Straipsniai

1998 m. Sausio mėn. 13 d., Antradienis

Žmonių akyse nebuvo išgąsčio

Povilas URBŠYS, Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio skyriaus viršininkas, buvęs Parlamento gynėjas ir priėmęs savanorio priesaiką:

- Atsimenu žmonos, tėvų akis, kai reikėjo išeiti. Žmonių akis, jų ryžtą - ten nebuvo išgąsčio.

Tų dienų patyrimas išliks mumyse visada. Viena moteris paskambinusi šiomis dienomis paklausė: "Nejaugi nebegalėsim pamiršti viso to?" Ko gero. Nesąmoningai vis sugrįžtame į tuos išgyvenimus.

47-erių metų Juozas BRAIDOKAS, "Auridos" biuro viršininkas:

- Parlamento viduje buvo vyrukų netgi recidyvistų veidais, tačiau visi laikėmės vienos nuostatos, sakėme: "Kaip bus, taip. Paklosime galvas, bet mūsų vaikai niekada nesakys, kur jūs, rupūžės, buvote tuomet, kodėl net lazdos nepakėlėte".

Tai buvo gražus momentas ir tikriausiai pasisekė, kad teko ten dalyvauti. Galbūt kiekvienai kartai tenka tokia prakilni akimirka. Kaip J.Kaminskas rašė: "Leiski, Lietuva, vyrais būti..."

Į to meto mūsų Parlamento rūmus pakliuvau atsitiktinai. Rytą nuėjau prie miesto pašto, ten sutikau pažįstamą, dabar jau velionį, Algį Plytninką, kuris pasiūlė vykti į Vilnių.

Iš tos pusantros paros atmintyje liko daugiau kurioziški momentai - tokie žvėriški kontrastai.

Atrodėme kaip paršai: purvini, tris dienas nesiprausė, su savo lazdomis. Ant kilimų pribarstėme smėlio. O rūmuose vaikščiojanti senutė valytoja tvarkingai dirbo savo darbą. Išeidama peržegnojo: "Laimingai, vaikeliai".

Besiruošiant ginkluotis, ketverių penkerių metų pyplys, kažkaip pralindęs pro vartus, velka armatūros strypą. Tuo metu jį pagauna mama, o tas sako: "Mama, atstok, aš ginkluojuosi".

Antrą naktį eilinį kartą pranešė, kad atvažiuoja tankai. Tuo metu iš Panevėžio rajono buvo atvykęs pastiprinimas. Pensinio amžiaus vyras ėmė blaškytis, ieškodamas savo sakvojažo.

Mes jau sužvėrėjom - gal galvas palydėsim, o čia sakvojažo ieško. Surandam jam tą krepšį. O žmogus išsitraukia skilandį ir dalina visiems.

"Vyrai, jeigu rusai ateis, atims. Suvalgykim, kad rupūžėms nekliūtų", - kartojo vyras.

Juk ne maži vaikai - buvo aišku, kad gynyba yra beviltiška, ir jeigu puls, tai mūsų lyg ir nebėra.

Tame poste, kur tupėjome, šalia stovėjo A.Butkevičiaus vyrukas su nuolat įjungtu radijo ryšiu. Anksčiau nei atsidarydavo Šiaurės miestelio vartai mes žinojome, kad tankai važiuoja.

Bet pripranti žmogus, kai visą naktį važinėja. Kartais būna ir liūdniau.

Rima ZAIKAUSKAITĖ, tuo metu studijavusi Vilniuje:

- Sausio 13-oji... Tokia diena, kai kiekvienas tą naktį nemiegojęs turi ką prisiminti. Studentams sausio vidurys -pats žiemos sesijos įkarštis. Paprastai tokiu metu bendrabutyje vieni mokosi iki paryčių, kiti jau išlaikę švenčia ir kaimynui mokytis neleidžia.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad tas kelias neramias dienas, kai sostinėje jau važinėjo rusų karinė technika, studentai elgėsi kitaip. Ir konspektus "rijo", ir virtuvėn suėję kartu blynus kepė, ir kokį pažymį ar parašą gavę sąžiningai atšvęsdavo.

