Straipsniai

2010 m. Sausio mėn. 04 d., Pirmadienis

Nepakantumas išrautų su šaknimis?

Pastaruoju metu Panevėžį sukrėtė net keletas korupcijos skandalų, susijusių su aukštas pareigas einančiais miesto politikais. Pasak STT Panevėžio valdybos viršininko Povilo Urbšio, tokius ikiteisminius tyrimus buvo galima pradėti ir tokių rezultatų buvo galima pasiekti tik pradėjus dirbti naujam Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vadovui Mindaugui Rimkui, pakeitusiam Gintarą Malčiauską, kuris teisiamas už nusikaltimus valstybės tarnybai.

 

Apie mieste susiklosčiusią situaciją Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys mano, kad daug kas priklauso nuo žmonių suvokimo apie korupcijos pasekmes.

 

Pasak jo, susidaro įspūdis, jog žmonės atskiria pačią korupciją ir jos pasekmes. Pavyzdžiui, jei žmogų užpuola, sumuša ar apiplėšia, jis aiškiai suvokia šio nusikaltimo padarinius. Nors nusikaltimų, susijusių su korupcija, pasekmės yra didesnės ir su jomis susiduriama dažniau, nesugebame arba nenorime to suprasti

 

P.Urbšys patikino, kad tiek laiko vykęs išlaidavimas savivaldybių, valstybės įstaigose yra susijęs ne vien su neūkiškumu. Po tuo kai kur slepiasi ir korupcijos sandėrių pasekmės. Pasak STT Panevėžio valdybos viršininko, įsigilinus į viešųjų pirkimų situaciją – o būtent dėl jų įkliuvo dauguma STT akiratin patekusių Panevėžio politikų ir valdininkų, – matyti, jog viešųjų pirkimų išlaidos gali būti dirbtinai padidintos bemaž nuo 30 iki 35 procentų.

 

Ir jas sumoka visi mokesčių mokėtojai, nes verslininkai gauna užsakymus iš pinigų, surinktų iš mūsų visų. Be to, dirbantysis valstybės tarnyboje ir galintysis daryti įtaką sprendimo priėmimui žino, kiek procentų nuo šios sumos jis gaus. Tad jis nėra suinteresuotas mažinti viešųjų pirkimų konkurso kainą, bet kartu „viskas įvelkama į tariamo teisėtumo skraistę“, o iš tikrųjų iš mūsų visų pavagiami pinigai.

 

Pasak P.Urbšio, tuomet ir kyla klausimas: ar šiandien visuomenę kamuojančios socialinės ekonominės problemos – nedarbas, sumažintos pensijos ir atlyginimai, didesnės kainos už paslaugas – nėra ir korupcijos vaisiai.

 

Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso kiekvieno mūsų nepakantumas korupcijai.

 

Šiandien daugelis žmonių, vertindami valdžios veiksmus, sako: „visi jie vagys“. STT Panevėžio valdybos viršininko įsitikinimu, tai reiškia, jog pripažįstame, kad iš mūsų vagiama. Sveikas žmogus reaguotų į tai – neleistų savęs apvaginėti. Tačiau sociologinės apklausos rodo, kad daugiau kaip pusė apklaustųjų, norėdami išspręsti savo problemas, pasiruošę duoti kyšius.

 

„Reiškia, jie pasiruošę ir toliau stiprinti ir puoselėti savo apvogimo sistemą, – konstatuoja P.Urbšys. – Korupcijos nusikaltimas yra kaip radiacija. Jos tarsi nėra, bet ji veikia visur ir sužaloja visų mūsų gyvenimus. Iš to seka: jei žmogus sako, kad „visi jie vagys“, bet kartu yra pasiruošęs tam vagiui „dėti į kišenę“, reiškia, jis pasiruošęs save apvaginėti. Ne kaimyną, ne darbdavį, bet save.“

 

 

 

Ramybės nebus

 

 

 

Žiniasklaidoje taip pat atsispindi visuomenės nuotaikos. Kaip pavyzdį P.Urbšys pateikė faktą, kad vienas dienraštis į „juodulių“ kompaniją įrašė pareiškėją, kuris pasinaudojo įstatymo nustatytomis galiomis pranešti apie kyšį.

 

„Jis pastatytas į tą pačią lentyną su tais, kurie ėmė kyšius. Kitas dienraštis bando įtikinti, kad su STT bendradarbiauti neapsimoka, kadangi kuo daugiau bendradarbiauji, tuo labiau pats neva tampi pažeidžiamas. Arba dar gražiau: visi sąžiningi miestelėnai kviečiami išvažiuoti iš šito miesto“, – piktinosi viršininkas. Esant tokiam visuomenės nuomonės formavimuisi, P.Urbšio manymu, nepakantumas korupcijai tikrai neperaugs į aktyvią poziciją.

 

Vis dėlto nesąžiningi verslininkai ir valstybės tarnautojai neturėtų jaustis ramūs – tą įrodė ir pastarųjų mėnesių įvykiai Panevėžyje.
Miesto STT valdybos vadovo P.Urbšio teigimu, tokius ikiteisminius tyrimus buvo galima pradėti ir tokių rezultatų, kaip praėjusių metų pabaigoje, buvo galima pasiekti tik pradėjus dirbti naujam Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vadovui Mindaugui Rimkui, pakeitusiam Gintarą Malčiauską.

 

(Pastarajam, išėjusiam iš prokuratūros ir teisiamam už nusikaltimus valstybės tarnybai, Panevėžio statybos trestas, beje, patikėjo vadovauti vienai su jo veikla susijusių įmonių.)

 

„Tie, kurie sutinka dalyvauti korupcinėje sistemoje, turi suprasti, kad atėjo laikai, kai jie tampa nebesaugūs ir bet kada į jų namo, biuro duris gali pasibelsti pareigūnai“, – primena P.Urbšys.

 

Pasigirsta pasiūlymų korupcinėms apraiškoms tirti steigti visuomenines komisijas, tačiau tai, viršininko manymu, gali būti tik pasipriešinimo korupcijai imitacija. Jo nuomone, geresne išeitis būtų, jei miesto Taryba, atsiribodama nuo korupcijos apraiškų Savivaldybėje, pakviestų jos tarnautojus bendradarbiauti su STT ir prokuratūra pradėtame ikiteisminiame tyrime atskleidžiant nusikaltimus valstybės tarnybai, kartu garantuojant šiems tarnautojams, kad jie bus apsaugoti nuo galimo susidorojimo už jų aktyvią pilietinę poziciją.

 

„Nesakau, kad tai apverstų (situaciją) aukštyn kojomis. Tačiau iki šiol dirba Savivaldybės Teisės skyriaus vedėjos pavaduotoja, kuri yra kaltinamoji. Sąžiningam tarnautojui tai signalas: tylėk ir nieko nekalbėk apie korupciją“, – sako P.Urbšys.

 

 

 

Reikės daugiau laiko

 

 

 

P.Urbšiui tenka bendrauti su valstybės tarnyboje dirbančiais asmenimis, kurie yra įtraukinėjami į korupcines sistemas. Tokie asmenys dažniausiai atsisako dalyvauti nusikalstamos veikos imitaciniame modelyje, nes nenori rizikuoti nebūdami tikri dėl savo saugumo. Vienas asmuo, pasak P.Urbšio, buvo ypač atviras ir paklausė: „Tai ką, aš paskui būsiu ožys?“

 

Pasak viršininko, tai pasakęs asmuo turėjo aukštąjį išsilavinimą, jo praeityje nebuvo jokio kriminalinio šešėlio, tačiau jis gyveno laisvėje tarsi pagal zonos taisykles.

 

Tie, kurie dalyvauja korupcinėje sistemoje, yra priklausomi nuo jos organizatorių. Organizatoriai šią sistemą kuria taip, kad patys būtų kuo saugesni, bet tai daroma sąskaita tų, kurie įtraukiami į sistemą. Toks saugumas yra kito, įtraukto į šią sistemą, sąskaita.

 

„Įprastiniame nusikalstamame susivienijime, jei atsitiko vienam bėda, kiti padės. O korupcinės gaujos narys paliekamas likimo valiai“, – sako P.Urbšys.

