Straipsniai

2012 m. Spalis mėn. 31 d., Trečiadienis

RINKIMAI. Politinei pudrai netaupė.

Pinigų valstybėje trūksta pensijoms, biudžetininkų atlyginimams, bet ne rinkimų reklamai. Brangiausiai už politinę pudrą iš mokesčių mokėtojų kišenių mokėjo jau ragavusieji Seimo nario duonos. Parlamento senbuvių reklamai partijos negailėdamos klojo tiek, už kiek Panevėžyje būtų įmanoma įsigyti dviejų kambarių tvarkingą butą. Kiek pralaimėję ir kiek pergalės šampaną gėrę kandidatai ištaškė savigyrai?

 

Nuo 10 tūkst. iki 24 tūkst. Lt – tiek kainavo vien panevėžiečių išrinktų būsimųjų Seimo naujokų vietos parlamente.

Bet brangiausiai už politinę pudrą iš mokesčių mokėtojų kišenių mokėjo jau ragavusieji Seimo nario duonos. Už parlamento senbuvių reklamą partijos negailėdamos klojo tiek, už kiek Panevėžyje būtų įmanoma įsigyti dviejų kambarių tvarkingą butą.

Aukštaitijos sostinėje brangiausia rinkimų kampanija gali didžiuotis paskutines dienas Seime skaičiuojantis Vitas Matuzas. Nors dėl įtarimų korupcija jis sustabdęs narystę Tėvynės sąjungoje, Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, partija rinkėjams vilioti jam atseikėjo tiek, kiek ne tik statistinis panevėžietis, bet ir miesto Savivaldybės vadovai neuždirba per metus – 73 tūkst. 362 Lt.

Politinei savigyrai iš savo kišenės V.Matuzui nereikėjo išleisti nė lito.

Dar vienai kadencijai į Seimą Vakarinėje rinkimų apygardoje bandžiusiam patekti kandidatui pinigai laimės neatnešė – nei finansinė, nei moralinė partijos parama V.Matuzui nepadėjo prasibrauti į antrąjį rinkimų turą.

Partijai nešė nuostolius

Solidžią finansinę injekciją rinkimams TS-LKD atseikėjo ir Nevėžio rinkimų apygardos kandidatui Juliui Dautartui. Už dvi kadencijas Seime jau išdirbusio konservatoriaus bilietą į parlamentą dar ketveriems metams partija paklojo 61 tūkst. 50 Lt. Už tiek nusipirktos reklamos buvo per maža, kad rinkėjai patikėtų J.Dautartu – konservatorius liko už borto.

Rinkėjų spyrį pelnė ir Aukštaitijos apygardoje kandidatavęs krikščionis demokratas Petras Luomanas, tačiau partijai ir mokesčių mokėtojams ši nesėkmė atsiėjo keliskart pigiau nei jo kolegų. P.Luomano rinkimų kampanijai TS-LKD buvo skyrusi 20 tūkst. 854 Lt.

Vėjai kišenėse – neik į rinkimus

Vienintelio iš trijų Panevėžio vienmandatėse apygardose kandidatavusių „darbiečių" triumfuojančio Petro Narkevičiaus rinkimų kampanija kainavo 24 tūkst. 634 Lt. Iš jų 2800 litų kandidato politinei reklamai paaukojo fiziniai asmenys, kitos lėšos – iš Darbo partijos kišenės.

Nevėžio rinkimų apygardoje įveikęs dvigubai daugiau savo reklamai išleidusį J.Dautartą „darbietis" tvirtina, kad ne pinigai lemia rinkimų rezultatus.

„Man juokingai atrodo kalbos, kad jei turi labai daug pinigų – jau laimėjai rinkimus. Iš tiesų rinkimų baigtis pirmiausia priklauso nuo partijos sukurto prisistatymo – programos, paskui –  nuo partijos atstovų darbo su žmonėmis, lemia ir paties kandidato asmeninės savybės", – mano P.Narkevičius.

Vis dėlto vicemeras pripažįsta, kad kiauromis kišenėmis vargu ar būtų laimėjęs.

„Ne visi rinkėjai žiūri televizorių ar skaito spaudą ir mato jų pristatomus kandidatus, todėl neišvengiamai reikia pinigų skrajutėms", – įvertino „darbietis".

Žmonos priekaištauja

Už borto likusio „darbiečio" rajono Tarybos nario Rimanto Trotos rinkimų kampanija kainavo 16 tūkst. 808 Lt. Iš jų 9625 – Darbo partijos lėšos, rėmėjai R.Trotai paaukojo 1300 Lt, o pats kandidatas iš savo kišenės išleido 5876 Lt.

„Žmona sako, kad santaupas, užuot išleidus rinkimams, buvo galima panaudoti kitur", – R.Trota pripažįsta sulaukęs antrosios pusės priekaištų. Vakarinėje rinkimų apygardoje triuškinamas „darbiečio" Alfonso Petrausko pralaimėjimas kainavo 19 tūkst. 352 Lt.

Tarsi nujausdamas nesėkmę kandidatas savo reklamai piniginės plačiai neatvėrė. A.Petrauskas išleido vos 2000 Lt savo pinigų.

„Išleidau tiek, kad šeimos nenuskriausčiau ir žmona pretenzijų nereikštų", – „darbietis" teigė asmenines išlaidas racionaliai apskaičiavęs.

Dosniausia jo rėmėja – 13,5 tūkst. į kandidatą investavusi Darbo partija. A.Petrauskas – vienintelis „darbietis" Panevėžyje, sulaukęs išskirtinio partijos lyderio dėmesio. Viktoras Uspaskichas panevėžiečio rinkimų kampaniją parėmė 5000 Lt.

Kairieji taupesni

Rajono Tarybos nario 31-erių Domo Petrulio vieta Seime socialdemokratams atsiėjo 10 tūkst. Lt. Nors Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) svetainėje partija nurodoma vienintelė finansavusi D.Petrulio rinkimų kampaniją, vien iš santaupų ir išmokų už rajono Tarybos nario veiklą gyvenantis kandidatas skaičiuoja išleidęs dar apie 2000 Lt asmeninių lėšų.

Ne tik finansinius, bet ir moralinius nuostolius rinkimų kampanija atnešė politikos vilkui, miesto Tarybos nariui socialdemokratui Povilui Vadopolui.

„Ne tik pinigų netekau, bet ir dalį gyvenimo paaukojau", – tikina jau tris kartus Seimo vartus šturmavęs, bet taip į jį ir neišrinktas socialdemokratas.