Tačiau daugelis besimokančiųjų iš fakulteto eidavo ne į bendrabutį, o saugoti Lietuvos radijo ir televizijos pastato, Aukščiausiosios Tarybos, Spaudos rūmų, Televizijos bokšto.

Pamenu, sausio tryliktoji buvo ramiausia iš tų dienų. Niekas nesitikėjo jokių išpuolių, tad, pabuvusi kiek laiko prie Radijo ir televizijos pastato, mūsų budėjimo grupelė grįžo į filologijos studentų bendrabutį Saulėtekio alėjoje.

Mes gyvenome septintame aukšte. Dalis budėjusiųjų susirinko vaikinų kambaryje karšto vyno išgerti, po to nusprendė gulti pailsėti, o rytą vėl eiti budėti.

Aš ir mano "kambarioke" atsisakėme vyno, nes norėjome dar mestelti akį į sąsiuvinius - ruošėmės svarbiems egzaminams. Pasimokiusios sugulėme į lovas, bet, kaip įprastai, dar įsijungėme televizorių.

Negaliu pasakyti, ką žiūrėjome, kol ekrane nepasirodė išsigandusios Lietuvos LTV diktorės Eglės Bučelytės veidas. Vos išgirdusi, ką ji sako, puoliau pas vaikinus.

Jie viską girdėjo. Po kelių minučių visi vaikinai apsirengė. Merginos taip pat puolė į kambarius atsinešti paltų, bet vienas vaikinas griežtai (tokio jo dar nebuvau regėjusi) pasakė, kad merginos į karą neis.

Gal tas žodis, o gal netrukus už lango pasigirdęs šūvių tratėjimas mus sulaikė. Susirinkusios vaikinų kambaryje (mūsų buvo gal šešios septynios), radijo bangomis bandėme pagauti bent kokią stotį. Buvome arti tų įvykių, o kartu ir toli, nes nieko nežinojome, tik girdėjome duslius bumbsėjimus.

Praėjo šiek tiek laiko, kai koridoriuje sutikome pirmuosius iš miesto grįžusiuosius. Visi buvo kiek išsigandę, pasakojo, kaip rusų kariai juos stumdė, mušė šautuvų buožėmis. Sakė, kad yra ir sužeistųjų. Visi grįždavusieji pasakojo tą patį.

Tik prašvitus sulaukėme savo "vyrų". Įėję kambarin, jie nepratarė nė žodžio. Tylūs, šaltais veidais, pavargę. Lyg susitarusios merginos pakilo ir išėjo į savo kambarius. Niekas nepuolė glėbesčiuotis, džiaugtis, kad sveiki, gyvi vaikinai grįžo.

Rytą, numigę porą valandų, visi sukilome eiti saugoti pastatų. Keista, visi pabudome be žadintuvo, beveik tą pačią valandą.

Per pusryčius, kai ant vieno stalo sunešėme kas ką turėjome (anksčiau to nedarydavome), vaikinai papasakojo, kad jie buvę prie radijo ir televizijos pastato. Sprogus vienai bombai, atsisukę išvydo gulintį žmogų. Priėję pamatė sužeistą vyrą, kuriam iš burnos bėgo kraujas. Nešė jį į greitosios pagalbos automobilį. Viename jų sužeistajam net nebebuvo vietos.

Užėmus pastatą, vaikinai nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos. Kraupiausia jiems buvo girdėti vis didėjantį sužeistųjų ir užmuštųjų skaičių.

Papusryčiavę išvykome prie Parlamento. Šį kartąjį kas nepasakė, kad merginos neis. Miesto gatvėse iš ant stulpų prikabintų garsiakalbių girdėjome nuolat kartojamą tekstą apie Nacionalinio gelbėjimo komitetą.

Net nesitarę pasukom Centrinio pašto link. Paskambinti tėvams, kad mes gyvi.

