar nori būti oriais ir padoriais žmonėmis. Tai apsisprendimo, o ne aplinkybių dalykas.

Puikiai suprantu, kad mūsų grupės veikla tikrai nebus rožėmis klota. Jau nuo pat pirmos akimirkos pajutome pašaipėlę ir iš nemažos dalies žurnalistų pusės. Deja, bet šiandien vyrauja maitvanagiškas mentalitetas žiniasklaidoje, kai visas dėmesys telkiamas tam, kas bloga, žaizdoms, klaidoms, o visos iniciatyvos keisti situaciją dažnai ignoruojamos ar išjuokiamos. Taip pat ir dalis kolegų grupės atsiradimą priėmė kaip esą norą susireikšminti. Tikrai nemanome, kad esame geresni parlamentarai už kitus. Mes paprasčiausiai norime grąžinti parlamentaro profesijos prestižą, norime priminti kolegoms, kad priesaika valstybei įpareigoja, jog garbė, padorumas nėra tuščios frazės.  Nesitikiu greito mentaliteto pokyčio Seime, tačiau kiekvienas pokytis turi turėti pirmą žingsnį – mūsų grupės įsteigimas toks tikrai galėtų būti.

 

 Kalbino ir tekstą parengė Andrius Navickas

 

Raginame „Bernardinai.lt“ skaitytojus aktyviai diskutuoti, ar priesaika valstybei tėra tik simbolinis jau sunykusios politinės kultūros reliktas, ar svarbus ir politiniam veikimui gaires suteikiantis įsipareigojimas. Savo pastebėjimus rašykite  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai .

 

Andrius Navickas,

Bernardinai.lt2012-12-27

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-27-ar-priesaika-valstybei-dar-turi-prasme-i-povilas-urbsys-parlamentaras-kuris-rimtai-neziuri-i-priesaika-nera-tikras-tautos-atstovas/92774

2012 m. Gruodis mėn. 16 d., Sekmadienis

Parlamentarai diskusijoje kalbėjo apie valstybės užvaldymo pavojų

Gruodžio 13-osios vakarą M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje į Lietuvos Sąrašo suburtą Tiesos.lt klubą susirinkę piliečiai kartu su Seimo nariais Vitalijumi Gailiumi, Povilu Urbšiu ir Nagliu Puteikiu svarstė, kaip visuomenė galėtų priešintis valstybės užvaldymui.

Viešas Seimo narių pripažinimas, kad Valstybės saugumo departamento veikla kertasi su įstatymais ir tampa nusikalstama, kad šis departamentas neleistinai siekia kontroliuoti politikus ir teismus, jog politinės partijos vis dažniau ima veikti kaip kriminalinės struktūros, skatina visuomenę imtis savigynos ir ieškoti atkurtos Respublikos gynimo būdų.

Pasak Povilo Urbšio, šiandien Lietuvoje veik neliko politikos kaip viešojo intereso gynimo erdvės. Politikų interesai vis dažniau nesutampa su visuomenės interesais. Valdžios koalicijos savivaldybių ir nacionaliniame lygmenyje sudaromos ne vertybių, bet grupinių interesų pagrindu – siekiant, kad kiekvienas turėtų savo dalį. Povilo Urbšio teigimu: „Nejučiomis imame manyti, kad tai, ką politikai daro, ir yra politika. Bet mes kiekvienas turime sau nusibrėžti ribą: tai nėra politika. Čia lygiai tas pats, jei krepšinį žaistų pagal regbio taisykles, o mums sakytų: ‚Štai čia yra krepšinis‘.“ Visuomenė šiandien mato baisią politinę korupciją, bet išties „situacija yra dar baisesnė“, – tvirtino Urbšys. Todėl turime priešintis: negalime leisti, kad Lietuvoje kriminalinė veikla ir toliau būtų vadinama politika.

Klubo svečių nuomone, esant dabartinei Seimo sudėčiai, labai svarbu suburti jame principingų politikų ratą, kuris viešai ir nuosekliai gintų pamatines demokratinės valstybės vertybes, garbingai vykdytų Seimo nario priesaiką. Pasak Povilo Urbšio, netrukus Seime atsirasianti parlamentinė Ištikimybės priesaikai grupė. Nuo ištikimybės priesaikai turėtų prasidėti ir tikros, garbingos politikos atgimimas, pačios valstybės moralinis atsinaujinimas. Garbė, tarnavimo valstybei, tėvynei garbė, turi būti susigrąžinta į politiką. Ištikimas priesaikai politikas ar pareigūnas, Povilo Urbšio teigimu, „niekada nebus lojalus asmeniui ar grupuotei, kurie siekia siaurų grupinių interesų“.

Remdamiesi savo ilgamete kovos su organizuotu nusikalstamumu ir politine korupcija patirtimi, naujieji Seimo nariai tvirtino: galima kautis ir būnant mažumoje – teikiant įstatymus, kurie gintų bendrąjį gėrį, asmenine garbinga laikysena stiprinant sąžiningus pareigūnus visose valstybės tarnybose.

Kita vertus, klubo svečių nuomone, svarbu stiprinti principingų politikų ir valstybės likimui neabejingų piliečių ryšius, telkti visuomenę į platų pilietinį judėjimą, „kuris į politiką žiūrėtų kaip į nesavanaudišką atstovavimą viešajam interesui, bendrajam gėriui“. Pasak Povilo Urbšio, Panevėžyje, pradėjus piliečiams telktis savivaldos lygmenyje, tarsi Sąjūdžio laikais pavykę „uždegti vilties laužą“. Tokiu keliu reikėtų eiti visoje Lietuvoje. Tik visuomenei susitelkus, bus įmanoma grumtis su partine nomenklatūra, stabdyti korupcinius sandorius, juos viešinti, veiksmingai pasipriešinti valstybės užvaldymui. Todėl jau dabar pilietiniams sambūriams reikėtų rengtis savivaldos rinkimams.

Pasak Vitalijaus Gailiaus, visuomenei laikas patikėti, kad ji gali valstybės gyvenimą keisti. Štai per Seimo rinkimus piliečiai savo jėgomis „pašalino iš politinio žemėlapio pačią korumpuočiausią gaują – liberalcentristų partiją“. Dėl visuomenės pastangų „drąsesni darosi teismai, drąsesni ir kiti pareigūnai“. Tiesa, šiandien „valstybėje nenorima kompetencijos“, stengiamasi, kad pagrindinėse institucijose dirbtų tik aklai paklusnūs pareigūnai. Tai – patogiausias būdas valstybei užvaldyti. Todėl būtina toliau drąsinti valstybės pareigūnus ir politikus. Drąsūs institucijų vadovai jau šiandien gali pasipriešinti VSD savivalei. Vitalijus Gailius teigė sieksiantis, kad jo vadovaujamai Seimo Antikorupcinei komisijai būtų įstatymu suteikta gerokai daugiau galių. Anot jo, Komisijai būtina pradėti sisteminę kovą su politine korupcija. Šioje kovoje labai svarbu naudotis viešumu kaip ginklu. „Supratau: viešumas – labai stiprus įrankis naikinant politinę korupciją“, – pripažino Vitalijus Gailius.