 

Viršininkas prisiminė, kad 1996 metais kandidatavę į Seimą asmenys reklamai panaudojo net bokso turnyrą Panevėžyje. Kandidatai į Seimą visiškai nepaisė, kad sporto renginyje šalia jų sėdėjo nusikalstamo pasaulio atstovai. P.Urbšys prisiminė, kad tuomet į žurnalistų klausimus politikai atsakinėjo, kad jei šalia sėdintieji nėra nuteisti, „tai kodėl negali šalia jų sėdėti?“

 

„Tuo metu jie grobė ir žudė žmones. Ar toks toleravimas neskatino jų tai daryti? – klausia STT skyriaus vadovas. – Dabar situacija pasikeitė: politikui, papuolusiam į kadrą su nusikalstamo pasaulio atstovu, tai gali kainuoti politinę karjerą. Aš tikiu, kad jei pasikeis stebimasis žmonių nepakantumas korupcijai iki dalyvio aktyvumo nepakantumo korupcijai, ateis laikas, kai politikas nenorės būti kartu su kitu politiku, kuriam pareikšti įtarimai, verslininkas nenorės būti su verslininku, kuris įtariamas nesąžiningu konkuravimu, papirkinėjimu tų, nuo kurių priklausė sprendimas. Jei kovojant su organizuotu nusikalstamumu reikėjo laukti keturiolikos metų, kad pasikeistų požiūris, tam, kad pasikeistų požiūris dėl korupcijos apraiškų, gali tekti laukti ilgiau. Bet kiek tiksliai, priklauso nuo mūsų pačių, – įsitikinęs P.Urbšys. – Jei nepakeisime pilietinio požiūrio į save, jokios teisėsaugos institucijos susidariusios situacijos nepakeis iš esmės. Atėjo laikas apsispręsti kiekvienam iš mūsų.“

 

 

 

Panevežio Balsas 2010-01-04

 

2009 m. Gruodis mėn. 08 d., Antradienis

Atkirtis gandams

STT konservatorių ginklas?

 

Pastarieji Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnų vizitai Panevėžio miesto savivaldybėje, kai buvo sulaikyti korupcija įtariami partijos Tvarka ir teisingumas nariai, visuomenėje paskatino gandus, kad tai – politinis užsakymas. Esą jo užsakovai – revanšistinėmis nuotaikomis gyvenantys konservatoriai, o vykdytojai – STT. Neva taip keršijama už konservatorių daugumos išstūmimą iš valdžios. Kad STT bando susidoroti, laišką iš areštinės išplatino suimtas vicemeras Kastytis Vainauskas. Labiausiai ši tema eskaluojama interneto erdvėje, kur po kiekvieno straipsnio, susijusio su galimos korupcijos apraiškomis Panevėžio savivaldybėje, pasipildavo internautų kaltinimai konservatoriams ir STT. Susidorojimo teoriją parėmė ir kiti partijos Tvarka ir teisingumas nariai. „Tvarkietis“ Sigitas Činga, duodamas interviu „Sekundės“ dienraščiui, savo kolegų sulaikymą palygino su įvykiais Vilniaus savivaldybėje, kai į STT akiratį taip pat pateko tos partijos nariai.

„Palyginkite dvi savivaldybes – Vilniaus ir Panevėžio. Kaip buvo nuverstas Vilniaus meras Juozas Imbrasas? Pirmiausia buvo sulaikytas vicemeras Evaldas Lementauskas, vėliau – Gintaras Kazakas, Audrius Butkevičius (visi priklausė partijai Tvarka ir teisingumas, – red. past.), o tada įvyko perversmas. Manau, kad žiūrint iš šalies panašumų yra“, – įvykius Panevėžyje lygino S.Činga.

Politikas tada tvirtino: jei STT pareigūnai apsilankytų ir jo namuose, neabejotų, kad prieš „tvarkiečius“ vykdomas sąmokslas. Apie perversmą garsiausiai prabilta po politiko Tomo Tarulio sulaikymo. Tuomet Panevėžio valdantieji prarado daugumą miesto Taryboje, o konservatoriai vėl prakalbo apie planus užimti valdžią.

 

Tarnybos argumentai

 

Nors visuomenėje ir interneto erdvėje netyla kalbos, kad konservatoriai veikia STT rankomis, iki šiol nebuvo išklausyta šios tarnybos nuomonė.

„Keista, kad kai kurie asmenys viešojoje erdvėje šią bylą bando sutapatinti su konkrečios partijos veikla. Norime išsiaiškinti ar jie galėjo piktnaudžiauti vienos ar kitos partijos suteiktu pasitikėjimu ir įgaliojimais“, – pokalbį apie visuomenėje sklandančias žinias apie STT ir konservatorių ryšius pradėjo STT Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys.

Jis pateikė savus argumentus, kodėl tarnyba nėra ir negali būti priklausoma nuo politikų.

„Į šią problema reikia žiūrėti sistematiškai. Kalbama, kad teisėsaugos struktūros, Generalinė ir Apygardos prokuratūros, STT atlieka kažkokį politinį užsakymą. Jeigu nusileistume iki tokių pasvarstymų, neturėtume logikos. Kai buvo sulaikytas politikas T.Tarulis, miesto Taryboje valdantieji prarado daugumą, opozicijai atsirado galimybė užimti valdžią. Vadovaujantis šia logika, jeigu būtų vykdomas politinis užsakymas, o ne atliekamas ikiteisminis tyrimas, T.Tarulis negalėjo būti paleistas“, – savo argumentus pateikė Panevėžio STT vadovas.

Vienas iš sąmokslo teorijos šalininkų teiginių – STT tyrimus Savivaldybėje pradėjo tik tuomet, kai konservatoriai buvo eliminuoti iš valdančiosios daugumos. Esą tai tapo jų kerštu valdantiesiems. Tačiau tokius teiginius P.Urbšys atmeta. STT vadovas netiesiogiai leidžia suprasti, kad ir vadovaujant konservatoriams mieste vešėjo korupcija, tačiau nei tada, nei iki šiol į korupcijos skandalus įkliuvę politikai bei tarnautojai neprarado savo įtakos ir postų.

„Pasakykite, kodėl iki šiol miesto Tarybos Finansų ir ekonomikos komiteto pirmininku yra Visvaldas Matkevičius? Kodėl šio klausimo nekėlė nei valdančioji dauguma, nei opozicija? Nebuvo pareikštas nepasitikėjimas. Tai yra politinio pasitikėjimo patvirtinimo procedūra. Kodėl ji nevyko? Korupcija įtariami politikai nekliūna nei valdantiesiems, nei esantiesiems opozicijoje. Tokiu atveju nedrįsčiau pasakyti, ar V.Matkevičius priklauso pozicijai, ar opozicijai“, – stebėjosi P.Urbšys.

 

Grįžta į valdžią

 

STT Panevėžio valdybos vadovas pateikė pavyzdžius, kai STT sukompromituoti ir net teismo nuteisti pareigūnai vėliau buvo įdarbinti Savivaldybėje ar jai priklausančiose įmonėse konservatorių vadovavimo laikotarpiu.

„Buvęs regiono aplinkos apsaugos vadovas Valentinas Kisielius nuteistas už nusikaltimus valstybės tarnybai, vėliau įdarbintas Savivaldybės įmonėje „Aukštaitijos vandenys“. Panevėžio rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus viršininkas (Deimantas Simanavičius, – aut. past) gavo darbą Savivaldybės įmonėje „Panevėžio gatvės“. Vitalija Buterlevičiūtė – nuteista, bet tebedirba ir vadovauja. Savivaldybės Teisės skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Noreikienė – tebedirba, nors sėdi teisiamųjų suole“, – vardijo P.Urbšys.

Jis meta įtarimus ir miesto verslininkams, kurie noriai sudaro sandėrius su korupcija įtariamais miesto politikais.

„Kalbant apie korupcijos suvokimo lygį, tai kai kurie vietos verslininkai yra įvairių partijų rėmėjai ar jų nariai. Jie nėra tik vienos partijos rėmėjai. Kodėl jie sutinka, kad jų atstovu regione būtų tas pats Visvaldas Matkevičius? Žiūrint į korupcijos problemą sistematiškai išryškėja tarpusavyje susipinantys ryšiai“, – apie korupcijos mastus užuominomis kalbėjo Panevėžio STT vadovas.

P.Urbšys tikina, kad partijos neturėtų jautriai reaguoti į STT atliekamus tyrimus, nes ir jas bandoma apsaugoti nuo nesąžiningų politikų.

„Tarnavimas valstybei nėra tarnavimas konkrečiai valdančiajai daugumai. Valstybė sudaroma ne tik iš politinės valdžios, valstybės pagrindas yra jos piliečiai, todėl visų pirma mes juos bandome apginti nuo kyšininkų ir piktnaudžiautojų, kad ir kokiai nuo partijai jie priklausytų“, – tikino P.Urbšys.

 

Mantas Tomkūnas

„Sekundė“ 2009-12-08

 

2008 m. Birželis mėn. 03 d., Antradienis

Sąjūdis panevėžiečiams brangus kaip pirmoji meilė

Šiandien šalyje, o kartu ir Panevėžyje, minimos dvidešimtosios Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo metinės. Lietuvos sąjūdis buvo visuomeninis judėjimas, pažadinęs tautą vaduotis iš okupantų vergijos ir nulėmęs nepriklausomos demokratiškos Lietuvos Respublikos atkūrimą 1990 metų kovo 11-ąją. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pradžia laikomas 1988 metų birželio 3 dieną Vilniuje įvykęs iniciatyvinės grupės steigimas. Jos steigėjais tapo daugiau kaip trisdešimt žymių šalies mokslo bei meno žmonių. Netrukus, tų pačių metų liepą, buvo įkurta ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupė.