 

Vytautas Tavoras

Panevėžio balsas 1998-01-13

 

1997 m. Spalis mėn. 01 d., Trečiadienis

Nusikaltėlių struktūras išardyti dar ne vėlu

Neseniai įkurtos Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio skyriaus vadovu paskirtas Povilas Urbšys pirmąjį interviu sutiko duoti "Panevėžio balsui".

 

Naujai sukurtos Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio skyriaus vadovas vyresnysis komisaras Povilas Urbšys mano, jog nusikaltėlių struktūras išardyti dar ne vėlu.

Specialiųjų tyrimų tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos yra savarankiškas specializuotas padalinys, kuris tiesiogiai priklauso minėtai ministerijai.

Trisdešimt penkerių metų P.Urbšys Specialiųjų tyrimų tarnybos miesto skyriaus vadovo pareigas pradėjo eiti nuo rugsėjo 11 dienos.

P.Urbšys gimęs ir augęs Panevėžyje. Vedęs, augina du sūnus. Išsilavinimas - aukštasis. Dirbti operatyvinėse tarnybose pradėjo prieš penkerius metus. Dirbo Valstybės saugumo departamente, Apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

"Visi sutiks, kad kriminogeninė situacija šiandien mūsų valstybėje nėra gera. Korupcija įsiskverbusi į aukščiausių valdininkų sluoksnius. Nusikaltėlių susivienijimai yra sukūrę struktūras, per kurias plaunami jų nešvarūs pinigai.

Žodžiu, sukurta finansinė-ekonominė sistema, kurios išardyti nepavyksta nei sulaikant grupuočių lyderius ar vadus, nei kitomis drastiškomis priemonėmis", - sakė P.Urbšys.

Tai viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios žmonės dar nepasitiki valdžia.

Įkurtos tarnybos tikslas -pakirsti nusikaltėlių grupuočių ekonominį pagrindą, apvalyti valstybės institucijas nuo korumpuotų valstybės tarnautojų.

Tai įmanoma pasiekti tuo atveju, jeigu teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose prasidės realus apsivalymas, pašalinant korumpuotus pareigūnus, jeigu pareigūnams, koordinuojant savo veiksmus, pavyktų pakirsti nusikaltėlių grupuočių ekonominį pagrindą.

"Prie šio darbo turėtų prisidėti ir Specialiųjų tyrimų tarnyba", - "Panevėžio balsui" sakė P.Urbšys.

Naujai paskirtas vadovas supranta visą jam tenkančią atsakomybę ir nemano, kad bus lengva likviduoti mieste klestinčias nusikaltėlių grupuotes.

Tačiau, kita vertus, iki šiol buvę įvykiai rodo, jog mieste dar nėra visiškai susiformavusios mafijozinės struktūros.

Nėra vieningos grupuotės, galinčios paimti valdžią į savo rankas, ar lyderio, galinčio jas suvienyti. Tai turėtų palengvinti šios tarnybos darbą kovojant su organizuotu nusikalstamumu.

"Tikrai nemanau, kad, pavyzdžiui, dutūkstantaisiais metais per Panevėžio televiziją ar spaudą galėsime parodyti žmonėms paskutinį korumpuotą valdininką ar dar išlikusį nesugautą reketininką. Tačiau jei pavyktų padaryti taip, kad žmogus galėtų pasirinkti tarp gėrio ir blogio, atgauti pasitikėjimą policija ir kitomis tarnybomis, tikslas bus pasiektas", -tvirtino vyresnysis komisaras P.Urbšys.

P.Urbšys mano, kad mes turime, ko gero, paskutinę galimybę sukurti savo valstybę, kurioje pilietis galėtų gyventi ramiai ir saugiai.

"Mes visi 1991 metais apsigynėme nuo kur kas didesnio smurto. Dabar vėl reikėtų apsispręsti, ar mes būsime abejingi skustagalvių prievartai, korumpuotų valdininkų nebaudžiamumui.

Šiandien sprendžiamas klausimas: jie arba mes. Jei jie, tai kiekvienas turėtume prisiimti atsakomybę už tai, kad mūsų vaikai bus priversti gyventi ne pagal žmogiškos moralės principus, o pagal kalėjimuose banditų sukurtus "įstatymus", - baigė P.Urbšys.