Šie rinkimai jam buvę brangiausi. Anot P.Vadopolo, 2008-aisiais reklamai jis išleido 1000–2000 Lt, 2004-aisiais – dar mažiau.
Šįmet net į antrąjį turą nepatekusio politiko rinkimų reklamai išleista 13,4 tūkst. Lt, iš jų 7000 Lt – partijos parama bei 280 Lt prisidėjo P.Vadopolo pergale tikėję fiziniai asmenys. Pats politikas kovai dėl vietos Seime išleido 6144 Lt.

Socialdemokratas įsitikinęs – iki pergalės jam pritrūko tik pinigų.

„Su tokiomis lėšomis, kokiomis aš disponavau, laimėti rinkimus labai sunku. Net ir pats prasčiausias kandidatas, jei turi labai daug pinigų, gali sukurti opiniją, kad jis pats geriausias", – neabejoja P.Vadopolas.

Daugiausia į politinę reklamą investavusį, bet nelaimėjusį V.Matuzą socialdemokratas laiko išimtimi.

„V.Matuzas – išskirtinė figūra. Jis patekęs į labai nemalonią situaciją, jam pareikšti įtarimai, o tas, kuris juos pareiškė, pats rinkimuose kovėsi prieš V.Matuzą", – konservatoriaus nesėkmės priežastį mato P.Vadopolas.

Aukojo avansą

Mažiausiai pinigais rinkimuose taškėsi partijų užnugario neturintieji savarankiškai išsikėlę kandidatai.

V.Matuzui rinkimų kovoje pirštinę metęs Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius deklaruoja išleidęs vos 2145 Lt. Nors miesto galvos statusas partijoje toks pat kaip ir jo konkurento – abiejų narystės sustabdytos, tačiau V.Matuzą dosniai parėmusi TS-LKD V.Satkevičiui atkišo špygą.

Merui rinkimuose teko suktis tik su asmeninėmis lėšomis. Nors rinkimuose V.Satkevičius demonstravo palaikantis TS-LKD, tačiau partija jo neparėmė ne tik finansiškai, bet ir morališkai.

„Gavau atlyginimo avansą ir iš karto pervedžiau į savo rinkimų sąskaitą. Be pinigų rinkimai nelaimimi. Jei dideles sumas išleidę, bet į Seimą nepatekę kandidatai būtų  tiek neinvestavę į reklamą, būtų surinkę dar mažiau rinkėjų balsų", – įsitikinęs V.Satkevičius.

Sutaupė oponento sąskaita

Pagal gautų rinkėjų balsų skaičių Panevėžyje visų laikų rekordus sumušęs nepartinis Povilas Urbšys rinkimų kampanijai deklaruoja išleidęs 10 tūkst. 524 Lt. Iš jų 7000 Lt – kandidato nuosavos lėšos, likusi suma – fizinių asmenų parama.

P.Urbšys juokauja, kad pinigų reklamai jam padėjo sutaupyti svarbiausias oponentas rinkimuose.

„Turiu padėkoti Danutei ir Vitui Matuzams. Jų pozicija rinkimų kampanijos metu leido mums gerokai sutaupyti išlaidas reklamai. Viešumoje pasirodydavusi jų nuomonė sužadindavo žmonių susidomėjimą ir aš neišvengiamai atsidurdavau viešumo epicentre", – mano P.Urbšys.

Į politiką pasukęs buvęs pareigūnas neabejoja partijoms užminęs mįslę, kaip nedraskant valstybės kišenės įmanoma laimėti rinkimus.

P.Urbšys tikina per rinkimų kampaniją padėjusiems žmonėms nieko nežadėjęs – nei postų, nei pinigų.

„Pagal tai, kiek partijos oficialiai, o kai kurios – ir neoficialiai išleido rinkimų kampanijai, sprendžiu, kad joms bus sunku suvokti mano išlaidų sumą. Matėme, kad partijų atstovai iš mūsų juokiasi. Jie netikėjo, kad basi ir pliki gali laimėti", – įsitikinęs išrinktasis Seimo narys.

Įstatymas šluoja kelią partijoms

P.Urbšio nuomone, šiais metais įsigaliojęs politinių partijų finansavimo įstatymas priimtas tarsi specialiai siekiant nušluoti nuo kelio sisteminių partijų konkurentus.

Netekusios galimybės prisipildyti sąskaitas iš juridinių asmenų paramos, partijos įstatymu užsitikrino paramą iš valstybės biudžeto, siekiančią ne šimtus tūkstančių, o milijonus litų.

Tačiau savarankiškai save išsikėlę kandidatai neturi teisės pretenduoti nė į vieną mokesčių mokėtojų sumokėtą litą. Jie taip pat negali būti remiami juridinių asmenų, o daugiau nei 40 litų nepartiniam kandidatui sumanęs paaukoti fizinis asmuo privalo deklaruoti turtą ir pajamas.

Tačiau, pasak P.Urbšio, stereotipiškai mąstančios partijos, tikinčios, kad jų sėkmę lemia reklama, išsikasė sau duobę.

„Įkyriai brukama reklama, savęs demonstravimas žmones net piktina. Iš didžiulių stendų besišypsantys kandidatų veidai, dargi pridengti mažamečiais vaikais, kai kuriems rinkėjams sukėlė atvirkštinę reakciją nei siekė kandidatai", – mano P.Urbšys.

 

Inga Kontrimavičiūtė
Sekunde.lt, 2012-10-31

http://www.sekunde.lt/panevezio-naujienos/rinkimai-politinei-pudrai-netaupe/

 

2012 m. Spalis mėn. 15 d., Pirmadienis

Pirmajam turui pasibaigus

Panevėžiečiai vienareikšmiškai pasakė, kad jie netoleruos politinių partijų ir politikų, kurie įsivėlę į korupcinius skandalus. Žmonės, išreiškę šią poziciją, suteikė vilties ne tik Panevėžio miestui, bet ir visai Lietuvai, tuo parodydami, jog ne viską lemia JŲ pinigai. Žmonių apsisprendimas ir valia yra stipresni.

 

Gaila, kad dalis panevėžiečių pamiršo, jog kiekviename Lietuvos mieste ar miestelyje yra savas „matuzas“, todėl rinko žmones, priklausomus nuo Kėdainių „matuzo“.

 

Būtina įsisąmoninti, kad politinė korupcija prasideda tuomet, kai į politiką pradedama žiūrėti kaip į verslą. Jeigu partijai vadovaujantis asmuo į ją žiūri kaip į verslo įmonę, o į politiką – kaip į pasipelnymo būdą, tai, anksčiau ar vėliau, žmonės bus eilinį kartą nuvilti. Jie taps to politiko pasipelnymo šaltiniu.