Pasak Povilo Urbšio, šiandien valstybė iš esmės priklauso nuo mūsų asmeninių apsisprendimų ir gebėjimo jungtis, telktis: „Supraskite – atėjo tas laikas, kai viskas priklauso nuo asmeninės pozicijos. Nuo pozicijos užėmimo, kai nenori susitapatinti su aplinka, keičiasi pati aplinka. Pradžia – nebijojimas būti mažumoje, nenoras susitapatinti su aplinka“. Tačiau taip pat būtina ir burtis: jei veiksime pavieniui, galime būti izoliuoti, iš viešumos išstumti. „Mes, davę priesaiką, jos nesulaužėm tada ir, tikiuosi, nesulaužysime ir dabar“, – teigė Tiesos.lt klube Vitalijus Gailius.

 

Bernardinai.lt, 2012-12-16

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-16-parlamentarai-diskusijoje-kalbejo-apie-valstybes-uzvaldymo-pavoju/92329

2012 m. Lapkritis mėn. 07 d., Trečiadienis

Povilas Urbšys: „Mes tampame tie, kurie privers politines partijas keistis”

Povilas Urbšys – panevėžietis, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padalinio vadovas. Šiuose rinkimuose į Seimą kandidatavo Vakarinėje rinkimų apygardoje ir kaip nepriklausomas, save išsikėlęs kandidatas nugalėjo visus konkurentus itin ryškia balsų persvara. Už P. Urbšį balsavo net 9 807 panevėžiečiai, ir tai yra antras pagal dydį iš 68 vienmandačių apygardų rezultatas, kurį pralenkė tik Seimo pirmininkė I. Degutienė.

Be to, Povilas kalba apie tai, kad kova rinkimuose – tai tik didelio kelio pradžia. Grupė iniciatyvių žmonių, lydėjusių jį rinkimų batalijose, nežada skirstytis kas sau, o vis drąsiau prabyla apie judėjimo, kuris gintų piliečių teises nuo partinės nomenklatūros savivalės, įkūrimą.

Kas tai per fenomenas, kaip mažai viešumoje žinomas žmogus per tokį trumpą laiką sugebėjo išeiti į lyderius? Apie tai ir ne tik kalbėjosi Andrius Navickas.  

Kas labiausiai nustebino šių rinkimų metu? Pirmą kartą žengėte į atviras politines batalijas ir, spėju, iš vidaus jos atrodo dar kiek kitaip, nei stebint iš šalies?

Kai rinkome parašus, labiausiai nustebino žmonių nusivylimas, atrodė tarsi iš jų kažkas būtų pavogę viltį. Jų netikėjimas, kad kas nors dar gali tai pakeisti, ir skaudino, ir kėlė nerimą. Nustebino ir jaunimo pozicija. Dauguma jų pabrėždavo, kad politika – ne jų reikalas. Mes prieš 24 metus turėjome lygiai tiek pat metų, kaip jie dabar, ir jeigu būtume buvę tokios pat nuostatos, kokios dabar yra jie, tai, manau, niekada nebūtume atgavę Nepriklausomybės.

Savotiškai galima konstatuoti, kad turime valstybę tarsi be piliečių. Bet kartu reikia pripažinti, kad žmogaus prigimtyje vis dėlto yra gėrio, tiesos siekimas, ir jis, to skatinamas, vis dėlto apsisprendžia ir eina prie balsavimo urnų. Taip pat Seimo rinkimų kampanijos metu išryškėjo, kiek pasikeitė įstatymai, kurie reglamentuoja politinės kampanijos dalyvių teises ir pareigas. Turiu pripažinti, jeigu tokie įstatymai būtų galioję 1990 metais, mes tikrai nebūtume išrinkę tokios Aukščiausiosios Tarybos, kuri būtų drįsusi atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Priminsiu, tuo metu galiojo tiesioginių rinkimų sistema. Be abejo, totalitarinis režimas imitavo demokratinį procesą, totalitarinis režimas niekada neįsivaizdavo, kad piliečiai gali pasinaudoti tomis įstatymo suteiktomis galiomis ir jas panaudoti prieš patį režimą.

Pabandykime įsivaizduoti, jeigu 1990 metais rinkimų sistema būtų buvusi tokia kaip dabar, ir pusė AT deputatų būtų renkami tiesioginiuose rinkimuose, o kita pusė – pagal sąrašus. Tuomet  AT sudėtis būtų buvusi visai kitokia, Komunistų partija būtų prikūrusi dar kitų partijų, ir nebūtų buvę galima surinkti tos daugumos, kuri pakėlė rankas dėl Nepriklausomybės akto atkūrimo. 1990 metais apie tokią, kokia yra dabar Vyriausioji rinkimų komisija, negirdėjome.

Anuomet tokios komisijos poveikis rinkimų organizavimui buvo visiškai minimalus. Šiandien mes turime darinį, kuris atsakingas už lygiateisių rinkimų organizavimą, tačiau realybė kitokia. VRK sudėtis yra sudaryta iš partijų, ir susidaro įspūdis, kad pagrindinė jos narių funkcija yra ginti interesus tų politinių partijų, kurios juos delegavo. Kita dalis nėra priklausoma nuo politinių partijų, bet, kaip parodo Ulevičiaus pavyzdys, jis galėjo atstovauti reklamos firmų interesams. Be abejo, rinkimus lydi dideli pinigai, ir reklamos agentūrų atstovai nori turėti savo žmogų, kuris gintų jų interesus. Bet sakykite, ką tai turi bendra su demokratinių rinkimų organizavimu? Todėl save išsikėlę kandidatai praktiškai yra pasmerkti pralaimėti. Na, mums pavyko rasti tą Sąjūdžio žariją, ją įpūsti ir uždegti Vilties laužą. Įrodėme, kad ir kokia būtų  ydinga sistema, ji vis vien yra įveikiama. Žmonės pakilo ir aiškiai pasakė, jog toliau taip tęstis negali.

Grįžkime prie Jūsų išsakytos minties, kad visgi paradoksalu – totalitarinės sistemos užauginti jauni žmonės sukūrė Sąjūdį, o laisvoje valstybėje užaugusieji – šalinasi politikos.