 

Virginijus Lasys

Panevėžio balsas 1997-10-01

 

1997 m. Sausio mėn. 13 d., Pirmadienis

Yra prasmė priešintis blogiui

1991-ųjų sausį išgyvenome tiek, kiek ir per dešimtį kartais netenka. Kruvinuoju sekmadieniu, Aukų diena, Tartai naktimi žmonės vadino Sausio 13-ąją. Šiandien kalendoriaus lapelyje užrašyta - "Laisvės gynėjų diena". įvairiai su ja esame susiję, bet patirtį įgijome panašią...

Povilas URBŠYS - vienas iš tų panevėžiečių, kurie saugojo Lietuvos parlamentą. Jis "Panevėžio balsui" sakė:

- Pajauta, kad artinasi grėsmė ir kažkas darysis, buvo gerokai prieš sausio 13- ąją, ir sąjūdininkus vertė ruoštis pačiam blogiausiam. Į grupes, kurioms priklausė atlikti skirtingas funkcijas, skirstėmės jau gruodžio mėnesį. Sausį šis pasiruošimas pasiteisino. Padedant miesto Savivaldybei, teko organizuoti autobusų koloną į Vilnių kaip tik tą dieną, kai buvo užimti Spaudos rūmai. Km nukreipti koloną? Ar prie TV bokšto, ar prie Parlamento? Nuskambėjo žinia, kad jedinstveninkai planuoja provokaciją prie Aukščiausiosios Tarybos. Taip šis postas tapo saugomas panevėžiečių. Tokia buvo lemtis.

Šiandien galvoju, kokia jėga vertė žmones eiti prie Parlamento, TV bokšto, saugoti Panevėžio objektus? Tos dienos subūrė įvairaus amžiaus, skirtingos moralės, išsilavinimo ir interesų žmones vienam tikslui. Kai didelis blogis kėsinasi į tavo gyvenimą, tai kiekviename žmoguje, nepaisant jo charakterio nei sąžinės, ima dominuoti gėrio pradas.

Tie, kurie sumanė sausio įvykius, skaičiavo tik aritmetiškai - ginklus, karius - ir neįvertino, kad žmonės peržengs asmeninių interesų ribotumą. Man atrodo, kad tomis dienomis mumyse įvyko vidinis virsmas, pasireiškęs poelgiais.

Parlamente mačiau vyrus, ant rankų užsirašiusius savo vardą ir miestą. Tai jau buvo savo kūno pažymėjimas gyviesiems. Kiekvienas, gynęs Aukščiausiąją Tarybą, išgyveno tarsi paskutiniąją naktį savo gyvenime, nes visi suprato, kad pasipriešinimas su strypu rankoje prieš gerai ginkluotą jėgą gali teužtrukti tris penkias minutes. Svarbūs tapo svarstymai, kaip ne per pigiai išeiti iš gyvenimo. Mesti tinklą ant automatininkų? "Molotovo kokteilį"? Reikia turėti kibirų su vandeniu, kitų dalykų... Ir staiga pamatai, kad kabinetai užrakinti. Sužinai, kad viršutinieji aukštai bus padegti... Vadinasi, tavo gynybinė užduotis - tik sumaitotas tavo kūnas? Kaip priešinimosi faktas? Kilo pojūtis, kad tu dalyvauji tarsi maskaradinėje imitacijoje...

Ko gero, iki pat tryliktosios sausio nakties nebuvo rimtai pagalvota, kad bus žudomi beginkliai žmonės. Turbūt buvo viltasi, kad žmonių gausa stabdys jėgą...

Po sausio 13-osios tokia nuostata visiškai pakito. Mūsų pamaina buvo pakeista 12-osios vakare. Į Vilnių grįžome po paros, vadovaujami Eugenijaus Žvyko. Įdomu, kad įbauginimo efektas sukėlė atvirkštinę reakciją - ta pati komanda apsisprendė žūtbūtinai pasipriešinti. Bronius Matelis net negrįžo į Panevėžį atsikvėpti. Parlamento vidus tapo barikada. Su smėlio maišais, su ginklais. Iš mums užleisto signataro Jono Liaučiaus kabineto tvarkos liko tik prisiminimas...