 

Kito pasirinkimo nebuvo

 

Lietuvos Sąjūdžio dvidešimtųjų metinių išvakarėse „Panevėžio balsas" kalbino kelis Panevėžio grupės narius ir klausė, kaip jie atsidūrė aktyviausių miesto sąjūdininkų gretose, kokiais ryškiausiais tų dienų prisiminimais norėtų pasidalyti su dienraščio skaitytojais.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, dabar M.Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Egidijus Jarašiūnas sakė, kad praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaiga buvo epocha, kurioje kiekvienas bent kiek aktyvesnis Lietuvos žmogus turėjo prisidėti prie bendrų nepriklausomos valstybės kūrimo reikalų.

„Tada svarstyti, galiu ar negaliu likti nuošalyje, nereikėjo ir man. Sovietinė Lietuva nebuvo mano valstybė, ir aš neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik siekti jos nepriklausomybės", - sakė 55 metų profesorius E.Jarašiūnas.

Dienraščio pašnekovo teigimu, ryškiausias to meto prisiminimas - pakili tautos dvasia, žmonių nusiteikimas tapti geresniems bei gražesniems, nuversti kalnus, kad pakilusi iš priespaudos Tėvynė suklestėtų. „Man Sąjūdis brangus ir neužmirštamas kaip jaunystė, kaip pirmoji meilė. Iki Sąjūdžio egzistavo tik buitis, o Sąjūdis pažadino idealus, ir jie, kaip dabar, nebuvo tik žodžiai", - svarstė M.Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius E.Jarašiūnas.

 

Kulminacija - Baltijos kelias

 

Panevėžietis istorikas Povilas Urbšys prisiminė, kad jis į Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupę atėjo vedamas entuziazmo, patirto dalyvaujant Vilniuje, Katedros aikštėje, surengtame pirmajame Sąjūdžio mitinge.

„Tada pirmąkart viešai suplevėsavo Trispalvės, ir jautėme didžiulę įtampą, kad mitingą valdžia nutrauks. Šis įvykis buvo tarsi trimitas, pašaukęs apsispręsti - dabar arba niekada. To trimito man ir kitiems Sąjūdžio miesto rėmimo grupę kūrusiems panevėžiečiams labai reikėjo, kad išvestų iš virtuvių, kitų uždarų privačių vietų į didžiąsias aikštes", - dienraščiui sakė 46 metų P.Urbšys.

„Panevėžio balso" pašnekovui iš Sąjūdžio metų įvykių labiausiai į atmintį įsirėžė lietuvius, latvius ir estus kovoje už Nepriklausomybę suvienijęs Baltijos kelias.

„Prie jo organizavimo irgi teko prisidėti. Baltijos kelias buvo jausmų, kad kažkas vyksta didingo, kad tu dalyvauji kažko kūrime, kulminacija. Tai buvo mūsų ir kitų Baltijos tautų laisvės apreiškimas, Dievo dovana, nedalijama kiekvieną dieną", -kalbėjo P.Urbšys.

Istorikas prisiminė ir sunkiausias veiklos Sąjūdyje akimirkas. „Būdavo labai sunku, kai pas mus ateidavo į sovietų armiją varomų jaunuolių motinos, o tu negalėdavai niekuo padėti. Tada Sąjūdis dar neturėjo galių apsaugoti savo sūnus nuo rekrūtų dalios", - sakė P.Urbšys.

 

Rūpinosi rajono kultūros paveldu

 

Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, Panevėžio miesto tarybos narys Julius Beinortas, paklaustas, kokiomis aplinkybėmis atėjo į Sąjūdį, mintimis nusikėlė net į 1986-uo-sius.

„Tais metais mudu su dabartiniu Seimo nariu Gintaru Šilekiu, dirbusiu Panevėžio rajono kultūros namuose Beržų gatvėje, įkūrėme kultūros paveldo tarybą. Ši taryba buvo atsakas sovietų valdžios politikai šluoti rajono istorijos paminklus", - teigė 64-erių metų J.Beinortas.

Pasak pašnekovo, rajono valdžios sprendimu buvo nugriauta knygnešių Ūdrų sodyba Garšviuose, o tuomečio Krekenavos kiaulių komplekso vadovai Ustronės klėtelėje kėsinosi įrengti pirtį

„Kai Vilniuje buvo įkurtas Sąjūdis, Panevėžyje steigti jo rėmimo grupę su G.Šileikiu buvome sutarę jo darbovietėje kultūros namuose, tačiau steigimo išvakarėse mus pakvietė į susirinkimą 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Jame, pasirodo, taip pat buvo ketinama įkurti Sąjūdžio grupę Labai nustebau čia išvydęs ne vieną žinomą kompartijos sekretorių. Renginyje jokie sprendimai nebuvo priimti, ir į jo pabaigą atėjęs G.Šileikis, P.Urbšys susirinkusiuosius pakvietė dalyvauti mūsų planuojamame susirinkime rajono kultūros namuose. Ten steigti Sąjūdžio Panevėžio grupę atėjo daugiau kaip dvidešimt žmonių", - prisiminė J.Beinortas.

 

Apie Sąjūdį - ir sovietų kariškiams

 

Kovo 11-osios akto signatarui didžiausią Sąjūdžio metų įspūdį paliko trys įvykiai.

„Kauno technologijos universiteto Panevėžio fakultete viešėjęs istorikas Gediminas Rudis panevėžiečiams skaitė paskaitą apie 1940 metais sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją, ją lėmusį Ribentropo ir Molotovo paktą. Niekada nepamiršiu klausytojų reakcijos - tai, ką jie išgirdo, prilygo bombos sprogimui", - teigė J.Beinortas.

Dienraščio pašnekovui įsimintina ir tuomečiame Panevėžio „Raketos" kino teatre vykusi Gedimino Skvarnavičiaus dokumentinio filmo peržiūra. Juosta pasakojo apie šalia Nevėžninkų koplyčios esančią pesticidų, spirito gamybos ir net galvaninių atliekų sklidiną duobę „Pamatyti vaizdai žiūrovus tiesiog sukrėtė Daugeliui tai buvo didžiausia naujiena", - sakė J.Beinortas.

Trečiasis panevėžiečiui nepamirštamas įvykis - tuomečiuose rusų karininkų namuose Respublikos gatvėje (dabar G.Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka) surengtas Panevėžyje tarnavusių sovietų kariškių susitikimas su miesto valdžia.

„Įsikūrus Sąjūdžiui šių namų šeimininkai pasikvietė miesto vadovus ir mus, sąjūdininkus, išsiaiškinti, kas vyksta Lietuvoje ir Panevėžyje. Atsimenu, iš sąjūdininkų buvome atėję trise - E.Jarašiūnas, Jonas Liaučius ir aš Niekada neužmiršiu, kaip ten buvome puolami ir linčiuojami.

E.Jarašiūnas, kaip teisininkas, dar bandė atsimušinėti teisine kalba, tačiau ir tai apsiginti nepadėjo Tada pamatėme, kokia yra tikroji mūsų kaimyninė nacija", - pasakojo J.Beinortas

 

Neringa Martinkutė

Panevėžio balsas 2008-06-03

 

2007 m. kovas mėn. 03 d., Šeštadienis

STT skausmingai trauko korupcijos gijas

Tiriant kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo tarnyba atvejus, pareigūnams tenka aiškintis ir policininkų bei prostitučių santykius.

 

Tarnyba - lyg juodas debesis

 

Kokių tik epitetų žmonės neklijuoja Specialiųjų tyrimų tarnybos agentams. Vieni juos vadina juodaisiais pranašais, kiti jų pasirodymą tapatina su nelaime, o tretiems jie atrodo tarsi negandų debesis.

Būna, kad po kai kurių operacijų šios tarnybos pareigūnus užgriūna lavina kaltinimų politikavimu, darbo neišmanymu ar tik pigaus populiarumo vaikymusi. Nors kai kurių bylų vertinimai ir būna tarnybai skausmingi, tačiau per visą darbo istoriją tik viena byla teisme subliūško, o likusiose kaltinimai buvo patvirtinti.

Vasario mėnesį Specialiųjų tyrimų tarnyba šventė savo darbo dešimtmetį. Šia proga pakalbinome STT Panevėžio valdybos viršininką Povilą URBŠĮ.

- Kada ir kaip atsirado ši tarnyba? Į ką nukreiptos STT agentų akys ir ausys?

- Lietuvai atkūrus nepriklausomybę į valdžios institucijas intensyviai pradėjo skverbtis ir korupcijos apraiškos. Atsižvelgiant į tai, 1997 metų vasario 18 dieną ir buvo įsteigta ši tarnyba, kurios tikslas - kovoti su korupcija, organizuotu nusikalstamumu.

Tuo metu įsivaizdavimas, ką turėtų daryti tarnyba, buvo su didelėmis ambicijomis. Planuota, kad minėtų nusikaltimų atžvilgiu tarnyba atliks koordinavimo funkciją pagal aptarnaujamą teritoriją. Vėliau tarnybos tikslai buvo konkretinami ir svarbiausios tapo korupcinės veikos. —

Mūsų padaliniui priklauso 8 rajonai: Panevėžio, Kupiškio, Pasvalio, Biržų, Rokiškio,

Anykščių, Kėdainių ir Utenos. Pasidalijimas susijęs su teismų ir prokuratūrų teritoriniu pasiskirstymu.