Gal tai lemia žmogaus suvokimas, kas yra gėris ir blogis. Sovietiniais laikais mums buvo aiškiau, kas yra blogis, kas yra gėris, tai padėjo geriau apsispręsti. Šiandien yra tokia situacija, kai ribos tarp blogio ir gėrio ištrintos. Kitas dalykas – tai, kad pilietiškumas daugumos žmonių suvokiamas ne kaip natūrali būsena, kuri turėtų būti, jeigu jis nori dalyvauti savo valstybės kūrimo procese. Iš dalies turime suprasti tą visuomenės dalį, kuri mano, kad politika yra ne jų reikalas. Jie paprasčiausiai nesuvokia, kokią tos pačios politikos galią jie turi. Apie tai daug rašo filosofas Algis Mickūnas. Jeigu žmogus atsisako tą savo galią panaudoti, ji yra uzurpuojama, ir tas dalies visuomenės nesuvokimas, kad jo pilietinis apsisprendimas yra tiesiogiai susijęs su jo gerove, su jo asmeniniu gyvenimu ir kitais santykiais, yra akivaizdus.

Manau tai atsitiko todėl, kad politika, kaip minėjau, yra prisipildžiusi savanaudiško intereso, ir žmogus tada natūraliai nenori tame nešvariame reikale dalyvauti. Bet kas tuomet atsitinka? Kai jie atsisako dalyvauti, tada prie urnų ateina tie, kurie pardavė savo balsus už 10 litų ar bambalį. Ir toliau tiebambaliniai balsai išrenka tokią valdžią, kuri tiesiogiai veikia to žmogaus gyvenimą, kuris nusprendė nesitepti rankų rinkimų dieną, bet kartu leisdamas tiems bambaliniams balsams nulemti jo gyvenimą, jis nesąmoningai tapo jų bendrininku.

Pats išsikėlėte, tačiau, tikiu, kad tai nereiškia, jog buvote vienas politinio karo lauke. Gal galite kiek pristatyti žmones, kurie Jums daugiausia talkino?

Be abejo, nes jeigu man nebūtų pavykę surinkti tos komandos, tai tikrai būčiau likęs vienas. Jos branduolį sudarė buvę sąjūdiečiai, tarp kurių galima paminėti buvusį Sąjūdžio Panevėžio tarybos narį Rytį Račkauską, Nomedą Simėnienę, Albertą Škutą. Prisijungė ne tiktai tie Sąjūdžio laikų veteranai, bet atėjo ir jų vaikai. Su mumis buvo ir a.a. Algio Plytniko, buvusio Sąjūdžio Panevėžio skyriaus sekretoriaus, dukra Akvilė, Ryčio sūnus Giedrius, taip pat Nomedos sūnus Daumantas, a. a. sąjūdiečio Eugenijaus Žvyko dukra Austėja. Su mumis buvo ne vien tiktai tie, kurie buvo susiję su Sąjūdžio tarybos veikla, buvo ir tie, kurių neapleido Sąjūdžio dvasia. Norėčiau paminėti Karoliną Masiulytę-Paliulis, kuri į Lietuvą iš Prancūzijos sugrįžo jau atkūrus nepriklausomybę. Visų tikrai neįmanoma išvardyti, bet tai, kad tai buvo branduolys žmonių, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo Sąjūdyje, tai yra faktas.

Galima sakyti, tai – buvusių sąjūdiečių sambūris, ir būtent jų dėka pavyko padaryti tai, kas kitiems atrodė neįmanoma. Iš pat pradžių jie iš mūsų juokėsi, bet kai surinkome 3701 parašą, jie suprato, kad susiduria su jiems nesuprantama jėga, ir tą jėgą jie pradėjo demonizuoti. Taip jie tiesiog norėjo pateisinti savo pralaimėjimą. O tai, kas mums pavyko padaryti, yra ženklas ne vien tik Panevėžio miestui, bet ir Lietuvai, jog įmanoma susibūrus ne dėl postų, ne dėl pinigų, o dėl idėjos padaryti tai, kad ta idėja taptų kūnu. Ir dar daugiau galiu pasakyti, jog tai nebuvo daroma vien tiktai dėl to, kad patektų vienas kandidatas į Seimą. Mes padarėme įdirbį tam, kad atsirastų mieste judėjimas, kuris galėtų dalyvauti miesto visuomeniname-politiniame vyksme ir būti alternatyva esančioms politinėms partijoms būsimuose savivaldos rinkimuose.

Mes jau šiandien tapome alternatyva esamoms polinėms partijoms mieste ir mūsų pagrindinis tikslas – siekti, kad būtų sustiprintos bendruomenių galios, kad bendruomenės galėtų dalyvauti priimamuose sprendimuose bei jiems daryti įtaką. Šis judėjimas bus atviras žmonėms, kurie turi moralinį autoritetą įvairiose srityse. Per šį trumpą rinkimų kampanijos laiką mums teko susitikti su bendrijų pirmininkais, matėme daug iniciatyvių žmonių. Matėme žmonių iš smulkaus ir vidutinio verslo, kurie nori pokyčių ir nori juose dalyvauti.

Galiausiai matėme ir tą jaunimą, kuriam ne tas pat, kas darosi aplinkui. Mes tą judėjimą padarysime atvirą ir jiems. Kuo tas judėjimas skirsis nuo politinių partijų? Šiuo metu esančios politinės partijos egzistuoja tam, kad pasinaudotų piliečių galiomis. Judėjimas, atvirkščiai, sieks sudaryti sąlygas toms piliečių galioms reikštis.

Manau, kai kurios partijos turi suklusti ir suvokti vieną dalyką: jeigu jos nepakeis savo požiūrio į žmones, kurie juos renka, žmonės turės alternatyvų pasirinkimą. Savotiškai mes jau tampame tuo dėmeniu, kuris privers politines partijas keistis. Kitu atveju jos negalės konkuruoti su tokiu judėjimu. Jeigu tie pokyčiai įvyks ir atitiks žmonių interesus, tai laimėsime visi. Mes nebijome konkurencijos, konkurencijos dėl idėjų, o ne dėl interesų.

Ar šie rinkimai gali būti vadinami pono V. Matuzo politinės karjeros pabaiga?

Taip vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti, nes pats Matuzas yra kaip reiškinys, kuris būdingas ir kitoms partijoms. Ką reiškia vien tik tas pavyzdys, kad jo finansavimas rinkimų kampanijoje buvo gerokai didesnis už kitų tos pačios partijos kandidatų? Pagal sumą tai buvo antras konservatorių partijos kandidatas po A. Kubiliaus, remiamas taip dosniai. Taigi po triuškinamo pralaimėjimo TS-LKD atsakingo sekretoriaus R. Aleknos komentarai, kad dėl visko kalta žiniasklaida, rodo, jog bus bandoma Matuzą ir toliau palaikyti. Jeigu užsimerkiama prieš tai, kad iš viso Panevėžio krašte iš 7 konservatorių buvo išrinktas tik vienas, o Nevėžio apygardoje pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo nebuvo palaikytas konservatorių kandidatas, gali sudaryti įspūdį, kad ir A. Kubilius nebėra laisvas savo sprendimuose dėl Matuzo. Galbūt Matuzas yra tas žmogus, kuris buvo atsakingas už finansus, ir jeigu jis pradėtų kalbėti, tai gal atsirastų dar vienos partijos byla dėl finansinių reikalų.