 

Jūsų apsisprendimas padidina mūsų ryžtą mieste kurti judėjimą, kuris atstovautų Jūsų interesams. Juk Panevėžyje tikrai yra žmonių, vertų Jūsų pasitikėjimo. Tikime, Jūs ne tik palaikysite mus, bet ir patys sutiksite dalyvauti šio judėjimo veikloje. Tik taip galėsime priversti trauktis tuos, kurie nenori mums tarnauti, o nori mus valdyti.

 

Mano rinkiminės nuostatos

 

1

 

 

Straipsnį "Ką aš galiu?" rasite ČIA.

 

 

2012 m. Spalis mėn. 10 d., Trečiadienis

Ištrauka iš Andriaus Navicko straipsnio „Šališkos pastabos apie kovas vienmandatėse apygardose“ (www.bernardinai.lt)

Žinojau, kad mano pastabos, išsakytos ankstesniuose dviejuose rašinių ciklo „Šališkos pastabos apie kovas vienmandatėse apygardose“ tekstuose, sulauks kritikos bangos. Sutinku, kad iš tiesų tai nėra tikra solidi situacijos vienmandatėse analizė, bet veikiau skubrus žvilgsnis, neturint laiko ilgėliau stabtelėti ir iškelti svarbius klausimus.

 

Tiesa, kiek stebina atkaklus kai kurių komentatorių murmesys ir nepasitenkinimas. Dar kartą pabrėžiu – šių samprotavimų tikslas nėra pasiūlyti skaitytojams aiškias gaires, reklamuoti vieną ar kitą kandidatą. Veikiau bandau pats suprasti, ar galimi kokie nors universalūs kriterijai, atsakingai renkantis kandidatą per rinkimus.

 

Šie svarstymai pirmiausia svarbūs man pačiam, nes jie priverčia labiau įsižiūrėti į dabartinę politinę situaciją. Juos skelbiu viešai kelių bičiulių paragintas ir kartu kaip iššūkį už mane daug protingesniems ir labiau apsiskaičiusiems politikos apžvalgininkams, kuriems pritrūksta drąsos pripažinti, kad ne viską žino, kad abejoja, kurie nenori diskutuoti, išsakyti poziciją, nesidangstydami apsimestiniu objektyvumu.

 

Šiek tiek asmeninės istorijos

 

Į politiką pradėjau veltis dar vyresnėse klasėse, kai turėjau priešintis bukai atkakliems bandymams įtraukti į komjaunuolišką veiklą, kai kūriau mokykloje Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Paskui prasidėjo filosofijos studijos ir (dabar pačiam juokinga) nusprendžiau, kad filosofija yra aukščiau nei praktinė politika.

 

Iš tariamų aukštumų žemyn numetė 1992 metų rinkimai, kai į valdžią sugrįžo ekskomunistai. Jaučiausi it skuduru per veidą kas būtų trinktelėjęs. Tada ir keliavau tiesiu taikymu į politinę partiją. Rinkausi pagal vertybes ir įstojau į  Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Taigi nuo pat 1993 metų pradžios bandžiau pažinti Lietuvos partinę sistemą iš vidaus. Kitų metų pradžioje galėčiau švęsti savo partinio stažo dvidešimtmetį, jei šis stažas nebūtų nutrūkęs, pradėjus dirbti interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“.

 

Tikrai nesigailiu dėl to, kad teko priklausyti trims politinėms partijoms: Lietuvos krikščionių demokratų partijai, Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungai ir Tėvynės sąjungai, kur daug prisidėjau kurdamas krikščionių demokratų frakciją. Nesijaučiu partiniu perėjūnu, nes visus dvidešimt metų buvau ir likau krikdemu. Tiesa, puikiai žinau, jog klaidų pridariau gana daug. Pavyzdžiui, buvau vienas iš Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos kūrimo aktyvistų. Tąsyk pritrūko kantrybės ir proto paprasčiausiai susitaikyti su tuo, kad ne viskas LKDP gerai ir bandyti šias negeroves šalinti, o ne naiviai galvoti, kad nauja organizacija bus laisva nuo visų problemų.

 

Kai Vytautas Bogušis pradėjo flirtuoti su Artūru Zuoku, sukėliau maištą MKDS.  Dėl to tikrai nesigailiu, nors pavyko pasiekti nedaug – su nedidele bendraminčių kompanija pasukome į Tėvynės sąjungą. Jai priklausiau neilgai, tačiau džiaugiuosi, jog teko iš vidaus susipažinti su šia partija. Joje sutikau daug puikių žmonių, kuriuos gerbiu iki šiol. Tiesa, jau tada mane nustebino, kiek menkai šios partijos vadovybė vertina savo narius. Kiek suprantu, pastaroji tendencija nepasikeitė ir šiandien.

 

Jei nedirbčiau žiniasklaidos priemonėje, ar jungčiausi prie kurios nors partijos? Vargu. Man šiandien atrodo, jog svarbiausias politinis veiksmas, kurį darau, yra kurti laidas, įamžinant XX amžiaus laisvės kovas, taip pat gilintis į Bažnyčios socialinį mokymą. Tačiau tai nereiškia, jog turiu abejingai stebėti tai, kai, mano įsitikinimu, elgiamasi negarbingai, neteisingai. Nereiškia, kad turiu, kaip mėgsta Lietuvos politikos apžvalgininkai, abstrakčiai samprotauti apie „sistemines“, „nesistemines“ ir dar kažkokias jėgas, galiausiai patys pasislėpdami po savo samprotavimais.

 

Esu įsitikinęs, kad sąžiningas ir nuoširdus kalbėjimas turi vertę, net jei jis ką nors erzina ar nuvilia. Tad ir toliau išsakysiu tai, ką manau apie kovas vienmandatėse apygardose. Tiesa, bandysiu tai daryti kuo lakoniškiau,/.../

 

27. Vakarinė apygarda

 

Čia kandidatuoja ypač daug įdomių asmenybių ir pasirinkti nėra paprasta. Labiausiai ši apygarda išgarsėjo tuo, kad dabartinis Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius iškvietė į politinę dvikovą buvusį merą Vitą Matuzą. Intrigos esmė – jie abu buvę tos pačios partijos nariai ir dabar abu suspenduoti. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių. V. Matuzas buvo priverstas suspenduoti narystę partijoje, kol nesibaigs jam pateiktų įtarimų korupcija byla. V. Satkevičius buvo suspenduotas, nes neklausė Tėvynės sąjungos vadovybės ir pareiškė, kad mes iššūkį būtent V. Matuzui. Kodėl? Nes pastarasis ir jo aplinka aktyviai kritikuoja dabartinį merą. V. Satkevičius tai vertina kaip bendrapartiečių išdavystę ir nutarė išsiaiškinti, kas turi didesnį panevėžiečių palaikymą.