- Pirmieji STT darbo metai tikriausiai buvo išskirtiniai. Kuo jie įsimintini? Galbūt pirmosios bylos buvo labai sunkios ar painios?

- STT Panevėžio padalinys pradėjo veikti 1997-ųjų rugsėjo mėnesį. Tuomet dirbo trys darbuotojai.

Viena iš pirmųjų bylų buvo pradėta 1997 metų spalio 13 dieną pagal mūsų surinktą medžiagą. Dviem Anykščių rajono apsaugos policijos pareigūnams dėl kyšio priėmimo iškėlėme bylą.

Daug kas kaltina, kad STT užsiima smulkmenomis ir gaudo kyšininkaujančius kelių policijos pareigūnus, tačiau per tuos dešimt veiklos metų tai, ko gero, buvo vienintelė baudžiamoji byla dėl korupcinių veikų, susijusių su kelių eismo taisyklių pažeidėjais.

Vienas iš mūsų tarnybos tikslų - inicijuoti tam tikrus procesus atskirose struktūrose. Mūsų užduotis parodyti, kad yra problema, o spręsti turi pati institucija.

Ir jei vėliau policija, pasienio ir muitinės tarnybos pačios sugeba viduje išsiaiškinti negeroves, tai labai gerai.

- Jau prieš keliolika metų Panevėžiui pradėta klijuoti nusikaltėlių sostinės etiketė. Ar STT tarnybų darbuotojai taip pat jautė, kad mūsų miestas nusikalstama prasme yra gerokai kitoks nei likusioji šalies dalis?

- 1997-1998 metų įvykiais Panevėžys išsiskyrė iš kitų miestų. Vyko miesto organizuotų gaujų siautėjimas - padegami automobiliai, sprogdinama, o kulminacija tapo 1999 metų sausio 25 diena, kai buvo nušautas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras Gintautas Sereika.

Tuomet aukščiausiuose valdžios sluoksniuose buvo įvardyta, kad nusikalstamumas Panevėžyje jau tapo ir valstybės problema.

Kovojant su organizuotu nusikalstamumu mes taip pat nelikome nuošalyje, buvome tyrimo grupėse, padėjome tirti rezonancinius nusikaltimus. Tas darbas atėmė daug laiko ir pajėgų, kurias galėjome skirti nustatant korupcijos atvejus, bet svarbesnis buvo ne žinybinis, o bendras interesas.

STT Panevėžio valdybos pareigūnai, bendradarbiaudami su kitomis teisėsaugos institucijomis, ypač su prokuratūros ir policijos, dalyvavo atskleidžiant rezonansinius Panevėžio „talpinių" nusikalstamo susivienijimo įvykdytus nusikaltinius.

Nuo pat įkūrimo Panevėžio padalinys visada dalyvavo atskleidžiant korupcines sistemas. Prie dalies nusikaltimų išaiškinimo prisidėdavo ir kitų teisėsaugos tarnybų pareigūnai.

Visada kyšininkai galvoja, kad nebus išaiškinti. Tačiau per dešimt savo veiklos metų buvo išteisinimas tik vienoje byloje, o pagal STT Panevėžio padalinio surinktą medžiagą buvo iškelta apie 150 bylų.

Tirti korupcinius nusikaltimus nėra lengva. Tenka skirti daug pajėgų, bet statistiškai gali atrodyti kaip viena byla, nors įtariamųjų būna 10 ar net 14.

Tačiau vertiname ne pagal bylų skaičių, o pagal rezultatus. Geriau mažiau, bet kokybiškai.

Visuomenėje susidarė įspūdis, kad be reikalo neateiname, o jeigu įsikabiname, tai ir nebepaleidžiame. Manau, jog toks požiūris yra geras.

Kyšininkai evoliucionuoja. Jei anksčiau aiškiai be jokių užuominų buvo reikalaujama pinigų, tai dabar jie darosi atsargesni. Turi susikūrę saugią sistemą ir korupcinius ryšius palaiko per laiko patikrintus tarpininkus.

Retai pasitaiko, kad šviesiai tiesiai reikalautų kyšio, dabar tai daroma aptakiomis frazėmis.

- Kokias svarbiausias tirtas baudžiamąsias bylas kiekvienais metais galėtumėte išskirti?

- Kasmet, neskaičiuojant daugybės smulkių bylų, ištiriame po vieną kitą rezonansinę, atskleidžiančią sisteminius dalykus. 1998 metais ištyrėme didelį skandalą sukėlusią baudžiamąją bylą dėl Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato komisarų, susijusių su prostitucijos organizavimu. Užuot kovoję su prostitucija, pareigūnai ją dengė.

Šita byla atskleidė priežastis, kodėl tokio lygio pareigūnai įsivėlė į nusikalstamas veikas. Toks pareigūnų poelgis turėjo neigiamų pasekmių susidariusiai kriminogeninei situacijai.

Atsirado požiūris, jog nebėra ribų tarp pareigūnų ir nusikaltėlių. Pas tas pačias prostitutes ateidavo pareigūnai, o po to gaujų nariai ir jos dalindavosi savo įspūdžiais. Kaip tokiu atveju galima kalbėti apie pareigūnų autoritetą?

1999 metais ištirta, kad egzaminų ir transporto apskaitos sektoriaus darbuotojai, veikdami kartu su Kupiškio vairavimo mokyklų darbuotojais, neteisėtai išdavė per 40 vairuotojų baigimo liudijimų. Šio nusikaltimo gijos nuvedė į Vilnių ir baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas vienas iš egzaminų ir transporto apskaitos sektoriaus vadovų.

Tais pačiais metais atskleisti Panevėžio rajono priešgaisrinės apsaugos tarnybos viršininko pavaduotojo 8 kyšio priėmimo ir piktnaudžiavimo tarnyba atvejai.

2000 metais buvo išaiškinti du prokurorai, užsiiminėję nusikalstama veika. Kaip galima kalbėti apie teisingumą, kai kitų kaltę įrodinėjantis prokuroras pats nusikalsta.

Kėdainių rajono apylinkės prokurorą įklampino tujų vagystė, o tyrimas dėl Panevėžio miesto apylinkės prokuroro atskleidė dar vieną negerovę.

Tiriant baudžiamąją bylą, išimami vertingi daiktai - pinigai, papuošalai ir kt. Kol byla pasiekia teismą, jie lieka prokuroro žinioje. Pasinaudojęs šia aplinkybe prokuroras svetimus daiktus užstatydavo lombarde, o gautus pinigus išleisdavo savo reikmėms arba pralošdavo.

Šis atvejis atskleidė netobulą baudžiamosiose bylose išimamų daiktų apskaitą ir apsaugą, privertė griežčiau reglamentuoti tvarką ir kontrolę.

2001 metais buvo išaiškinta penkių 1-ojo policijos komisariato apylinkių inspektorių nusikalstama veika. Pas pareigūnus patekdavo apsivogę asmenys, kuriems už smulkią vagystę grėsdavo administracinė atsakomybė. Jei pavykdavo susitarti, pažeidėjas sumokėdavo inspektoriui.

Pagal tuomet galiojusią tvarką, pareigūnas administracinių teisės pažeidimų protokolą nunešdavo į teismo raštinę, ten jį užregistruodavo ir turėdavo perduoti teisėjui. Pastarasis spręsdavo, kokią baudą skirti pažeidėjui. Tačiau šiuo atveju būdavo: raštinėje užregistravęs protokolą, inspektorius jo teisėjui taip ir nebenunešdavo.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas gerai - protokolas surašytas, užregistruotas teismo raštinėje. Kai buvo atskleistas šis nusikalstamas mechanizmas, paaiškėjo, kad tiesiog reikalinga papildoma kontrolė tiek policijoje, tiek teisme. Į šią nusikalstamą veiką buvo įsitraukęs ne vienas ir ne du inspektoriai. Kad ir smulkūs dalykai, bet jie atskleidė sistemos priežastingumą, kodėl taip galėjo atsitikti. Tokie „išradingi" žmonės galėjo veikti ne vien Panevėžio policijoje.

2001 metais išaiškintas tyčia nuslėpęs oficialius dokumentus Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Pasvalio rajono agentūros viršininkas, iš žemės ūkio bendrovės neišieškojęs 99 tūkst. 869 litų padarytos žalos gamtai. Vėliau kitoje byloje išaiškėjo, kad Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento teisininkas netinkamai atliko savo pareigas, todėl 11 asmenų išvengė, kad būtų atlyginta 691 tūkst. 115 litų vertės žala gamtai.

Šie atskleisti faktai privertė Aplinkos ministeriją sugriežtinti nustatomų žalų išieškojimo kontrolę.

2002 metais atskleistos nusikalstamos vadovaujančių antstolių veikos net dviejuose rajonuose - Kėdainių ir Pasvalio. Buvo sudarytos sąlygos administracine tvarka nubaustiems asmenims išvengti paskirtų baudų.

2003 metais dalyvavome plačiai nuskambėjusios kontrabandos bylos, po kurios darbo neteko trijų apylinkių teismų pirmininkai, tyrime.