Šiandien daug šnekama, kad į valdžią ateina partija, kuri įtariama sukčiavimu ir „juodąja buhalterija“, o teismai per ilgą laiką nesugebėjo pateikti aiškaus verdikto. Kaip vertinate tokią situaciją? Ar trūksta teismams kokių nors įstatyminių pataisų, ar čia viskas priklauso nuo pačių teisėjų asmenybių ir taisyk įstatymų netaisęs? O gal iš tiesų, kaip teigia p. Viktoras, čia dar vienas politinis susidorojimas?

Darbo partijos bylos nagrinėjimas teisme ir yra tas atspindys, kokia ši problema yra skaudi. Mūsų valstybėje yra valdžių pasidalinimas, bet tas pasidalinimas negali būti pats sau, jis turi saugoti tos valdžios tam tikrą priklausomumą, bet jos negali pradėti veikti savitiksliai. Taigi, jei kalbame apie teismų valdžią, tai šiuo atveju ji yra tarsi užsidariusi savo siaurų teisinių problemų sprendimuose ir nesugebanti įvertinti to savitikslio buvimo pasekmių valstybei. Ir ne tiktai valstybei, bet ir valstybės demokratijos pamatams, nes tie signalai apie masinius papirkinėjimus, kurie buvo įvardyti su Darbo partijos narais per rinkimus, yra ne kas kita, o nebaudžiamumo atspindys.

Tai, kad stebėtojai iš Europos valstybių kelia mums nepatogius klausimus dėl demokratinių rinkimų, tai ir yra pasekmė to labai susiaurinto teismų suvokimo, kokią funkciją jie atlieka valstybėje. Teismai turėtų priimti sprendimus, neatsižvelgdami į politines nuostatas, bet Darbo partijos bylos nagrinėjimo tikrai niekaip kitaip nepavadinsi kaip vilkinimu. Kodėl taip yra, ar vien tik dėl to, kad dalis teismų yra patys sau, tarsi valstybėlės valstybėje, ar dar prie to prisideda ir kiti subjektyvūs veiksniai, lieka neatsakyta. Pavyzdžiui, kodėl, kai tik Uspaskichui prasideda problemos su teismais, šalia jo atsiranda Artūras Paulauskas su savo ryšiais įvairiose teisėsaugos lygiuose? Kai tik tos problemos teismuose didėja, distancija tarp Uspaskicho ir Paulausko mažėja. Kai kam gali susidaryti įspūdis, kad tai ir lemia, kodėl vyksta toks bylos vilkinimas.

Viena didžiausių intrigų – kurią politinę frakciją pasirinksite Seime? Ar jau apsisprendėte? Kaip įsivaizduojate savo darbą Seime? Ar be bendraminčių komandos nebus labai sunku? Kokius tikslus sau keliate?

Už mane balsavo 9807 rinkėjai. Jie mane rinko kaip nepartinį save išsikėlusį kandidatą. Jeigu aš, būdamas Seimo nariu, tapsiu partinės frakcijos dalimi, kuri atstovauja kažkurios politinės partijos interesams, tai nuvilsiu rinkėjus. Norėdamas likti ištikimas jiems, aš rinkčiausi mišriąją frakciją. Jeigu mišri frakcija nesusidarytų arba joje dalyvautų Seimo nariai, kurių nuostatos neatitiktų mane išrinkusių rinkėjų interesų, aš esu pasiruošęs nepriklausyti jokiai frakcijai. Tuomet bursiu neformalią Seimo narių grupę arba prisidėsiu prie subūrimo.

Neformalioje Seimo narių grupėje įsivaizduoju žmones iš įvairių frakcijų, kurie turi savo įsitikinimus, vertybes ir tvirtą stuburą. Tuomet būtų galima derinti pozicijas dėl atskirų teisės aktų, projektų priėmimo ir vienaip ar kitaip tiesiog viešinti tuos partinius, grupuočių interesus, kurie pažeidžia daugumos piliečių teises.

Norėčiau priminti, kad jau besibaigiančios kadencijos Seime buvo neformali Seimo narių grupė, suburta kovai su korupcija, tik gaila, kad jos veikla buvo daugiau formali. Tai, kad, ko gero, mūsų parlamentinėje tradicijoje būtų naujas reiškinys, bet taip atrodytų tik iš pirmo žvilgsnio. Pateiksiu pavyzdį, kai Seime buvo priimamas įstatymas dėl alkoholio reklamos. Tiems, kurie atstovavo alkoholio gamintojų interesams, pavyko suburti neformalią Seimo narių grupę, kuri padėjo įtvirtinti jiems naudingą nuostatą.

Priminsiu kitą pavyzdį, kaip buvo balsuojama dėl Seimo nario Matuzo teisinės neliečiamybės. Taip pat susibūrė neformali Seimo narių grupė, kuri bandė padėti išsaugoti Matuzą, ir joje buvo ne vien tik konservatoriai, ten buvo ir iš Darbo partijos, ir iš Tvarkos ir teisingumo partijų. Tuo noriu pasakyti, kad yra realių pavyzdžių, kai, vedami savų motyvų, susiburia tos neoficialios grupės. Tik, reikia pripažinti, dažniausiai tai vyksta dėl siaurų grupuočių interesų, o ne dėl rinkėjų atstovavimo. Ši praktika ne tik kad įsigalėjusi, ji susiformavusi kaip monolitas.

Manau, kad sukurti neformalią Seimo narių grupę, kuri būtų alternatyva tokiems savanaudiškiems sambūriams, yra įmanoma. Tik, noriu pabrėžti, esu realistas ir žinau, kad nebus daug Seimo narių, kurie pasiryš burtis į šią grupę, bet susijungimas sprendžiant tam tikrus klausimus padės dar labiau išryškinti kitų Seimo narių savanaudišką atstovavimą.

Politinė korupcija Lietuvoje. Vieni sako, kad ji tarsi voratinklis apraizgė visas institucijas, ir beviltiška su ja net kovoti, kiti teigia, jog kalbos apie korupciją išpūstos. Kokia Jūsų pozicija?

Kasmet Europos Sąjungos valstybėse atliekama piliečių apklausa, kur prašoma įvardyti grėsmes, kurias jie mato savo valstybėje. Lietuva išsiskiria tuo, kad piliečiai kaip vieną iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui įvardija korupciją. Tie, kurie bando politinės korupcijos mastą sumenkinti, tai daro sąmoningai. Galų gale net per rinkimų kampaniją, kai tekdavo diskutuoti su žmonėmis, teko pripažinti, kad kai kurie iš jų jau susitaikė, jog jie renka į valdžią tuos, kurie ateina vogti, tiktai renkasi tą kandidatą, kuris, jų manymu, mažiau vogs... Jeigu yra tokia piliečių nuostata, kad jie į valdžią pasiruošę rinkti vagis, manau, jog jau pasiekta kritinė riba.