 

Kitaip sakant, pasirodė, kad konservatorių ir krikdemų susijungimas Panevėžyje nebuvo tikras. Ar šiuo konfliktu sugebės pasinaudoti kitos politinės jėgos?

 

Kol du pešasi, aš būčiau linkęs balsuoti už save išsikėlusią labai įdomią asmenybę – Povilą Urbšį, legendinio Lietuvos politiko giminaitį, buvusį STT darbuotoją, kataliką politiką, regis, gana rimtai studijuojantį Bažnyčios socialinį mokymą.

 

/.../

 

2012 m. Rugsėjis mėn. 25 d., Antradienis

Povilas Urbšys. Gėris visada turi prasmę

Siūlome pokalbį su Povilu Urbšiu, nusprendusiu išbandyti save politikoje. Šis pokalbis – dar vienas žvilgsnis į apsisprendimo dramą bei žmogaus, pasiryžusio kandidatuoti į Seimą, motyvus. Sąmoningai nerašome, kur Povilas kandidatuoja ir kam atstovauja. Jei kas norės, galės susirasti. Mums daug svarbiau P. Urbšio netrafaretiniai atsakymai.

 

Povilai, dabar viešojoje erdvėje tarsi vyrauja du pokalbio apie politiką „klausinėjimo/atsakinėjimo būdai“: pirmu atveju kalbėti apie ideologiją nesibodima ir aiškiai deklaruojama kairumo ar dešinystės nuostata, o kitu — stengiamasi būti patogiam visiems. Kokios pozicijos Jūs laikotės?

Mano pozicija, kuri subrandinta ilgamečio darbo metu Specialiųjų tyrimų tarnyboje, yra tokia, kad ydingą sistemą reikia ne tobulinti, o keisti. Ši pozicija, be abejo, yra konfrontacinė ydingos sistemos atžvilgiu, ir ji gali virsti tik deklaracija, jeigu nepavyks suvienyti jėgų, kurios iš tikrųjų siekia tą sistemą keisti. Tad, manyčiau, viešoje erdvėje pasirodančius politikų samprotavimus vertinti reikia rezervuotai ir pagal tai, ką jie kalba — ar apie tos sistemos renovavimą, ar keitimą, ir kokie jų iki tol padaryti darbai parodė, kad jie sugebės tai realiai įgyvendinti.

Politika kaip nedorų žmonių veikimo plotmė — kaip kovojate su šiuo įsigalėjusiu stereotipu? Juk žengę žingsnį ta kryptimi iš anksto tarsi pasmerkiate save kreiviems žvilgsniams...

Be abejo, taip. Toks įspūdis žmonėms susidaro, kadangi šiuo metu vyraujanti nuomonė tokia, kad dalyvavimas politikoje tiesiogiai susijęs su savanaudišku interesu. Manau, kad iš tiesų politikos erdvė yra paversta savanaudiškumo išraiškos erdve, kuri jau nieko bendro neturi su viešo intereso atstovavimu. Pritarčiau išeivijos filosofui Algiui Mickūnui, kad politika yra tik tai, kas atitinka politines taisykles. Tų politinių taisyklių esmė ir yra atstovauti visuomenei, t.y. siekti bendro gėrio. Kai tos siekiamybės nebelieka, tai tada jau nėra veikimas pagal politines taisykles. Deformuotos politikos samprata primesta tų, kurie yra save pasivadinę politikais. Tuomet žmonės ir daro klaidingą išvadą, kad valstybė yra tik valdžia.

Tad norom nenorom artėjame prie minties apie viešojo veikimo (politikos?) sąsajas su krikščioniškuoju socialiniu mokymu.

Krikščioniškas socialinis mokymas tiesiogiai susijęs su bendro gėrio siekimu. Geras pavyzdys — palaimintojo Jurgio Matulaičio veikla, kurią įkvėpė XIX a. pabaigoje popiežius Leonas XIII, paskelbdamas pirmąją socialinę encikliką.

Šią encikliką popiežius pateikė kaip alternatyvą tuometinėms socializmo ir komunizmo doktrinoms, kurios, sublokuotos su ateizmu, tolino darbininkus nuo Bažnyčios. Vyskupas J. Matulaitis savo veikloje įgyvendino Bažnyčios krikščioniškąjį socialinį mokymą, atsigręždamas į skurstančios visuomenės sluoksnį bei padėdamas jiems spręsti iškilusiais socialines, švietimo problemas. Ši veikla nepelnytai susidūrė su tam tikru įtarumu ir iš tuometinės Bažnyčios vadovybės, nes krikščioniškas socialinis mokymas buvo gretinamas su kairuoliška politine veikla. J. Matulaitis, mano galva, aiškiai suvokė, kad jei Bažnyčia neatsisuks į tuos žmones, tai juos į savo pusę patrauks tie kairuoliški politikieriai.

Šiandien Bažnyčios socialinio mokymo principai vėl aktualūs. Labai svarbu, kiek ir kaip jie bus įgyvendinami šių dienų problemų kontekste. Labai nenorima, kad Bažnyčia būtų aktyvi šioje srityje. Aš sutinku su Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi, kunigu Žydrūnu Vabuoliu, kuris apibūdina kelias priežastis, kodėl taip yra. Pirmiausia yra apskritai Bažnyčios ir tikėjimo priešininkų, antra, palaipsniui įsišaknija mintis, kad religija yra tik privatus reikalas, ir Bažnyčia turi apsiriboti privačia žmonių erdve, ir galiausiai, kad visuomeninis gyvenimas — tai ta sritis, kur moralei vietos nėra. Gaila, tačiau daugelis tiesiog susitaikė, kad viešame politiniame gyvenime moralės neverta ieškoti. Keisčiausia, jog kai kurie filosofai, net ir politologai tai jau konstatuoja kaip aksiomą. Manyčiau, čia viena iš pagrindinių problemų, kurią būtų galima išspręsti, jeigu krikščioniško socialinio mokymo pozicijos, siekiant bendrojo gėrio, būtų aiškesnės.

Kuo J.  Matulaičio metai yra aktualūs šiandien?

Turėtume labiau atkreipti dėmesį į dabartines socialines problemas. Bet į jas reikia vertinti remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu, kuris neturi apsiriboti vien tiktai labdaros ar pagalbos socialiai pažeidžiamiesiems asmenims veikla. 