Buvo demaskuoti penki Panevėžio teritorinės muitinės ir keturi VSAT Pasvalio užkardos pareigūnai. Jie įvykdė nusikaltimus valstybės tarnybai, padėjo V.Karaliaus organizuotai grupei gabenti itin stambaus masto kontrabandą.

Tais pačiais metais buvo išaiškinta dideliu mastu dyzeliną vogusių asmenų grupė. Buvo nustatyti ir organizatoriai, ir vykdytojai. Iš 18 asmenų 9 buvo pareigūnai iš Rokiškio, Utenos, Biržų rajono policijų bei pasieniečiai.

2004 metais panaudojant suklastotus lietuviškus pasus per Lietuvos-Latvijos sieną buvo išgabenta 200 asmenų iš NVS šalių į Skandinaviją. Į šią nusikalstamą veiką buvo įsitraukę 14 Biržų užkardos pasienio būrio pareigūnų bei 6 civiliai -jie viską organizavo.

2005 metais buvo atskleista korupcijos sistema Panevėžio rajono policijoje, padėjusi švelnesnėmis baudomis išsisukti prasižengusiems vairuotojams. Pažeidėjai kreipdavosi į tarpininkus, o šie per vieną pareigūną padėdavo išspręsti problemas.

Buvo aiškinamasi, kodėl įmanoma tokia neteisėta veikla. Paprastas policijos patrulis nesusigundo kyšiu, o kai pažeidėjo elgesį ima vertinti komisaras, tas sąžiningumas nueina vėjais.

Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnyba nustatė, kad D.Simanavičiui pareigybių aprašyme nebuvo numatyta, kad jam priskiriama kelių eismo taisyklių priežiūros funkcija ar administracinių bylų nagrinėjimas. Tuomet kyla klausimas, pagal kokius įgaliojimus jis vykdė šias funkcijas?

2005 metais buvo atskleista nusikalstama veika, susijusi su Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos priešgaisrinės priežiūros viršininku.

Paaiškėjo, jog tam tikros įtakos korupcijai turėjo netobulos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos procedūros, kai kuriais atvejais įteisindavusios nukrypimus nuo projekto, kurie buvo sąlygojami korupcinio susitarimo.

2006 metais buvo atskleista 10 Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento poveikio aplinkai vertinimo ir normatyvų skyriaus vedėjo nusikalstamų veikų, galimai pažeidus aplinkos apsaugą užtikrinančių norminių teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavus tarnybine padėtimi, suklastojus dokumentus, iš projektus pateikusių asmenų nuolat priėmus kyšius. Buvo nustatyti 8 įtariamieji, tarp jų bendrovės „Panevėžio planas" vadovas.

Pastaruoju metu Panevėžio savivaldybėje atlikti platų atgarsį visuomenėje sulaukę tyrimai, susiję su parama sportui ir savivaldybės vykdytu viešuoju pirkimu.

Visas šias rezonancines nusikalstamas sistemas atskleisti buvo įmanoma tik bendradarbiaujant su kitomis teisėsaugos institucijomis.

- Ar esate patenkinti STT Panevėžio valdybos pasiektais rezultatais?

- Nesu patenkintas tais rezultatais, nes visuomenė mūsų atžvilgiu turi didesnių lūkesčių. Juos galima suprasti.

Kartais ir mūsų tarnyba prisideda prie didėjančio korupcijos lygio suvokimo, taip pat ir Panevėžio regione. Jei žmonėms atskleidi sisteminio pobūdžio nusikaltimus, tai tarsi patvirtini, kad tokia sistema išties yra ir tą problemą reikia spręsti neatidėliotinai.

Esu pastebėjęs, kad tarp tų, kurie nėra patenkinti tarnybos rezultatais, yra ne tik tie žmonės, kurie nori efektyvesnės kovos su korupcija, bet ir tie, kurie daro korupcinius nusikaltimus ir tokiu būdu siekia sumenkinti tarnybą ar mūsų padalinį.

Mūsų vienas iš uždavinių - pasiekti, kad korupcines veikas darantis pareigūnas nesijaustų saugus. Dabar šie asmenys tikrai nesijaučia saugesni nei prieš dešimt metų.

- Neretai visuomenėje sklando nuomonė, jog STT vykdo politinius užsakymus. Ar tarnyba priklausoma nuo politinių veiksnių?

- Be abejo, tokioms kalboms yra pagrindo kilti, nes mūsų tiriamose bylose įtariamieji gali priklausyti įvairioms visuomeninėms, politinėms partijoms arba siejami su atskirais šių organizacijų nariais.

Kaip pavyzdį norėčiau paminėti paskutinius atvejus. „Panevėžio plano" vadovas ži-niasklaidos siejamas su Panevėžio meru. Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriaus vadovas - vienas Liberalų sąjūdžio aktyvistų, jo narystė partijoje dabar sustabdyta. Ką jau kalbėti apie Panevėžio tarybos narį socialdemokratą V.S.Buterlevičių.

Tad norėčiau retoriškai paklausti, kokių partijų užsakymus mes vykdome? Ar kai kurie politiniai veikėjai neišnaudoja politinės širmos, už kurios galėtų pasislėpti nuo jiems mestų įtarimų?

Kyšininkui partinė ideologija reikalinga tiek, kiek siekiama savanaudiškų tikslų. O jei to nesuvokia politikai, tai tada jau kyla kitas klausimas: ar tai daro dėl nežinojimo, ar dėl per didelio žinojimo ir bijo, kad tos nusikalstamos gijos nenuvestų pas juos.

- Kaip paaiškintumėte, kad ir V.S.Buterlevičiaus atveju, jog kratos prasidėjo sausio mėnesį, kai buvo rengiamasi savivaldybės rinkimams, o ne anksčiau?

- Kadangi, kaip dabar matote, išaiškėjo dvi šio tyrimo kryptys - viena, susijusi su viešaisiais pirkimais, kuri nesibaigė pripažinus vieną ar kitą laimėtoją, ir kita, susijusi su parama sporto klubui.

Kodėl reikia mus kaltinti tuo, kad įmonės, kurios buvo suinteresuotos tokiu būdu mažinti pelno mokestį valstybei, tai intensyviausiai darė metų pabaigoje. Laiką diktavo nusikaltimo vykdytojai. Todėl pirmoji dalis ir buvo realizuota sausio pradžioje. Noriu pabrėžti, kad įtariamieji buvo sulaikyti su įkalčiais.

Matydami, kad dėl viešųjų pirkimų irgi kilo visuomeninis ir politinis rezonansas, pasistengėme visus likusius numatytus procesinius veiksmus atlikti iki oficialiai prasidės rinkimų agitacija.

- Kodėl apie atliekamą tyrimą žinojo Panevėžio meras konservatorius Vitas Matuzas?

- Praktikuojame, jog, esam būtinybei, bendradarbiaujant su tam tikromis institucijomis, kuriose atliekamas tyrimas, informuoti jų vadovus, jeigu jie nėra susiję su tiriamomis nusikalstamomis veikomis.

Kaip pavyzdys būtų: apie Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamente atliekamą tyrimą buvo informuotas šio departamento vadovas Valdemaras Jakštas, kuris priklauso Liberalų centro partijai, bei aplinkos ministras socialdemokratas Arūnas Kundrotas.

Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriuje apie nusikalstamas veikas buvo informuota Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė, priklausanti valstiečiams liaudininkams.

Tai tokiu būdu ar čia galime įžvelgti mūsų politinį užangažuotumą, ar darbo problemų sprendimą su tam tikrų institucijų vadovais.

Mes pirmiausia į juos žiūrime kaip į valstybinių institucijų vadovus, o ne partijos narius, nors galbūt kai kas norėtų, jog būtų atvirkščiai.

- 1999 metų pradžioje STT pareigūnams tiriant informaciją apie kyšio paėmimą savo kabinete nusišovė Krekenavos policijos nuovados vadovas. Kaip manote, ar STT pareigūnai padarė viską, kad užbėgtų nelaimei už akių. Juk kiekvienas netikėtai užkluptas žmogus gali elgtis nenuspėjamai ir tai privalu numatyti.

- Tuoj po šio įvykio buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, STT pareigūnų veiksmus taip pat vertino ir prokuratūra.

Tačiau nei prokurorai, nei pati tarnyba neįžvelgė jokių vidaus taisyklių ar įstatymo pažeidimų.

Toje situacijoje iki 100 procentų nebuvome įsitikinę, ar tas žmogus išties priėmė kyšį ir turi pažymėtus pinigus. Todėl su juo iš pradžių buvo elgiamasi kaip su nuovados viršininku.

Tai atsitiko tarnybos kūrimosi pradžioje, dabar tokių įvykių galimybė sumažinta iki minimumo.

 

Darius Krasauskas

Panevėžio Rytas 2007-03-03

 

1998 m. Sausio mėn. 13 d., Antradienis

Žmonių akyse nebuvo išgąsčio

Povilas URBŠYS, Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio skyriaus viršininkas, buvęs Parlamento gynėjas ir priėmęs savanorio priesaiką:

- Atsimenu žmonos, tėvų akis, kai reikėjo išeiti. Žmonių akis, jų ryžtą - ten nebuvo išgąsčio.