Šiandien vėlgi konstatuojame, kad rinkėjas parduoda savo balsą ir sutinka, kad tas, kuris jį nupirko, ateityje jį ir valdys, ir tas reiškinys yra ne vienetinis, o masinis. Tai apie ką kalbame? Kitas dalykas – kol kas niekas neužakcentavo, iš kur atsiranda tie pinigai, kurie yra panaudojami papirkinėti rinkėjus? Jie juk  imami iš tos pačios korupcinės kasos. Tai, kad problemos, kurios susidarė socialinėje srityje, padidėjęs žmonių socialinis pažeidžiamumas, tai, kad pas mus smulkus ir vidutinis verslas yra nustumtas į šalikelę, kieno tai yra pasekmė? Tai yra politinės korupcijos padarinys. Politinė korupcija iš principo deformavo mūsų valstybės vystymąsi ir pažeidė visas sritis – verslo, finansines, socialines.

Vienas pavyzdys: kai buvo sulaikytas vienas iš lobistų, tai tarp asmenų, kurie pasirašė laišką, kuriame bandė paveikti teismą, kad neskirtų jam suėmimo, jį pasirašė du Seimo pirmininkės pavaduotojai, žiniasklaidos, verslo atstovai. Tai jūs man pasakykite, kokioje normalioje valstybėje gali būti toks reiškinys? Ką jis atspindi? Atspindi tai, kad pati politinė korupcija suvokiama kaip norma įvairiuose socialiniuose sluoksniuose – nuo eilinio rinkėjo iki įstatymų leidėjo. Ir tie, kurie kalba, kad taip neturi būti, tampa vos ne raupsuotaisiais.

Tai savotiškai sugrąžina į totalitarinę visuomenę, kurioje dominavo viena ideologija, ir jei kažkas išdrįsdavo suabejoti, ar taip iš tiesų turi būti, arba išdrįsdavo priešintis, tai jo atžvilgiu pradėdavo veikti represinės struktūros, tokiems žmonėms buvo sugalvota diagnozė, buvo konstatuojama, kad šitas žmogus neadekvačiai suvokia realybę, ir uždarydavo į psichiatrinę ligoninę.

Dabar susidaro toks įspūdis, kad įsigali tam tikra politinės korupcijos ideologija, todėl politinė korupcija tapo norma. O tie, kurie pradeda tuo abejoti arba tam priešintis, jie net tik kad pripažįstami kaip neadekvačiai suvokiantys aplinką, bet yra izoliuojami nuo tam tikrų sričių ir daroma viskas, kad jie nebūtų viešumoje ir negalėtų padaryti poveikio viešajai nuomonei. Tos problemos tolesnis toleravimas iš tiesų gali būti pražūtingas, ir jeigu laiku nebus padarytos išvados, mes prarasime valstybę. Tokio kaip Uspaskichas politinėje arenoje atsiradimas ir tokio kaip Uspaskichas reiškinio dominavimas jau lemia mūsų valstybės likimą, o tai yra būtent politinės korupcijos pasekmė. Jeigu šiandien konstatuojame tai, kad politinėse partijose nebedominuoja idėjos, o dominuoja interesai, tai ar čia ne politinės korupcijos mąstymo pasekmė, politinės korupcijos santykio pasekmė? Jei pripažįstame, kad tai yra pasekmė, tuomet mes atitinkamai privalome įvardyti tos politinės korupcijos pavojų ne tik mūsų valstybei, bet ir mūsų, kaip žmonių, egzistencijai.

Politinė korupcija, kaip ir kiekviena ydinga sistema, atima galimybę žmogui rinktis tarp gero ir blogo, o tik palieka galimybę rinktis tarp didesnio ir mažesnio blogio. Jeigu tai įvardytume kaip šėtoną ir velnią, kas nors pamanys, kad kalbame kažkokiomis viduramžių inkvizicijos sąvokomis, bet realiai blogis turi savo veidą, blogis turi savo šaltinį. Tik kažkodėl jei kas nors pradeda kalbėti apie blogio šaltinį, iš jo pradedama šaipytis ir tyčiotis. Tai čia ir yra lakmuso popierėlis. Tai jau pirmoji indikacija, kad tas blogis yra tikras, nes blogio tikslas yra slėpti savo veidą. Pagrindinis blogio tikslas yra ištrinti ribą tarp blogo ir gero. Tai, kas ir yra šiandien su politine korupcija atsitikę. 

Viena iš sunkiausių ligų politiniame gyvenime – į aktyvią politiką įsitraukę žmonės apsigyvena tarsi savarankiškame elito pasaulyje ir visiškai atitrūksta nuo žmonių, kuriems žadėjo tarnauti rūpesčių ir lūkesčių. Ar įmanoma to išvengti? Gal jau turite savo receptą?

Turiu receptą. Aš jį naudojau visada – ir kai dirbau valstybės tarnyboje, ir kai teko eiti vadovaujančias pareigas. Pirma, ką reikia padaryti, tai nesutapatinti savęs su einamomis pareigomis. Tavo, kaip žmogaus, būtis yra daug daugiau negu tavo pareigos ir daug daugiau už tą kėdę, ant kurios sėdi. Pareigos yra tiktai priemonė save realizuoti kaip žmogų, bet ne tikslas. Kai tik žmogus sutapatina save su pareigomis, o ta kėdė tampa jam tikslu, tuomet – viskas, jis tampa tuo, kuris į aplinką žiūri tiktai pro tą siaurą langelį.

Teko matyti žmonių, kurie praranda savo pareigas, valdžios kėdes, ir jiems atrodo, kad griūva visas pasaulis, visas jų gyvenimas. Tai ir atsitinka todėl, kad jis sutapatino savo žmogišką būtį su tomis laikinomis pareigomis. Visada reikia išlaikyti tą distanciją, ir tik ta distancija leidžia pažiūrėti ir įvertinti save kritiškai bei atlaikyti tą tuštybės išbandymą. Teko pastebėti, kad ne vien tik Seimo nariai, bet ir kiti, žemesnes pareigas einantys valdininkai dažnai pradeda manyti, jog jie yra tik tam, kad valdytų. Tai atsitinka todėl, jog tos pareigos jiems tampa tikslu, o kai ta žmogiškoji būtis yra saugiame atstume nuo valdžios įgaliojimų, tai iš tikro ne tik kritiškai leidžia į save pažiūrėti, bet ir suvokti tai, kad tu nevaldai nieko, o tik tarnauji. Tu, kaip žmogus, esi tik galimybė tai tarnystei atlikti.