Anuomet Jurgis Matulaitis kūrė įvairias draugijas, susijusiais su labiausiai pažeistais socialiniais sluoksniais, organizacijas, kurios rūposi jais, jų švietimu. Jis visa savo veikla, gyvenimo būdu demonstravo, kad Bažnyčia nėra abejinga skurstantiesiems ir yra pasiruošusi jiems padėti, ir kad Bažnyčia nėra vien tik turtingųjų įtakoje .

Pagal oficialią statistiką, 20 proc. Lietuvos gyventojų yra socialiai pažeidžiami, o neoficialūs skaičiai, ko gero, yra dar didesni. Visose srityse įsikerojusi korupcija. Ir jeigu mes kalbėtume apie aktyvią krikščionišką poziciją šiuo požiūriu, tai turėtume apibrėžti savo santykį su šita problema, ir kaip mes, tikintieji, suvokiame ją.

Neatsitiktinai šis klausimas buvo svarstomas Popiežiškojo teisingumo ir taikos taryboje. Kai kurios išsakytos pozicijos, teiginiai yra visiems aktualūs, nes atkreipiamas dėmesys, kad korupcija atima iš piliečių pamatinę bendrąją gėrybę, teisėtumo gėrybę. Korupcija pažeidžia žmogaus galimybę rinktis tarp gero ir blogo. Korupcija tiktai suteikia galimybę rinktis tarp didesnio blogio ir mažesnio blogio. Neatsitiktinai konstatuojama, kad vietinėms Bažnyčioms turi tekti svarbi pareiga ugdyti pilietinę visuomenę ir mokyti piliečius tikros demokratijos. Jeigu prie šitos problemos sprendimo neprisidės religinės institucijos, o tai bus palikta spręsti politikams, tuomet tos problemos sprendimas praktiškai bus patikėtas suinteresuotoms jėgoms, kurios nenori, kad šita problema apskritai būtų išspręsta.

Povilai, Jūsų giminėje būta tikrai garbingų Lietuvos veikėjų. Ką manote apie dinastijų svarbą įvairiose veiklos srityse?

Ko gero, viena iš problemų mūsų visuomenėje yra ta, kad 1940 metais buvo nutrauktas natūralus tautos vystymasis, kuris buvo siejamas su puoselėtomis vertybėmis, su nuostata tarnauti valstybei. Dabar mes matome, kaip tą vakuumą užpildo buvusios komunistinės nomenklatūros dalis, kaip sunkiai atsigauna tos kartos, kurias sovietinis režimas naikino. Mes turime kalbėti apie genofondą. Kiek aš prisimenu savo giminę, be abejo, senelio brolis Juozas Urbšys buvo ryškiausia asmenybė, bet mūsų giminėje iš kartos į kartą buvo ugdomos labai aiškios patriotinės nuostatos.  Kai tik Lietuvą ištikdavo pavojus, Urbšiai nedvejodami pasirinkdavo poziciją. Gal todėl tarp dabartinių Urbšių nėra pasiturinčių verslininkų, bet tie, kurie pasirinko tarnystę valstybei, iš tikrųjų įrodė, kad jie tai gali daryti.

Manau, dinastija yra tai, kai moralinės vertybės, atsakomybės jausmas, perduodami iš kartos į kartą, tampa esminėmis gyvenimo nuorodomis. Kas yra giminės garbė? Gaila, kad mažai kas užduoda sau šį klausimą. Jei savęs to dažniau paklaustų žmonės, dirbantys valstybinėse tarnybose, tai gal ir mūsų valstybė atrodytų kitaip, nei šiandien.

Kodėl kas kartą nutinka, kad lipame ant to paties grėblio, renkame eilinius gelbėtojus?

Sutinku su teiginiu, kad žmonės nori tikėti tais, kurie teigia žinantys mūsų problemų išsprendimo paslaptis ir kurie išspręstų blogio apraiškas mūsų gyvenime... Ir ši viltis tampa tarsi pasaulietine religija, kuri jiems suteikia iliuziją, jog galima sukurti rojų žemėje. Tie vadinamieji gelbėtojai nesidrovi taip ir prisistatyti. Jie manipuliuoja viltimi. Ir tai, ko gero, yra susiję su žmogaus prigimtimi, nes žmogus, patiriantis daug neteisybės, trokšta tiesos. Bet kai tas troškimas tampa manipuliacijos įrankiu, žmogus yra nuviliamas vis labiau. Tuomet atsiranda laikas, kai jis nusivylęs niekuo nebetiki, jis pats perduoda savo galias tiems, kurie tuo piktnaudžiauja ir jau nebeatstovauja jo interesams.

Kas gali padėti išsaugoti tą viltį? Tikrai ne vien politikai, kurių dauguma veikia kaip savanaudiški dalyviai. Žmogus, kuris yra apsisprendęs tame santykyje nedalyvauti, jis turi turėti drąsos. Iš tikrųjų ta pozicija yra nesaugi. Bet ateina laikas, kai žmogus turi priimti sprendimą, kuris yra svarbesnis už protingą elgesį. Taip kaip mes priėmėme tokį sprendimą Sausio 13–osios naktį kūnais užstodami tankus. Ir šiandien atėjo apsisprendimo metas. Labai svarbu žinoti, jog valstybė nėra valdžia. Kad patys žmonės, pati tauta yra tai, kas kuria valstybę. Ir tai ne alegorija, tai yra įrašyta mūsų Konstitucijoje. Ir todėl mes turime ginti savo prigimtinę teisę į bendrą gerovę, nes kitokio pasirinkimo šiandien nebeturime.

Mums būtina sudaryti galimybę jauniems žmonėms išreikšti savo pilietines pozicijas. Mes turime sukurti jiems pilietinės išraiškos erdves, kurios juos padarytų ne vykdytojais, o sprendėjais. Tai yra vienas iš pagrindinių  tikslų.

Vilčių yra, tai nėra juoduma, pro kurią neįmanoma praeiti?

Gėris visada turi prasmę. Priklauso, kiek tu tiki, kad reikia priešintis blogiui, nes gėrio prasmė ir glūdi toje priešpriešoje. Todėl visada yra prasmė priešintis blogiui. Jei nustoji jam priešintis, tuomet ir pripažįsti, jog prasmė – ne gėris, o blogis. Ir nesvarbu, kokio dydžio tas blogis yra. Nėra mažo ar didelio gėrio, taip kaip nėra nei didelio, nei mažo blogio. Yra arba gėris, arba blogis. Mums kartais atrodo, kad blogis yra didelis. Tai –  neteisinga iliuzija. Blogis niekada nėra didesnis už gėrį. Nors kartais ir atrodo, jog blogis yra apėmęs visas sritis, ir mes tarsi išsigąstame, kad jo yra daug. Bet pastebėkime, užtenka tik tavo apsisprendimo gėrio atžvilgiu, atrodo, labai mažo, ir iš karto žmogus pamato, kaip tas blogis pradeda trauktis. Taigi, iš tiesų blogis yra labai pažeidžiamas, jeigu tik žmogaus apsisprendimas gėrio atžvilgiu yra tikras, nes tame tikrume glūdi žmogaus gyvenimo prasmingumas, jo esmė.