Pamenu stiprų dviejų polių traukimą: kol buvau Panevėžy, jaučiau didžiulį poreikį būti Vilniuje, dalintis likimu su ten esančiais vyrais. Ir atvirkščiai... Sūnui tą naktį pasakiau: "Visuomet atsimink, kad esi vyras, ir jausk dėl to atsakomybę". Tai buvo tarsi atsisveikinimas. Tokioje ekstremalioje situacijoje išryškėjo tai, ką vadiname tautine savimone. Vieningas nusiteikimas priešintis blogiui suvienijo su pokario vyrais ir moterimis, kurių aukos kartais pavadinamos beprasmiškomis. Vis dėlto tas faktas, kad yra mūsų tautoje buvęs aukojimasis dėl kitų, teikė didžiulę paspirtį priešinantis blogiui. Nesvarbu, kad daug didesniam. Tarsi įvyko perdavimas tarp kartų - iš vyresnės jaunesnei.

Šiandien, matant Tėvynėje netvarką, apgaulę, nesiskaitymą su žmogumi, gali kilti klausimas: ar reikėjo būti tokiems, kokie buvom aną sausį? Manau, reikėjo. Nesu-tapatinkim idėjos su kuria nors partija ar asmenybe. Galime nusivilti žmonėmis, bet nedarykim klaidos - nemenkinkim valstybingumo.

Po sausio įvykių keistai atrodė bandymas dėl konjunktūrinių sumetimų užmiršti aktyviausius žmones. Nebėra jau Algio Plitninko, Eugenijaus Žvyko... Pirmasis gavo medalį tik pernai sausį, prieš mirtį. Antrasis pagerbti nesuspėtas...

Blogis, koks jis bebūtų baisus, mažiau pavojingas, kai siautėja. O ypač klastingas tada, kai tampa tylus, kasdieninis, nepastebimas... Šiandien sausio bendražygiai - skirtingose partijose, netgi priešingose socialinėse grupėse: vienas su toga, kitas - jau kaltinamųjų suole, Noriu tikėti, kad vis tiek visus vieniją Sausio PATIRTIS. Iškilus pavojui, vėl būsime toje pačioje barikadų pusėje, nes jau esam "sugadinti" - įkvėpę laisvės oro. Jei kas bandys mus vėl dusinti, susirasime vieni kitus.

 

Užrašė G.R.

Panevėžio Balsas 1997-01-13

 

1988 m. Lapkritis mėn. 26 d., Šeštadienis

Praeitis žvelgia į rytdieną

Tą tamsiaplaukį vaikiną dažnai matydavau Sąjūdžio renginiuose su žaliu tvarkdario raiščiu ant rankovės. Vėliau sužinojau, kad jis, Vilniaus pedagoginio instituto istorijos specialybės IV kurso neakivaizdininkas, dirba LPS miesto grupės istorinės atminties komisijoje. O visai neseniai atsitiktinai išgirdau: jis — buvusio paskutiniojo Lietuvos buržuazinės valstybės užsienio reikalų ministro (1938.12.05 — 1940.06.15) Juozo Urbšio anūkas. Tiesa, susipažinus su POVILU URBŠIU, paaiškėjo, kad giminystė kiek kitokia: jo senelis — tai seniai Sibire miręs Juozo Urbšio brolis Antanas.

Povilas dažnai bendrauja su senelio broliu (vadindamas jį tiesiog seneliu), kuriam šiemet sukako 92 metai,

Neseniai ,.Minties" leidykla 90 000 egzempliorių tiražu išleido J. Urbšio prisiminimų ir dokumentų rinkinį „Lietuva lemtingaisiais 1939—1940 metais".