Susidaro įspūdis, kad dauguma esančiųjų valdžioje nelabai suvokia šį savo santykį. Todėl dabar ir yra tas didžiulis žmonių nepasitikėjimas valdžia. Tai faktiškai yra ne ko nors kito, o totalitarinės visuomenės reiškinys. Sovietinėje  visuomenėje iš tiesų buvo taip, kad viskas buvo paremta valdyti žmones, tiktai buvo sudaromas propagandinis įspūdis, jog tarybinė valdžia tarnauja žmonėms. Šiandien yra panašus vaizdelis, tik dabar dažnas valdininkas net nesivargina sudaryti tokio įspūdžio. Todėl kitokio žmonių požiūrio į valdžią ir negali būti, tokiuose santykiuose neatsiranda tarpusavio pasitikėjimo ir pagarbos, tokiuose santykiuose neatsiranda pilietinės visuomenės, nes tokiai valdžiai nereikalingas pilietiškumas, kuris ją kontroliuotų ir įpareigotų atsiskaityti.

Andrius Navickas

Bernardinai.lt 2012-11-07

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-06-povilas-urbsys-mes-tampame-tie-kurie-privers-politines-partijas-keistis/90350

 

2012 m. Lapkritis mėn. 03 d., Šeštadienis

Susibūrusi idealistų komanda iš Sąjūdžio žarijos vėl įpūtė didžiulį vilties laužą

Nušlavęs visus konkurentus kelyje į Seimą nepriklausomas kandidatas, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padalinio vadovas Povilas Urbšys žada neprarasti budrumo ir kaudamasis politiniuose mūšiuose, o visiems, laikantiems jį donkichotu – kovotoju su vėjo malūnais, primena, kad siautėjant „tulpinių“ gaujai retas verslininkas tikėjo, jog galima išgyventi nemokant duoklių banditams, tačiau nusikaltėliai galop buvo nugalėti.

 

Siekė ne bet kokio triumfo

 

Rinkimus Panevėžio Vakarinėje rinkimų apygardoje laimėjęs ir antrajame ture per 70 procentų balsų surinkęs P.Urbšys tikina, kad tokia įtikinama pergalė buvo tiesiog būtina.

„Manau, iš pradžių politinės partijos į mus rimtai nežiūrėjo. Dabar, kiek pastebiu, jie bando mūsų jėgą demonizuoti, nes nori pateisinti savo pralaimėjimą. Mūsų nuostata rinkimuose buvo tokia: turime ne šiaip sau laimėti, o sutriuškinti juos, kad neliktų prielaidų svarstymams, jog mūsų pergalė yra atsitiktinė ir kad nėra visiškai išreikšta žmonių valia“, – pareiškė P.Urbšys.

– Kokios naujos patirties įgijote rinkdami parašus Jūs asmeniškai ir visa Jūsų komanda? – paklausėme P.Urbšio.

– Darbo specifika išmokė mane priimti iš gyvenimo tai, kas yra bloga. Dabar esu dėkingas likimui už suteiktą galimybę man išmokti priimti tai, kas yra gera. Negalėjo nedžiuginti žmonių susitelkimas ir pasiaukojimas, juk aš jiems nežadėjau nei postų, nei pinigų. Paprasčiausiai jie susivienijo dėl idėjos, kurią pateikiau.

– Kaip vertinate savo pergalę?

– Mes padarėme tai, ko iki šiol po Sąjūdžio laikų niekam nepavyko padaryti. Manau, tai gali būti reikšminga visai Lietuvai. Mes surinkome 3701 parašą, iki šiol niekam nepavyko surinkti tiek parašų. Antrame rinkimų ture už mane balsavo 9807 žmonės, manau, tiek balsų nėra surinkęs nė vienas kandidatas.

 

Pasirinko Sąjūdžio taktiką

 

– Kai kas sako, kad per rinkimų kampaniją pasisavinote Sąjūdį, jo idėjas.

– Tiems žmonėms norėčiau pasakyti taip: čia lygiai taip pat, kaip ir Bažnyčia – ji yra ir kaip organizacija, ir kaip mistinis kūnas. Jeigu imtume Sąjūdį kaip bendrybę, visi jame buvę žmonės siekė, kad būtų atkurta mūsų valstybė, tačiau Sąjūdis dar buvo ir organizacija, į kurią susirinkę žmonės vykdė veiklą.

Iš tikrųjų per rinkimų kampaniją mes panaudojome tai, ką naudodavome Sąjūdžio metais, todėl sakyti, kad mes kažką iš kažko pasiskolinome ar net pasivogėme, kaip kai kurie mano, būtų netikslu.

– Turite omeny rinkimų kampanijoje panaudotą automobilį su agitaciniu stendu?

– Būtent tai. Kai svarstėme, kokią pasirinkti taktiką, suvokėme vieną dalyką – mums teks kautis su reguliariomis politinėmis pajėgomis ir reikės taikyti partizaninę taktiką. Panašią taktiką taikėme ir Sąjūdžio metais, nes tada reikėjo stoti į priešpriešą su galinga politine partine sistema, kuri buvo remiama represinių struktūrų.

– Kai kurie Jūsų politiniai oponentai ir po rinkimų drabstosi purvais. Kaip manote, kodėl?

– Politinės partijos bando surasti priežastis savo pralaimėjimui, nes pamatę mūsų rinkimų kampanijai skirtas išlaidas – 10,5 tūkst. litų – ir palyginę su savosiomis jie nesupranta, kaip tai galėjo atsitikti. O nesupranta todėl, kad jie įprato viską pirkti ir parduoti.

Tačiau mes įrodėme, kad galima laimėti su tuo, kas niekada neparduodama, tai yra – žmonių viltis. Jas žmonės sudėjo į mus ir į save išsikėlusį kandidatą, todėl norėsime tas viltis pateisinti. Iš pat pradžių saviškiams sakiau: geriau jau pralaimėkime, negu nuvilkime, todėl nėjome į jokius sąrašus, o pasirinkome sunkiausią kelią. 

 

Ėjusieji išvien su Vitu Matuzu patyrė fiasko

 

– Kaip vertinate tai, kad visame Panevėžio krašte į Seimą išrinktas tik vienas Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas pasvalietis Antanas Matulas?

– Tai vienintelis konservatorių partijos kandidatas, nenorėjęs susitapatinti ir neleidęs savęs sutapatinti su V.Matuzu. Kiti Panevėžio mieste bei rajone į Seimą balotiravęsi konservatoriai nesugebėjo atsiriboti nuo šio politiko ir leido susitapatinti su juo, todėl ir nebuvo išrinkti.

– Kai kam keista, kad konservatorius Julius Dautartas pralaimėjo rinkimus, nes daugelis manė, kad jis tai tikrai vėl bus išrinktas į Seimą.

– Be abejo, bet J.Dautartas turėjo pagalvoti, kad dalyvavimas renginiuose su šalia jo stovinčiu V.Matuzu labiau naudingas buvo ne jam pačiam, o būtent V.Matuzui. Tolerancija V.Matuzui, kurią demonstravo net ir aukščiausia partijos vadovybė, panevėžiečių atitinkamai buvo įvertinta.      