Jūsų interneto svetainėje radau poezijos, muzikos, kitų keistokų nuorodų. Ar jaučiatės esąs „neformatas“ lygindamas save su kitais?

Nenorėčiau sureikšminti savęs kaip asmens, nes tokios svetainės idėja gimė buvusiems sąjūdiečiams. Galbūt tai įvyko todėl, kad mums nepriimtina dabartinė politinių idėjų išraiška, kuri dažniausiai neturi nieko bendro su politinėmis idėjomis. Mes norėjome tiesiog perteikti ne tik idėjos raidę, bet ir tos idėjos dvasią, nes viskas prasideda nuo žmogaus būvio. Tas būvis nulemia jo santykį su būtimi. Ir tokiu atveju, kai žiūrima į politiką kaip į savo būvio santykius su būtimi, tai tada norisi daugiau negu tų stereotipinių politikos išraiškos priemonių.

Bendravo Nomeda Rasevičiūtė

Bernardinai.lt 2012-09-25

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-25-povilas-urbsys-geris-visada-turi-prasme/88476

 

2012 m. Rugsėjis mėn. 08 d., Šeštadienis

Sugrąžinti valstybę žmonėms

Lietuvos gyventojai nusivylę Seimo darbu. Juos piktina tuščiai kėdes užimantys diletantai, savo ir tam tikrų grupių interesais besirūpinantys politikai. Referendumas dėl Konstitucijos keitimo siekiant sumažinti Seimo narių nuo 141 iki 101 neįvyko. Bet ar tai būtų išsprendę svarbiausios šalies institucijos įsisenėjusios problemas? „Sekundė“ kandidatų į naująjį Seimą teiravosi, ką jie apie tai mano ir ką patys siūlo.

 

 Atsakant į Jūsų klausimą, esu įsitikinęs, kad vien Seimo narių sumažinimas nieko nesprendžia, nors tai idėjai ir pritariu. Keliu savo kandidatūrą į LR Seimą, nes esu pasiryžęs kovoti su korupcija visose valstybės gyvenimo srityse. Manau, kad tai bene didžiausia blogybė, trukdanti mūsų šaliai tapti klestinčia ir gerbiama šalimi. Mūsų tikslas - sugrąžinti valstybę žmonėms. Deja, šiandien, trumparegiškas, paremtas tik asmeninės naudos ieškojimu valdžios požiūris trukdo žengti žingsnius būtinus visuomenės vystymuisi, valstybės augimui ir stiprėjimui. Valdžia atsitvėrė nebaudžiamumo siena, už kurios klesti grupuočių interesai, o politikai užsiima tik populizmu ir veiklos imitavimu. Tai kelia teisėtą piliečių pasipiktinimą, kartais bejėgišką nusivylimą.

 Atrodo, mes reikalingi valdžiai tik per rinkimus. Atrodo, kad nuo mūsų niekas nebepriklauso. Manau - tai taip pat viena iš pagrindinių jaunų žmonių emigracijos priežasčių... Turime sugrąžinti piliečių vykdomą valdžios kontrolę. Valdžia privalo dirbti mums, o ne sau.

 Tikrai nepajėgčiau to padaryti vienas, tačiau matau Jūsų palaikymą, jaučiu daugybės atsidavusių Lietuvai žmonių pasitikėjimą. 3701 panevėžiečių pasirašė už tai, kad galėčiau dalyvauti rinkimuose į LR Seimą. Tai mane dar labiau įpareigoja tęsti tarnybą Lietuvai, Jums, jos žmonėms.

 Besąlygiškai tą darau nuo pat Atgimimo aušros. Tai užkoduota ir nelengvoje Urbšių giminės istorijoje – pareiga ir garbė čia suvokiamos kaip tarnystė Tėvynei. Tam mane įpareigoja ir garbingas valstybės apdovanojimas – Vyčio Kryžiaus ordinas, gautas už kovą prieš organizuotą nusikalstamumą.

 Nors sulaukiau ne vienos politinės jėgos kvietimų užimti aukštas, netgi pirmąsias, pozicijas jų rinkiminiuose sąrašuose, į rinkimus einu savarankiškai, kaip nepriklausomas ir nepartinis kandidatas. Neneigiu partijų svarbos politiniame šalies gyvenime, tačiau akivaizdu, kad šiuo metu jos yra gilaus nuosmukio būklėje. Todėl noriu būti atskaitingas tik Jums.


 Esu pasirengęs ieškoti bendraminčių įvairiuose politiniuose judėjimuose, tačiau pagrindinis kriterijus bus nepakantumas ydingai sistemai. Manau, tokia pozicija privers ir partijas trauktis nuo “grobio” dalybų ir atsiriboti nuo susitepusių narių.


 Dirbdamas STT kovojau su korupcija, žinau jos mastą. Problemos tikrai didelės, bet jos įveikiamos. Dėkoju visiems už suteiktą galimybę dalyvauti LR Seimo rinkimuose. Ačiū Jums, savanoriai, už Jūsų pasišventimą. Ačiū pasirašiusiems už Jūsų pasitikėjimą. Tegul tai bus valstybės sugrąžinimo žmonėms pradžia.

 

Jūsų,

Povilas Urbšys

 

 

Publikuota rubrikoje "Politiko tribūna" Sekundėje 2012-09-08

2012 m. Rugpjūtis mėn. 28 d., Antradienis

Purvini veikėjai puolė teplioti ir buvusio STT vadovo Panevėžyje P.Urbšio marškinius

Vienas iš teismų ir prokuratūros niekaip neišeinantis Rokiškio advokatas netikėtai nupūtė dulkes nuo archyve dūlėjusios septynerių metų istorijos ir kaltindamas sviedė ją buvusiam STT Panevėžio valdybos viršininkui ant stalo. Kaltas ar ne P.Urbšys šioje visuomenės dar negirdėtoje istorijoje?

 

Link Panevėžio slenka juodi debesys

 

Generalinė prokuratūra gavo Rokiškyje dirbančio advokato Alberto Kučinsko prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl buvusio Specialiųjų tyrimo tarnybos (STT) Panevėžio valdybos viršininko Povilo Urbšio ir Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Leonavičiaus veiksmų.