Tų dienų patyrimas išliks mumyse visada. Viena moteris paskambinusi šiomis dienomis paklausė: "Nejaugi nebegalėsim pamiršti viso to?" Ko gero. Nesąmoningai vis sugrįžtame į tuos išgyvenimus.

47-erių metų Juozas BRAIDOKAS, "Auridos" biuro viršininkas:

- Parlamento viduje buvo vyrukų netgi recidyvistų veidais, tačiau visi laikėmės vienos nuostatos, sakėme: "Kaip bus, taip. Paklosime galvas, bet mūsų vaikai niekada nesakys, kur jūs, rupūžės, buvote tuomet, kodėl net lazdos nepakėlėte".

Tai buvo gražus momentas ir tikriausiai pasisekė, kad teko ten dalyvauti. Galbūt kiekvienai kartai tenka tokia prakilni akimirka. Kaip J.Kaminskas rašė: "Leiski, Lietuva, vyrais būti..."

Į to meto mūsų Parlamento rūmus pakliuvau atsitiktinai. Rytą nuėjau prie miesto pašto, ten sutikau pažįstamą, dabar jau velionį, Algį Plytninką, kuris pasiūlė vykti į Vilnių.

Iš tos pusantros paros atmintyje liko daugiau kurioziški momentai - tokie žvėriški kontrastai.

Atrodėme kaip paršai: purvini, tris dienas nesiprausė, su savo lazdomis. Ant kilimų pribarstėme smėlio. O rūmuose vaikščiojanti senutė valytoja tvarkingai dirbo savo darbą. Išeidama peržegnojo: "Laimingai, vaikeliai".

Besiruošiant ginkluotis, ketverių penkerių metų pyplys, kažkaip pralindęs pro vartus, velka armatūros strypą. Tuo metu jį pagauna mama, o tas sako: "Mama, atstok, aš ginkluojuosi".

Antrą naktį eilinį kartą pranešė, kad atvažiuoja tankai. Tuo metu iš Panevėžio rajono buvo atvykęs pastiprinimas. Pensinio amžiaus vyras ėmė blaškytis, ieškodamas savo sakvojažo.

Mes jau sužvėrėjom - gal galvas palydėsim, o čia sakvojažo ieško. Surandam jam tą krepšį. O žmogus išsitraukia skilandį ir dalina visiems.

"Vyrai, jeigu rusai ateis, atims. Suvalgykim, kad rupūžėms nekliūtų", - kartojo vyras.

Juk ne maži vaikai - buvo aišku, kad gynyba yra beviltiška, ir jeigu puls, tai mūsų lyg ir nebėra.

Tame poste, kur tupėjome, šalia stovėjo A.Butkevičiaus vyrukas su nuolat įjungtu radijo ryšiu. Anksčiau nei atsidarydavo Šiaurės miestelio vartai mes žinojome, kad tankai važiuoja.

Bet pripranti žmogus, kai visą naktį važinėja. Kartais būna ir liūdniau.

Rima ZAIKAUSKAITĖ, tuo metu studijavusi Vilniuje:

- Sausio 13-oji... Tokia diena, kai kiekvienas tą naktį nemiegojęs turi ką prisiminti. Studentams sausio vidurys -pats žiemos sesijos įkarštis. Paprastai tokiu metu bendrabutyje vieni mokosi iki paryčių, kiti jau išlaikę švenčia ir kaimynui mokytis neleidžia.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad tas kelias neramias dienas, kai sostinėje jau važinėjo rusų karinė technika, studentai elgėsi kitaip. Ir konspektus "rijo", ir virtuvėn suėję kartu blynus kepė, ir kokį pažymį ar parašą gavę sąžiningai atšvęsdavo.

Tačiau daugelis besimokančiųjų iš fakulteto eidavo ne į bendrabutį, o saugoti Lietuvos radijo ir televizijos pastato, Aukščiausiosios Tarybos, Spaudos rūmų, Televizijos bokšto.

Pamenu, sausio tryliktoji buvo ramiausia iš tų dienų. Niekas nesitikėjo jokių išpuolių, tad, pabuvusi kiek laiko prie Radijo ir televizijos pastato, mūsų budėjimo grupelė grįžo į filologijos studentų bendrabutį Saulėtekio alėjoje.

Mes gyvenome septintame aukšte. Dalis budėjusiųjų susirinko vaikinų kambaryje karšto vyno išgerti, po to nusprendė gulti pailsėti, o rytą vėl eiti budėti.

Aš ir mano "kambarioke" atsisakėme vyno, nes norėjome dar mestelti akį į sąsiuvinius - ruošėmės svarbiems egzaminams. Pasimokiusios sugulėme į lovas, bet, kaip įprastai, dar įsijungėme televizorių.

Negaliu pasakyti, ką žiūrėjome, kol ekrane nepasirodė išsigandusios Lietuvos LTV diktorės Eglės Bučelytės veidas. Vos išgirdusi, ką ji sako, puoliau pas vaikinus.

Jie viską girdėjo. Po kelių minučių visi vaikinai apsirengė. Merginos taip pat puolė į kambarius atsinešti paltų, bet vienas vaikinas griežtai (tokio jo dar nebuvau regėjusi) pasakė, kad merginos į karą neis.

Gal tas žodis, o gal netrukus už lango pasigirdęs šūvių tratėjimas mus sulaikė. Susirinkusios vaikinų kambaryje (mūsų buvo gal šešios septynios), radijo bangomis bandėme pagauti bent kokią stotį. Buvome arti tų įvykių, o kartu ir toli, nes nieko nežinojome, tik girdėjome duslius bumbsėjimus.

Praėjo šiek tiek laiko, kai koridoriuje sutikome pirmuosius iš miesto grįžusiuosius. Visi buvo kiek išsigandę, pasakojo, kaip rusų kariai juos stumdė, mušė šautuvų buožėmis. Sakė, kad yra ir sužeistųjų. Visi grįždavusieji pasakojo tą patį.

Tik prašvitus sulaukėme savo "vyrų". Įėję kambarin, jie nepratarė nė žodžio. Tylūs, šaltais veidais, pavargę. Lyg susitarusios merginos pakilo ir išėjo į savo kambarius. Niekas nepuolė glėbesčiuotis, džiaugtis, kad sveiki, gyvi vaikinai grįžo.

Rytą, numigę porą valandų, visi sukilome eiti saugoti pastatų. Keista, visi pabudome be žadintuvo, beveik tą pačią valandą.

Per pusryčius, kai ant vieno stalo sunešėme kas ką turėjome (anksčiau to nedarydavome), vaikinai papasakojo, kad jie buvę prie radijo ir televizijos pastato. Sprogus vienai bombai, atsisukę išvydo gulintį žmogų. Priėję pamatė sužeistą vyrą, kuriam iš burnos bėgo kraujas. Nešė jį į greitosios pagalbos automobilį. Viename jų sužeistajam net nebebuvo vietos.

Užėmus pastatą, vaikinai nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos. Kraupiausia jiems buvo girdėti vis didėjantį sužeistųjų ir užmuštųjų skaičių.

Papusryčiavę išvykome prie Parlamento. Šį kartąjį kas nepasakė, kad merginos neis. Miesto gatvėse iš ant stulpų prikabintų garsiakalbių girdėjome nuolat kartojamą tekstą apie Nacionalinio gelbėjimo komitetą.

Net nesitarę pasukom Centrinio pašto link. Paskambinti tėvams, kad mes gyvi.

 

Vytautas Tavoras

Panevėžio balsas 1998-01-13

 

1997 m. Spalis mėn. 01 d., Trečiadienis

Nusikaltėlių struktūras išardyti dar ne vėlu

Neseniai įkurtos Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio skyriaus vadovu paskirtas Povilas Urbšys pirmąjį interviu sutiko duoti "Panevėžio balsui".

 

Naujai sukurtos Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio skyriaus vadovas vyresnysis komisaras Povilas Urbšys mano, jog nusikaltėlių struktūras išardyti dar ne vėlu.

Specialiųjų tyrimų tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos yra savarankiškas specializuotas padalinys, kuris tiesiogiai priklauso minėtai ministerijai.

Trisdešimt penkerių metų P.Urbšys Specialiųjų tyrimų tarnybos miesto skyriaus vadovo pareigas pradėjo eiti nuo rugsėjo 11 dienos.

P.Urbšys gimęs ir augęs Panevėžyje. Vedęs, augina du sūnus. Išsilavinimas - aukštasis. Dirbti operatyvinėse tarnybose pradėjo prieš penkerius metus. Dirbo Valstybės saugumo departamente, Apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

"Visi sutiks, kad kriminogeninė situacija šiandien mūsų valstybėje nėra gera. Korupcija įsiskverbusi į aukščiausių valdininkų sluoksnius. Nusikaltėlių susivienijimai yra sukūrę struktūras, per kurias plaunami jų nešvarūs pinigai.

Žodžiu, sukurta finansinė-ekonominė sistema, kurios išardyti nepavyksta nei sulaikant grupuočių lyderius ar vadus, nei kitomis drastiškomis priemonėmis", - sakė P.Urbšys.

Tai viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios žmonės dar nepasitiki valdžia.