– Kaip apskritai vertinate rinkimų kampaniją, priešininkų drabstymąsi purvais?

– Rinkimų kampanija pagal mūsų politinės kultūros lygį neiškrito iš konteksto, tik buvo keista stebėti, kaip kai kurių partijų kandidatai, laikydami save politikos veteranais, nesuvokia, ką žmonės apie juos galvoja ir kiek jie žmonėms yra atsibodę.

Jie manė, kad viską galima kompensuoti piniginėmis sumomis. Politinės partijos manė, kad kuo daugiau reklamuosis ir kuo daugiau skirs tam pinigų, tuo pasieks geresnį rezultatą. Tačiau Panevėžio žmonės, konkrečiai Vakarinėje apygardoje, įrodė, kad ne viską lemia jų nešvarūs sandėriai ir pinigai.

 

Rinkimų štabas susibūrė į judėjimą

 

– Ar ir toliau dirbsite kartu su žmonėmis, padėjusiais Jums per rinkimų kampaniją? 

– Jau galiu informuoti, kad įvyko rinkiminio štabo pasitarimas, jame užfiksavome, jog štabo nariai tampa būsimo judėjimo iniciatyvinės grupės nariais.

– Kaip įsivaizduojate šio judėjimo veiklą?

– Judėjimo tikslas bus atverti mūsų miesto bendruomenei didesnes galias, kad miestiečiai galėtų daryti įtaką valdžios priimamiems sprendimams ir net dalyvauti jų priėmime. Partijos naudodavosi piliečiais tik rinkimų metu, o paskui atsiribodavo nuo žmonių. Mes, atvirkščiai, kursime tokį judėjimą, kuris sudarytų sąlygas praplėsti bendruomenių galias. Taip yra normaliose Vakarų valstybėse, kur bendruomenės turi didesnį statusą ir reikšmę visuomeniniame bei politiniame gyvenime.

– Ar šiame judėjime galės būti tik paprasti žmonės ar ir įvairių partijų atstovai?

– Judėjime bus žmonės, turintys autoritetą savo bendruomenėse ar savo darbo srityse. Svarbiausia, kad jie būtų padorūs piliečiai, kad žmonės patikėtų, jog jie atstovauja ne siauriems judėjimo interesams, o per judėjimą nori ir gali atstovauti žmonėms.

– Kaip vadinsis naujasis judėjimas?

– Judėjimo koncepcija ir pavadinimas išsigrynins per organizacinį laiką, kurį dirbs iniciatyvinė grupė, mes esame atviri visiems pasiūlymams. Kai paaiškės judėjimo koncepcija, ideologija ir struktūra, apie tai bus pareikšta. Tikrai nesistengsime tai daryti paskubomis, orientuosimės ne į kiekybę, o į kokybę.

 

Seime ketina kurti bendraminčių frakciją

 

– Kaip manote, kur sunkiau bus dirbti – ar dabar tapus politiku, ar kai dirbote Specialiųjų tyrimų tarnyboje?

– Manau, politikoje dirbti sunkiau. Dirbant Specialiųjų tyrimų tarnyboje buvo lengviau netapti dalimi to, su kuo kovojama. Dabar, esant politiku, teks būti ten, kur vyksta sandėriai ir kiti dalykai, kurie žmonėms atrodo nesą skaidrūs. Neprarasti vidinės nuostatos, kai šitie dalykai vyks labai arti, bus nelengva, todėl neatsitiktinai kalbu apie judėjimą.

Aš tikrai galiu kautis ir vienas prieš gausesnes pajėgas, bet kova prasmingesnė yra darant įdirbį šiam judėjimui ir žinant, kad judėjimas dėl to tik stiprės. Kitas dalykas, jeigu jau deklaravau apie tai, jog reikia sustiprinti piliečių kontrolės galias valdžiai, šiame judėjime matau tą jėgą, kuriai aš būčiau atskaitingas ir kuri mane kontroliuotų.

– Kaip jūs, nepartinis politikas, įsivaizduojate savo darbą Seime?

– Grįžkime prie skaičių. Už mane balsavo 9807 žmonės, turintys rinkimų teisę. Tarp tų žmonių yra įvairių politinių pažiūrų piliečių, bet jie balsavo už nepartinį, save išsikėlusį kandidatą. Iš tikrųjų mano pozicija turi būti tokia, kuri atitiktų jų nuostatas. Manau, jeigu tapčiau frakcijos dalimi kažkokios sisteminės partijos, nesvarbu, valdančiosios ar opozicinės, manęs rinkėjai nesuprastų.

Save matyčiau tokioje mišrioje frakcijoje, kuri neturėtų priklausomybės nuo politinių partinių įsipareigojimų. Kaip parodė praktika, mišrioji frakcija kadencijos metu ne mažėja, o didėja. Kitas dalykas, mišriojoje frakcijoje negalioja partinės nuostatos, kur dauguma nusprendžia, kaip balsuoti, o mažuma turi paklusti.

 

Trukdys priimti žmonėms nenaudingus įstatymus

 

– O jei Seime pritrūks narių, kad būtų galima sudaryti mišriąją frakciją?

– Žinokite, aš esu kantrus. Kalbėdamas su savo komanda, paklausiau žmonių, ar pasiruošę Seime turėti jokiai frakcijai nepriklausantį Seimo narį, visi linktelėjo galva ir pritarė.

– Tačiau tokį statusą turėdamas Seimo narys mažai ką gali nuveikti?

– Manau, bet kokiu atveju būtų galimybė burti neformalią Seimo narių grupę. Ir šiame Seime buvo  grupė, susibūrusi kovai su korupcija, gaila tik, kad ji buvo formali. Galbūt pavyktų į neformalią grupę suburti tuos Seimo narius, kurie prioritetiniais laikytų rinkėjų interesus, o tik antroje vietoje partinius įsipareigojimus.

– Kokius politikus norėtumėte matyti toje neformalioje grupėje?

– Ją gali sudaryti įvairių frakcijų Seimo nariai. Pavyzdžiui, iš Liberalų sąjūdžio gali būti Vitalijus Gailius, mes vienas kitą palaikėme per rinkimų kampaniją, nenustebčiau toje grupėje pamatęs Naglį Puteikį ir kitus Seimo narius, turinčius tvirtus įsitikinimus ir tvirtą stuburą.

– Kaip įsivaizduojate šios neformalios grupės darbą?

– Mes galėtume derinti savo pozicijas dėl atskirų priimamų įstatymų ar jų pataisų ir tiesiog trukdyti priiminėti sprendimus, kurie atspindėtų kažkokių grupuočių susitarimą.