Man tai pasirodė gera proga pakalbinti Povilą, kuris, kiek girdėjau, netgi nemažai prisidėjo prie to, kad minėtoji knygelė pasiektų skaitytoją. Apie tai pirmiausia ir paklausiau.

Šių metų birželyje pasiūliau seneliui leisti knygą savo lėšomis. Tačiau jis buvo sudaręs sutartį su „Nemunu". Liepos mėnesį sutikau ,, Minties" jaunesnįjį redaktorių Gintarą Lukošiūną, pasikalbėjome. Maniau, tuo ir baigėsi. Tačiau po kiek laiko jis manęs ieško ir spiria duoti rankraštį. Kadangi „Nemunas" spausdino tik ištrauką, senelis atidavė paskutinįjį (pirmasis — rankraštyne) savo prisiminimų rankraštį. Su sąlyga, kad nebus pakeistas nė vienas žodis. Ir štai... Pirmieji ..Minties" nemokamai išleistą knygą pirko Sąjūdžio suvažiavimo dalyviai. Nors aš negavau...

Iš knygos sužinome nemaža Juozo Urbšio, žymaus to meto visuomenės veikėjo, istorinės asmenybės biografinių faktu. Štai kad ir toks: ,,Kad tėvas, brolis, dvi brolienės, brolaitis mirė deportuoti taip pat Sibire nuo priespaudos, bado, ligų ir šalčio, kad kitas brolis, pašauktas 1946 metais į Naujamiesčio miliciją, rytojaus ar trečią dieną buvo atiduotas palaidoti saviesiems ne gyvas, kad tėviškėje iš tikro neliko nieko iš savųjų, sužinojau tik išėjęs iš kalėjimo" (1940 m. birželio 17 d. buvęs užsienio reikalų ministras su žmona deportuoti į Tambovą. 1941 — 1954 m. abu kalinti įvairiuose kalėjimuose. Į Lietuvą grįžo 1956 m — L. J.)...

Mano tėvo šaknYs Panevėžio rajono žemėje, netoli Vadaktėlių, Zaosio kaimelvje, tiesiog ir vadinamu Urbšyne. Mano prosenelis, senelis, močiutė, tėvas (tuomet jam tebuvo 12 metų), du jo broliai, seserys 1941-ųjų birželio mėnesi iš ten buvo išvežti į Sibirą, Laptevų jūroj esančią Titarų salą. Ten mirė prosenelis, senelis, močiutė, dėdė Petras. Dėdė Povilas kartu su našlaičių grupe parvežtas į Lietuvą, apsigvveno pas Naujamiestyje likusią savo mirusio dėdės (Juozo Urbšio brolio) žmoną ir iš čia po karo kartu su ja ir trimis jos vaikais į Sibirą išvežtas antrą kartą...

Mano tėvas, gvvendamas Sibire, netoli Irkutsko, vedė. Ten gimė mano sesuo. 1957 metais grįžome i Lietuvą, ir aš gimiau jau Panevėžyje.

Visai galimas daiktas, kad Urbšių giminės naikinimas buvo kažkas planingo.

Mes dar tik mokomės nuostatos, kad ir spausdintas žodis nėra paskutinė tiesos instancija. Tai, beje, liudija ir įrašas minėtos knygos paskutiniame puslapyje: ,,Leidyklos nuomone, kai kurie autoriaus teiginiai ginčytini“... Istorijos mokslų daktaras H. Šadžius — tolerantiškesnis ir subtilesnis, sakydamas:.....į skelbiamus atsiminimus mes pirmiausia žiūrime kaip į dorai ir sąžiningai parašytus 1939 metų rugsėjo — spalio keliolikos dienų įspūdžius. Juolab, kad dabar jau niekas nedrįsta ginčyti istorinės atminties reikšmės, nepaisant kurioje barikados pusėje kas kada buvo" (.,Nemunas", 1988, Nr. 9).

Kokie Juozo Urbšio asmenybės bruožai jums atrodo svarbūs šioje situacijoje?

Leidykla prašė papildyti prisiminimus, tačiau senelis to nedarė. Nepretendavo ir į išsamu tų įvykių vertinimą.