Įkurtos tarnybos tikslas -pakirsti nusikaltėlių grupuočių ekonominį pagrindą, apvalyti valstybės institucijas nuo korumpuotų valstybės tarnautojų.

Tai įmanoma pasiekti tuo atveju, jeigu teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose prasidės realus apsivalymas, pašalinant korumpuotus pareigūnus, jeigu pareigūnams, koordinuojant savo veiksmus, pavyktų pakirsti nusikaltėlių grupuočių ekonominį pagrindą.

"Prie šio darbo turėtų prisidėti ir Specialiųjų tyrimų tarnyba", - "Panevėžio balsui" sakė P.Urbšys.

Naujai paskirtas vadovas supranta visą jam tenkančią atsakomybę ir nemano, kad bus lengva likviduoti mieste klestinčias nusikaltėlių grupuotes.

Tačiau, kita vertus, iki šiol buvę įvykiai rodo, jog mieste dar nėra visiškai susiformavusios mafijozinės struktūros.

Nėra vieningos grupuotės, galinčios paimti valdžią į savo rankas, ar lyderio, galinčio jas suvienyti. Tai turėtų palengvinti šios tarnybos darbą kovojant su organizuotu nusikalstamumu.

"Tikrai nemanau, kad, pavyzdžiui, dutūkstantaisiais metais per Panevėžio televiziją ar spaudą galėsime parodyti žmonėms paskutinį korumpuotą valdininką ar dar išlikusį nesugautą reketininką. Tačiau jei pavyktų padaryti taip, kad žmogus galėtų pasirinkti tarp gėrio ir blogio, atgauti pasitikėjimą policija ir kitomis tarnybomis, tikslas bus pasiektas", -tvirtino vyresnysis komisaras P.Urbšys.

P.Urbšys mano, kad mes turime, ko gero, paskutinę galimybę sukurti savo valstybę, kurioje pilietis galėtų gyventi ramiai ir saugiai.

"Mes visi 1991 metais apsigynėme nuo kur kas didesnio smurto. Dabar vėl reikėtų apsispręsti, ar mes būsime abejingi skustagalvių prievartai, korumpuotų valdininkų nebaudžiamumui.

Šiandien sprendžiamas klausimas: jie arba mes. Jei jie, tai kiekvienas turėtume prisiimti atsakomybę už tai, kad mūsų vaikai bus priversti gyventi ne pagal žmogiškos moralės principus, o pagal kalėjimuose banditų sukurtus "įstatymus", - baigė P.Urbšys.

 

Virginijus Lasys

Panevėžio balsas 1997-10-01

 

1997 m. Sausio mėn. 13 d., Pirmadienis

Yra prasmė priešintis blogiui

1991-ųjų sausį išgyvenome tiek, kiek ir per dešimtį kartais netenka. Kruvinuoju sekmadieniu, Aukų diena, Tartai naktimi žmonės vadino Sausio 13-ąją. Šiandien kalendoriaus lapelyje užrašyta - "Laisvės gynėjų diena". įvairiai su ja esame susiję, bet patirtį įgijome panašią...

Povilas URBŠYS - vienas iš tų panevėžiečių, kurie saugojo Lietuvos parlamentą. Jis "Panevėžio balsui" sakė:

- Pajauta, kad artinasi grėsmė ir kažkas darysis, buvo gerokai prieš sausio 13- ąją, ir sąjūdininkus vertė ruoštis pačiam blogiausiam. Į grupes, kurioms priklausė atlikti skirtingas funkcijas, skirstėmės jau gruodžio mėnesį. Sausį šis pasiruošimas pasiteisino. Padedant miesto Savivaldybei, teko organizuoti autobusų koloną į Vilnių kaip tik tą dieną, kai buvo užimti Spaudos rūmai. Km nukreipti koloną? Ar prie TV bokšto, ar prie Parlamento? Nuskambėjo žinia, kad jedinstveninkai planuoja provokaciją prie Aukščiausiosios Tarybos. Taip šis postas tapo saugomas panevėžiečių. Tokia buvo lemtis.

Šiandien galvoju, kokia jėga vertė žmones eiti prie Parlamento, TV bokšto, saugoti Panevėžio objektus? Tos dienos subūrė įvairaus amžiaus, skirtingos moralės, išsilavinimo ir interesų žmones vienam tikslui. Kai didelis blogis kėsinasi į tavo gyvenimą, tai kiekviename žmoguje, nepaisant jo charakterio nei sąžinės, ima dominuoti gėrio pradas.

Tie, kurie sumanė sausio įvykius, skaičiavo tik aritmetiškai - ginklus, karius - ir neįvertino, kad žmonės peržengs asmeninių interesų ribotumą. Man atrodo, kad tomis dienomis mumyse įvyko vidinis virsmas, pasireiškęs poelgiais.

Parlamente mačiau vyrus, ant rankų užsirašiusius savo vardą ir miestą. Tai jau buvo savo kūno pažymėjimas gyviesiems. Kiekvienas, gynęs Aukščiausiąją Tarybą, išgyveno tarsi paskutiniąją naktį savo gyvenime, nes visi suprato, kad pasipriešinimas su strypu rankoje prieš gerai ginkluotą jėgą gali teužtrukti tris penkias minutes. Svarbūs tapo svarstymai, kaip ne per pigiai išeiti iš gyvenimo. Mesti tinklą ant automatininkų? "Molotovo kokteilį"? Reikia turėti kibirų su vandeniu, kitų dalykų... Ir staiga pamatai, kad kabinetai užrakinti. Sužinai, kad viršutinieji aukštai bus padegti... Vadinasi, tavo gynybinė užduotis - tik sumaitotas tavo kūnas? Kaip priešinimosi faktas? Kilo pojūtis, kad tu dalyvauji tarsi maskaradinėje imitacijoje...

Ko gero, iki pat tryliktosios sausio nakties nebuvo rimtai pagalvota, kad bus žudomi beginkliai žmonės. Turbūt buvo viltasi, kad žmonių gausa stabdys jėgą...

Po sausio 13-osios tokia nuostata visiškai pakito. Mūsų pamaina buvo pakeista 12-osios vakare. Į Vilnių grįžome po paros, vadovaujami Eugenijaus Žvyko. Įdomu, kad įbauginimo efektas sukėlė atvirkštinę reakciją - ta pati komanda apsisprendė žūtbūtinai pasipriešinti. Bronius Matelis net negrįžo į Panevėžį atsikvėpti. Parlamento vidus tapo barikada. Su smėlio maišais, su ginklais. Iš mums užleisto signataro Jono Liaučiaus kabineto tvarkos liko tik prisiminimas...

Pamenu stiprų dviejų polių traukimą: kol buvau Panevėžy, jaučiau didžiulį poreikį būti Vilniuje, dalintis likimu su ten esančiais vyrais. Ir atvirkščiai... Sūnui tą naktį pasakiau: "Visuomet atsimink, kad esi vyras, ir jausk dėl to atsakomybę". Tai buvo tarsi atsisveikinimas. Tokioje ekstremalioje situacijoje išryškėjo tai, ką vadiname tautine savimone. Vieningas nusiteikimas priešintis blogiui suvienijo su pokario vyrais ir moterimis, kurių aukos kartais pavadinamos beprasmiškomis. Vis dėlto tas faktas, kad yra mūsų tautoje buvęs aukojimasis dėl kitų, teikė didžiulę paspirtį priešinantis blogiui. Nesvarbu, kad daug didesniam. Tarsi įvyko perdavimas tarp kartų - iš vyresnės jaunesnei.

Šiandien, matant Tėvynėje netvarką, apgaulę, nesiskaitymą su žmogumi, gali kilti klausimas: ar reikėjo būti tokiems, kokie buvom aną sausį? Manau, reikėjo. Nesu-tapatinkim idėjos su kuria nors partija ar asmenybe. Galime nusivilti žmonėmis, bet nedarykim klaidos - nemenkinkim valstybingumo.

Po sausio įvykių keistai atrodė bandymas dėl konjunktūrinių sumetimų užmiršti aktyviausius žmones. Nebėra jau Algio Plitninko, Eugenijaus Žvyko... Pirmasis gavo medalį tik pernai sausį, prieš mirtį. Antrasis pagerbti nesuspėtas...

Blogis, koks jis bebūtų baisus, mažiau pavojingas, kai siautėja. O ypač klastingas tada, kai tampa tylus, kasdieninis, nepastebimas... Šiandien sausio bendražygiai - skirtingose partijose, netgi priešingose socialinėse grupėse: vienas su toga, kitas - jau kaltinamųjų suole, Noriu tikėti, kad vis tiek visus vieniją Sausio PATIRTIS. Iškilus pavojui, vėl būsime toje pačioje barikadų pusėje, nes jau esam "sugadinti" - įkvėpę laisvės oro. Jei kas bandys mus vėl dusinti, susirasime vieni kitus.

 

Užrašė G.R.