Pavyzdžiui, kai buvo priiminėjamas įstatymas dėl alkoholio reklamos, Seime atsirado įvairių asociacijų ir lobistinių struktūrų atstovų, kuriems pavyko suburti neformalią Seimo narių grupę, priėmusią jiems palankų įstatymą.

– Galbūt apie tai jau kalbėjotės su V.Gailiumi ir N.Puteikiu bei kitais Seimo nariais?

– N.Puteikį pažįstu jau 22 metus, su V.Gailiumi pažįstami šiek tiek mažiau, bet pakankamai, kad vienas kitu galėtume pasitikėti. Idėja kurti neformalią Seimo narių grupę šiuo metu yra svarstymo etape, bet manau, kad po pirmo posėdžio mes susėsime ir bandysime ją įgyvendinti.

 

Tikėjo, kad gali sutriuškinti banditus

 

– Ar manote, kad rinkėjai patikės Jumis? Yra žmonių, skeptiškai vertinančių nedideles neformalias grupes ar frakcijas, esą, ką jie padarys būdami maži, tik pasakas seka...

– Žinote, kokia buvo didžiausia paslaptis man vadovaujant Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padaliniui? Tai, kad tiek mažai mūsų yra. Man dažnai teko dirbti su žmonėmis, kurių yra nedaug, ir siekti tokio tikslo, kurio, kitų manymu, neįmanoma pasiekti.

Norėčiau sugrąžinti jus į 1996-1998 metus. Ar daug verslininkų tuo metu tikėjo, kad galima vystyti verslą nemokant duoklių banditams? Nedaug buvo tokių verslininkų. Aš buvau tarp tos mažumos, kuri tikėjo, kad taip neturi būti ir mes galime tai pakeisti. Ir tai pavyko padaryti.

Žmonės, abejojantys, kad Urbšys gali tai padaryti, turėtų realiai įvertinti, ką aš padariau nebūdamas Seimo nariu.

Norėčiau priminti atvejį, kai Seime buvo balsuojama dėl konstitucinės nuostatos, įtvirtinančios šeimos sąvoką. Tada pritrūko tik vieno balso, kad ta nuostata būtų aiškesnė. Manau, kad ir šiame Seime net keli balsai gali lemti priimant žmonėms svarbius įstatymus.     

 

Būdų nubausti balsų papirkinėtojus pakanka

 

– Per šiuos Seimo rinkimus ypač plačiai nuskambėjo balsų pirkimo skandalai. Ką manote apie tai?

– Tai atskira problema. Mane stebino vienas dalykas. Paaiškėjus masiniams papirkinėjimų atvejams, teisėsaugos struktūrų vadovai kalbėjo apie tai, kad jie yra bejėgiai ir neturi pakankamai įrankių užkirsti tam kelią. Jeigu iš tikrųjų buvo tiek daug balsų pirkimo atvejų, tai rodė, kad vykdoma organizuota nusikalstama veika, o tam yra taikomos priemonės, numatytos būtent nusikalstamai organizuotai grupei.

Jeigu reaguojama tik rinkimų dieną, be abejo, tada nusikalstamos organizuotos grupės veikimo neįmanoma išaiškinti. Šis darbas turi būti vykdomas nuolat, ir tai neturi būti vien tik policijos kompetencijos klausimas, nes kalbame apie grėsmę nacionaliniam valstybės saugumui.

– Galbūt reikėtų ne tik bausti balsus perkantį politiką, bet ir didesnę atsakomybę užkrauti to politiko partijai?

– Be abejo, nes tas papirkėjas neatsirado iš nežinia kur. Tai, kad balsų pirkimas – ne pavieniai atvejai, rodo, jog tai galėjo būti daroma organizuotai, papirkinėjimui naudojami pinigai nebuvo asmeniniai, jie galėjo ateiti iš juodosios kasos.

– Per rinkimų kampaniją visos partijos deklaravo, kad ruošiasi atstovauti žmonėms, tačiau patekusios į Seimą pažadus dažniausiai pamiršta...

– Aš būsiu tas Seimo narys, priminsiantis tai, ką partijos deklaravo rinkėjams ir dėl ko žmonės pasirinko juos. Taip pat stengsiuosi pateikti rinkėjams informaciją, kaip iš tikrųjų jų atstovai Seime vykdo savo įsipareigojimus.

Dažnai kokio nors įstatymo pataisa ar priimtas įstatymas visuomenėje sukelia rezonansą, žmonėms kyla abejonių dėl to įstatymo skaidrumo ir ar tai nėra kažkokių grupuočių sandėrio pasekmė. Kodėl visuomenei negalima sužinoti, kas buvo to įstatymo projekto pateikėjai?

 

Patikėjo paskutinį kartą

 

– Dabar gyventojų pasitikėjimas Seimu beveik lygus nuliui, kas turi atsitikti, kad padėtis pasikeistų? 

– Kažkada Panevėžys buvo vadinamas lietuviška Čikaga, tačiau būtent nuo Panevėžio prasidėjo permainos, iš esmės pakeitusios situaciją su organizuotu nusikalstamumu. Po „tulpinių“ sutriuškinimo buvo sutriuškinta ir Klaipėdos nusikaltėlių grupuotė. Būtent Panevėžyje visos šalies teisėsaugos struktūros įgavo patirtį, ši patirtis leido sustiprėti ir nebeleisti įsivešėti organizuotam nusikalstamumui.

Tikiu, kad Panevėžys bus atspirties taškas, parodysiantis Lietuvai, jog bendruomenės gali perimti galias ir priversti valdžią tarnauti žmonėms.

– Vis dėlto, kodėl, Jūsų nuomone, rinkėjai Jums atidavė tiek daug balsų?

– Renkant parašus buvo tikrai skaudu matyti nusivylusius žmones. Tačiau mums dar pavyko rasti Sąjūdžio žariją ir ją įpūsti į laužą, o tai ne kas kita, kaip vilties laužas. Kai dalyvavau susitikimuose su žmonėmis, išklausę mane jie pasakydavo: „Gerai, šįsyk pasitikėsime, bet tai bus paskutinis kartas.“

Šie balsai – tai vilties balsai, manau, kad tai yra vilties ženklas Lietuvai. Tik žmonės turi žinoti, kad savaime niekas nesidaro, jeigu jie manys, kad Povilas Urbšys tik su savo komanda galės padaryti tai, ko jie nori, bet patys tame nedalyvaus, nieko nebus. Tikslą galėsime pasiekti tik tada, kai visi suvoksime, kad turime būti kartu.

 

 

Laimis Kavoliūnas
Panskliautas.lt 2012-11-03

http://www.panskliautas.lt/susiburusi-idealistu-komanda-is-sajudzio-zarijos-vel-ipute-didziuli-vilties-lauza

 
<< Pradžia < Ankstesnis 141 142 143 144 145 146 147 148 149 150 Sekantis > Pabaiga >>
Puslapis 147 iš 151