Šie du asmenys advokato yra kaltinami prieš keletą metų aplaidžiai dirbę, todėl baudžiamosios atsakomybės vienoje policijos pareigūno kyšininkavimo byloje išvengė tuometis Panevėžio apylinkės teismo pirmininkas Arūnas Nevardauskis.

Advokatas pokalbyje su „Panevėžio ryto“ žurnalistu net mįslingai užsiminė: „Link Panevėžio jau juda dideli dalykai.“

Kaltintojas pats yra teisiamas

 

Advokato mesti kaltinimai labai rimti. Juo labiau, kad visuomenė iki šiol nieko nebuvo girdėjusi apie tai, jog žinomas Panevėžio teisėjas buvo kada nors įsipainiojęs į nemalonią situaciją ir iš jos išlipo nesusitepęs mantijos.

Dar įdomiau tai, kad šio skundo autorius advokatas A.Kučinskas – neeilinė asmenybė.

Šis veikėjas yra įkliuvęs į STT tinklus, buvo teisiamas įvairiose bylose. Teismas jam skyrė realaus laisvės atėmimo bausmę, tačiau šis nuosprendis yra apskųstas.

Dar yra šiam veikėjui iškeltų bylų, kurios neperduotos teismui.

Byloje sušmėžavo ir žinomo teisėjo pavardė

 

2005-aisiais Panevėžyje už kyšininkavimą buvo sulaikytas tuometis Panevėžio rajono policijos kelių eismo priežiūros skyriaus vadovas Deimantas Simanavičius.

Šis pareigūnas padėjo vienam verslininkui išvengti atsakomybės dėl eismo taisyklių pažeidimo, o už tai verslininkas pagamino jo artimo žmogaus kapui paminklą.

Atliekant operatyvinius veiksmus, STT agentai fiksavo pokalbius, iš kurių buvo galima spėti, jog pareigūno ir verslininko susitikimui ir neteisėtam jų sandėriui galėjo tarpininkauti tuometis Panevėžio apylinkės teismo pirmininkas A.Nevardauskis. Jis neva prašęs netaikyti pačios griežčiausios bausmės, nes verslininko šeima tvarkinga, piktybiškai eismo taisyklių nepažeidinėja.

Tyrimą vykdė STT Panevėžio valdybos, kurios viršininku buvo P.Urbšys, agentai, o jų veiksmus kontroliavo Panevėžio apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras A.Leonavičius.

Medžiagą vertino prokuratūros vadovas

 

Sutikime, kad ikiteisminis tyrimas teisėjo atžvilgiu būtų buvęs neeilinis įvykis, todėl šiuo įvykiu asmeniškai domėjosi ir tuometis tiesioginis prokuroro A.Leonavičiaus viršininkas, skyriaus vyriausiasis prokuroras bei Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Gintaras Malčiauskas.

STT agentams tuo metu susidarė įspūdis, kad G.Malčiauskas nerimavo, jog tyrimas teisėjo A.Nevardauskio atžvilgiu nebūtų nutrauktas skubotai. Prokuroras pats norėjo atlikti kai kuriuos ikiteisminio tyrimo veiksmus, todėl pareikalavo perduoti jam visą agentų surinktą medžiagą. STT į šį tyrimą nebesikišo.

G.Malčiauskas tuo metu net pats asmeniškai apklausė teisėją A.Nevardauskį. Nei operatyviniai duomenys, nei kita surinkta medžiaga nepatvirtino, kad teisėjas tarpininkavo ar bent jau ką nors žinojo apie tai, jog D.Simanavičius už paslaugą iš verslininko pareikalavo kyšio – pastatyti ant kapo paminklą.

A.Nevardauskis galėjo tik paprašyti netaikyti verslininkui pačios griežčiausios bausmės, tačiau įstatymo tokiu prašymu jis neperžengė, vėlesniuose sandėriuose jis nedalyvavo ir apie jokius kyšius net nebuvo girdėjęs.

Jokių kaltės įrodymų prokurorai nerado

 

Tačiau prokurorui G.Malčiauskui to nebuvo gana, ir jis su visa surinkta medžiaga nuvyko pasitarti į Generalinę prokuratūrą. Šios vadovai irgi išsakė nuomonę, kad A.Nevardauskio kaltės neįžvelgia.

Grįžęs G.Malčiauskas ar bylą tiesiogiai prižiūrėjęs prokuroras G.Leonavičius nenurodė jokių trūkumų byloje, nedavė ir jokių papildomų pavedimų STT agentams. Prokurorai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjo A.Nevardauskio atžvilgiu, o surinktą medžiagą padėjo į archyvą.

Vėliau pats G.Malčiauskas įkliuvo STT agentams ir buvo nuteistas bei išmestas ir darbo prokuratūroje.

A.Nevardauskio kadencija Panevėžio apylinkės teismo pirmininko pareigose baigėsi, jis šiuo metu tame pačiame teisme dirba teisėju.

Kodėl ši istorija archyve dūlėjo 7 metus?

 

Tačiau neduoda ramybės klausimas, kodėl būtent dabar ir būtent advokatas A.Kučinskas ištraukė iš archyvo šią istoriją, apie kurią galėjo žinoti tik keli asmenys STT, prokuratūroje ir galbūt dar teisme?

Kodėl advokatas skundą nusiuntė ne tik Generalinei prokuratūrai, bet ir į Prezidentūrą bei Vyriausybės vadovui Andriui Kubiliui.

Galop kodėl skunde A.Kučinskas paminėjo tik du neva kaltus asmenis – P.Urbšį ir prokurorą A.Leonavičių? Kodėl nepaminėtas asmeniškai A.Nevardauskį apklausęs G.Malčiauskas ir ikiteisminio tyrimo nepradėti rekomendavę Generalinės prokuratūros vadovai?

Advokatas Panevėžiui pažėrė baisių prognozių

 

Teisininku dirbantis A.Kučinskas pokalbio pradžioje paslaptingai užsiminė apie grėsmingai prie Panevėžio artėjančius įvykius. Kokie tie įvykiai, advokatas neatskleidė.

Rokiškėnas neneigė parašęs pranešimą apie galimą nusikalstamą veiką. Paklaustas, kokiu būdu jis susijęs su D.Simanavičiaus byla, A.Kučinskas atsakė, jog viskas taip susiję, kad galima būtų knygą rašyti ir filmą statyti.

Ką jis turėjo omenyje, konkrečiau nepaaiškino.