Panevėžio Balsas 1997-01-13

 

1988 m. Lapkritis mėn. 26 d., Šeštadienis

Praeitis žvelgia į rytdieną

Tą tamsiaplaukį vaikiną dažnai matydavau Sąjūdžio renginiuose su žaliu tvarkdario raiščiu ant rankovės. Vėliau sužinojau, kad jis, Vilniaus pedagoginio instituto istorijos specialybės IV kurso neakivaizdininkas, dirba LPS miesto grupės istorinės atminties komisijoje. O visai neseniai atsitiktinai išgirdau: jis — buvusio paskutiniojo Lietuvos buržuazinės valstybės užsienio reikalų ministro (1938.12.05 — 1940.06.15) Juozo Urbšio anūkas. Tiesa, susipažinus su POVILU URBŠIU, paaiškėjo, kad giminystė kiek kitokia: jo senelis — tai seniai Sibire miręs Juozo Urbšio brolis Antanas.

Povilas dažnai bendrauja su senelio broliu (vadindamas jį tiesiog seneliu), kuriam šiemet sukako 92 metai,

Neseniai ,.Minties" leidykla 90 000 egzempliorių tiražu išleido J. Urbšio prisiminimų ir dokumentų rinkinį „Lietuva lemtingaisiais 1939—1940 metais".

Man tai pasirodė gera proga pakalbinti Povilą, kuris, kiek girdėjau, netgi nemažai prisidėjo prie to, kad minėtoji knygelė pasiektų skaitytoją. Apie tai pirmiausia ir paklausiau.

Šių metų birželyje pasiūliau seneliui leisti knygą savo lėšomis. Tačiau jis buvo sudaręs sutartį su „Nemunu". Liepos mėnesį sutikau ,, Minties" jaunesnįjį redaktorių Gintarą Lukošiūną, pasikalbėjome. Maniau, tuo ir baigėsi. Tačiau po kiek laiko jis manęs ieško ir spiria duoti rankraštį. Kadangi „Nemunas" spausdino tik ištrauką, senelis atidavė paskutinįjį (pirmasis — rankraštyne) savo prisiminimų rankraštį. Su sąlyga, kad nebus pakeistas nė vienas žodis. Ir štai... Pirmieji ..Minties" nemokamai išleistą knygą pirko Sąjūdžio suvažiavimo dalyviai. Nors aš negavau...

Iš knygos sužinome nemaža Juozo Urbšio, žymaus to meto visuomenės veikėjo, istorinės asmenybės biografinių faktu. Štai kad ir toks: ,,Kad tėvas, brolis, dvi brolienės, brolaitis mirė deportuoti taip pat Sibire nuo priespaudos, bado, ligų ir šalčio, kad kitas brolis, pašauktas 1946 metais į Naujamiesčio miliciją, rytojaus ar trečią dieną buvo atiduotas palaidoti saviesiems ne gyvas, kad tėviškėje iš tikro neliko nieko iš savųjų, sužinojau tik išėjęs iš kalėjimo" (1940 m. birželio 17 d. buvęs užsienio reikalų ministras su žmona deportuoti į Tambovą. 1941 — 1954 m. abu kalinti įvairiuose kalėjimuose. Į Lietuvą grįžo 1956 m — L. J.)...

Mano tėvo šaknYs Panevėžio rajono žemėje, netoli Vadaktėlių, Zaosio kaimelvje, tiesiog ir vadinamu Urbšyne. Mano prosenelis, senelis, močiutė, tėvas (tuomet jam tebuvo 12 metų), du jo broliai, seserys 1941-ųjų birželio mėnesi iš ten buvo išvežti į Sibirą, Laptevų jūroj esančią Titarų salą. Ten mirė prosenelis, senelis, močiutė, dėdė Petras. Dėdė Povilas kartu su našlaičių grupe parvežtas į Lietuvą, apsigvveno pas Naujamiestyje likusią savo mirusio dėdės (Juozo Urbšio brolio) žmoną ir iš čia po karo kartu su ja ir trimis jos vaikais į Sibirą išvežtas antrą kartą...

Mano tėvas, gvvendamas Sibire, netoli Irkutsko, vedė. Ten gimė mano sesuo. 1957 metais grįžome i Lietuvą, ir aš gimiau jau Panevėžyje.

Visai galimas daiktas, kad Urbšių giminės naikinimas buvo kažkas planingo.

Mes dar tik mokomės nuostatos, kad ir spausdintas žodis nėra paskutinė tiesos instancija. Tai, beje, liudija ir įrašas minėtos knygos paskutiniame puslapyje: ,,Leidyklos nuomone, kai kurie autoriaus teiginiai ginčytini“... Istorijos mokslų daktaras H. Šadžius — tolerantiškesnis ir subtilesnis, sakydamas:.....į skelbiamus atsiminimus mes pirmiausia žiūrime kaip į dorai ir sąžiningai parašytus 1939 metų rugsėjo — spalio keliolikos dienų įspūdžius. Juolab, kad dabar jau niekas nedrįsta ginčyti istorinės atminties reikšmės, nepaisant kurioje barikados pusėje kas kada buvo" (.,Nemunas", 1988, Nr. 9).

Kokie Juozo Urbšio asmenybės bruožai jums atrodo svarbūs šioje situacijoje?

Leidykla prašė papildyti prisiminimus, tačiau senelis to nedarė. Nepretendavo ir į išsamu tų įvykių vertinimą.

Ir mums nereikėtu skubėti viską vertinti tik iš dabartinių pozicijų. Sunkiausia, o reikėtų, atkurti bei įsijausti ir į dvasini to meto klimatą.

Už įvykių, faktu slepiasi daugybė kitų dalykų. Pavyzdžiui, besąlygiškas to meto Lietuvos valstybės veikėjų akėjimas sutartimis, duoto žodžio laikvmasis ..

Perėjęs visą baisų nužmoginantį prievartos mechanizmą (buvo kas ir neišlaikė), senelis išliko labai tolerantiškas, be jokios neapykantos. Man rodos, jis išsaugojo mūsų senosios inteligentijos dvasinį tyrumą. Todėl niekada nėjo į jokius suokalbius su kai kuriais mūsų pseudoistorikais.

Teko bendrauti su pas jį ateinančiu V. Landsbergiu-Žemkalniu, kuris tiesiog pritrenkė jaunatvišku humoru.

Kai kas klausia, kodėl pastarasis dalyvavo Sąjūdžio su važiavime, o senelis — ne. Turiu pasakyti, kad nors jis kiek jaunesnis, sveikata daug ko nebeleidžia. Nors apskritai labai laikosi sveiko gyvenimo būdo; pasivaikščiojimai, dieta, dienos režimas. Ilgą laiką dirbo vertėju. Gyvena Kaune, dviejų kambariu, bute, su brolio dukra, mano teta Maryte. Gauna 55 rublius pensijos.

Iki šiol nereabilituotas?

Senelis deportuotas ne kaip TSRS, o kaip Lietuvos nepriklausomos respublikos pilietis. Paleistas iš kalėjimo gavo dokumentus, kuriuose pilietybės grafa buvo tuščia. Beje, dokumentus grįžti i Lietuvą tvarkė kaip išvykimui į užsienį... Iniciatyvos dėl reabilitavimo pats nerodo. Tačiau nusikaltėliu savęs nelaiko.

Tikriausiai pasikalbate apie Sąjūdį, jo keliamas problemas?

Be abejo. Suvažiavimo dienomis labai graudinosi ir džiaugėsi, .kad ..Lietuvoje dar yra tiek daug šviesių protų". Aš klausiau jo nuomonės apie tai, kas šiuo metu teisūs — ar kraštutinieji, ar nuosaikieji. Tai jis, minutę susimąstęs, atsakė maždaug taip: dabar kelti Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą — nerealu. Reikia išlikti federacijos rėmuose, bet su didesnėmis savarankiškumo garantijomis. Ir iškelti Lietuvą ant aukštesnės dvasinės, kultūrinės, ekonomines, politinės pakopos...

Apskritai su seneliu visada susitinku kaip su išties didele asmenybe. Kiekvienas pokalbis duoda užtaisą ilgam...

Aktyvus dalyvavimas Sąjūdžio veikloje jau parodė Jūsų požiūrį į jį. O kas labiausiai jaudina?

Žmones dar kausto baimė. Susidūriau net su tuo, kad vaikai daro spaudimą tėvams, kurie galėtų būti dabar atskleidžiamų stalinizmo nusikaltimų liudininkais. Iš to sprendžiu, kadi dalis mano kartos - tikrai prarastoji, kuri bijo prarasti sočią ramybę, karjerą ir pan.

Kai kam gali kilti įtarimas, kad aš pats Sąjūdyje dalyvauju lyg ir iš keršto už visas Urbšių kančias stalinizmo metais. Patikėkite, ne todėl. Tiesiog šiandien atsirado proga įtvirtinti garantijas, kad praeities šiurpas niekad nebepasikartotų.

Ačiū už pokalbį. Geros sveikatos Jūsų seneliui. Sėkmės Jums užsibrėžtuose darbuose Sąjūdžio labui.

 

Kalbėjosi L.Jonušienė

Panevėžio tiesa 1988-11-26

 

<< Pradžia < Ankstesnis 151 Sekantis > Pabaiga >>
Puslapis 151 iš 151