Ir mums nereikėtu skubėti viską vertinti tik iš dabartinių pozicijų. Sunkiausia, o reikėtų, atkurti bei įsijausti ir į dvasini to meto klimatą.

Už įvykių, faktu slepiasi daugybė kitų dalykų. Pavyzdžiui, besąlygiškas to meto Lietuvos valstybės veikėjų akėjimas sutartimis, duoto žodžio laikvmasis ..

Perėjęs visą baisų nužmoginantį prievartos mechanizmą (buvo kas ir neišlaikė), senelis išliko labai tolerantiškas, be jokios neapykantos. Man rodos, jis išsaugojo mūsų senosios inteligentijos dvasinį tyrumą. Todėl niekada nėjo į jokius suokalbius su kai kuriais mūsų pseudoistorikais.

Teko bendrauti su pas jį ateinančiu V. Landsbergiu-Žemkalniu, kuris tiesiog pritrenkė jaunatvišku humoru.

Kai kas klausia, kodėl pastarasis dalyvavo Sąjūdžio su važiavime, o senelis — ne. Turiu pasakyti, kad nors jis kiek jaunesnis, sveikata daug ko nebeleidžia. Nors apskritai labai laikosi sveiko gyvenimo būdo; pasivaikščiojimai, dieta, dienos režimas. Ilgą laiką dirbo vertėju. Gyvena Kaune, dviejų kambariu, bute, su brolio dukra, mano teta Maryte. Gauna 55 rublius pensijos.

Iki šiol nereabilituotas?

Senelis deportuotas ne kaip TSRS, o kaip Lietuvos nepriklausomos respublikos pilietis. Paleistas iš kalėjimo gavo dokumentus, kuriuose pilietybės grafa buvo tuščia. Beje, dokumentus grįžti i Lietuvą tvarkė kaip išvykimui į užsienį... Iniciatyvos dėl reabilitavimo pats nerodo. Tačiau nusikaltėliu savęs nelaiko.

Tikriausiai pasikalbate apie Sąjūdį, jo keliamas problemas?

Be abejo. Suvažiavimo dienomis labai graudinosi ir džiaugėsi, .kad ..Lietuvoje dar yra tiek daug šviesių protų". Aš klausiau jo nuomonės apie tai, kas šiuo metu teisūs — ar kraštutinieji, ar nuosaikieji. Tai jis, minutę susimąstęs, atsakė maždaug taip: dabar kelti Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą — nerealu. Reikia išlikti federacijos rėmuose, bet su didesnėmis savarankiškumo garantijomis. Ir iškelti Lietuvą ant aukštesnės dvasinės, kultūrinės, ekonomines, politinės pakopos...

Apskritai su seneliu visada susitinku kaip su išties didele asmenybe. Kiekvienas pokalbis duoda užtaisą ilgam...

Aktyvus dalyvavimas Sąjūdžio veikloje jau parodė Jūsų požiūrį į jį. O kas labiausiai jaudina?

Žmones dar kausto baimė. Susidūriau net su tuo, kad vaikai daro spaudimą tėvams, kurie galėtų būti dabar atskleidžiamų stalinizmo nusikaltimų liudininkais. Iš to sprendžiu, kadi dalis mano kartos - tikrai prarastoji, kuri bijo prarasti sočią ramybę, karjerą ir pan.

Kai kam gali kilti įtarimas, kad aš pats Sąjūdyje dalyvauju lyg ir iš keršto už visas Urbšių kančias stalinizmo metais. Patikėkite, ne todėl. Tiesiog šiandien atsirado proga įtvirtinti garantijas, kad praeities šiurpas niekad nebepasikartotų.

Ačiū už pokalbį. Geros sveikatos Jūsų seneliui. Sėkmės Jums užsibrėžtuose darbuose Sąjūdžio labui.

 

Kalbėjosi L.Jonušienė

Panevėžio tiesa 1988-11-26

 

<< Pradžia < Ankstesnis 141 142 143 144 145 146 147 148 Sekantis > Pabaiga >>
Puslapis 148 iš 148