„Aš visada ginuosi, o kai giniesi, ieškai informacijos, kuri tau padėtų. Jei teisėjas yra „parištas“ STT, tai ji gaus, ką tik panorės“, – dėstė A.Kučinskas.

Teisininkas patikslino, kad omenyje turi Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėją A.Nevardauskį, kuris esą yra priėmęs neteisėtus sprendimus ir jo byloje.

Pasak A.Kučinsko, jis gali surasti žmonių, kurie patvirtintų, kaip elgiasi specialieji agentai. Esą žmonės yra net kankinami. Konkrečiau apie kankinimus kalbėti telefonu jis atsisakė.

Apie G.Malčiauską – pačios geriausios nuomonės

 

„Jei rimtai norite parašyti, atvykite į Rokiškį su dviem kastuvais ir maišais, tada pasakysiu, kaip STT dirba“, – paslaptingai kalbėjo rokiškėnas.

Kaip pavyzdį, kad specialieji agentai daro poveikį žmonėms, A.Kučinskas paminėjo seimūną Vitą Matuzą ir su jo byla susijusį lobistą.

A.Kučinskas pabrėžė, jog buvęs Panevėžio apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras G.Malčiauskas, kuris už piktnaudžiavimą tarnyba nuteistas pinigine bauda, gali būti minimas tik iš geros pusės. Esą jis atlikęs viską, kas priklauso prokurorui.

Ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras A.Leonavičius neva nepadarė iki galo, ko reikėjo.

Į klausimą, iš kur visa tai sužinojo, A.Kučinskas sakė, jog yra advokatas ir turi teisę teisėtomis priemonėmis rinkti informaciją ginantis nuo kaltinimų.

„STT poveikį daro. Tai sako Matuzas ir lobistas, visur ir aš sakiau“, – sakė A.Kučinskas.

Kiek laiko praleidęs už grotų, rokiškėnas kalbėti atsisakė ir pamokė žurnalistą, kaip reikia rašyti straipsnius.

Prokuroras savo darbą atliko tinkamai

 

Įvertinti A.Kučinsko išdėstytų minčių prokuroras A.Leonavičius nesiryžo. Jo niekas nei apklausė, tik iš rokiškėno išgirdo, kad yra parašęs skundą.

Apie tai A.Kučinskas užsiminė praėjusios savaitės viduryje, kai Panevėžio miesto apylinkės teisme vyko nagrinėjimas dėl termino pratęsimo kitoje jam iškeltoje byloje.

Rokiškėnas nuo posėdžio bandė nušalinti A.Leonavičių, tačiau teismas jo prašymo nepalaikė. Ikiteisminio tyrimo terminas buvo pratęstas.

A.Leonavičius sakė, kad ikiteisminį tyrimą dėl melagingų parodymų davimo organizavimo Generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius pradėjo dar 2009 metų pabaigoje.

Tyrimo terminai artėjo į pabaigą, todėl prokurorai suskato jį pratęsti. Su pareiškimu jie į teismą kreipėsi prieš dvi savaites, o po kelių dienų A.Kučinskas irgi parašė skundą.

„Galiu tik daryti prielaidą, jog sužinojęs, kad vietoje atostogaujančio prokuroro eisiu aš, rokiškėnas ir surašė šį pareiškimą“, – svarstė A.Leonavičius.

Prokuroras stebėjosi, jog po įvykio praėjus 7 metams jį staiga kažkas ėmė ir prisiminė. Pasak jo, savo pareigas jis atliko tinkamai.

A.Leonavičiui susidarė įspūdis, jog A.Kučinskas skundžia ir šalina visus, kurie prisiliečia prie jo tyrimo.

Teisėjui A.Nevardauskiui juoką kėlė rokiškėno mintis, kad už neva nuslėptą informaciją STT pareigūnai galėjo jį „už pavadžio“ vedžioti, o jis turėjęs jų nurodymus vykdyti.

Teisėjas sakė, jog viskas šioje 7 metų senumo istorijoje ir net pokalbių išklotinės buvo fiksuota. Visa tai buvo pateikta prokurorams.

Teisėjo manymu, tai rokiškėno pasirinktas gynybos būdas.

Buvęs pareigūnas savo kaltės neįžvelgia

 

„Iš to, kokie faktai šioje istorijoje nutylėti, o kokie paviešinti, aš darau išvadą, kad pradėjo vienytis anoje (teisiamųjų ir nuteistųjų) pusėje, kažkada STT persekioti asmenys. Galima ir šių asmenų laikina sąjunga su kai kuriais politikais. Juk ar būtina buvo šį skundą siųsti vyriausybės vadovui, kuris tokių bylų juk netiria?“ – svarsto P.Urbšys.

Pašnekovas mano, kad advokato prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo veiksmų atspindi tai, kad oponentai labai nenorėtų, jog jis patektų į Seimą, todėl ir paskelbė šmeižto kampanijos pradžią.

Buvęs STT Panevėžio valdybos viršininkas P.Urbšys savo kandidatūrą rinkimuose į Seimą iškėlė toje pačioje rinkimų apygardoje, kurioje balotiruojasi net du Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderiai – Vitas Matuzas ir Vitalijus Satkevičius.

„G.Malčiauskas pasiėmė visą medžiagą ir pats sprendė, ką su ja daryti. Jis galėjo prirašyti mūsų agentams šūsnį nurodymų, pateikti trūkumus ir pareikalauti toliau ieškoti A.Nevardauskio kaltės įrodymų.

Tačiau G.Malčiauskas tų veiksmų nesiėmė, o dabar štai, jo net pavardė skunde nebuvo paminėta“, – sakė P.Urbšys.

Buvęs STT Panevėžio valdybos viršininkas ne kartą buvo prašęs teisėjo A.Nevardauskio sankcijos atlikti vienus ar kitokius veiksmus rezonansinėse bylose ir nė karto nenusivylė, nes informaciją šis teisėjas saugoti moka.

Dėl A.Nevardauskio vaidmens policininko byloje P.Urbšys irgi ramus, nes visą medžiagą tikrino tiek Panevėžio, tiek Vilniaus prokurorai. Tai jie vertino ir sprendė, tai prokurorai nerado jokios kaltės.

A.Kučinskui patinka rašyti skundus

 

A.Kučinskas yra du kartus teistas, tačiau įsiteisėjęs tik vienas nuosprendis.

Jis pripažintas kaltu dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo. Šis nuosprendis buvo apskųstas Aukščiausiajam teismui, tačiau liko galioti.

Apeliaciniame teisme dar nagrinėjamas skundas dėl Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio, kuriuo už piktnaudžiavimą ir kitų nusikaltimų padarymą laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas A.Kučinskas.

Dar viena baudžiamoji byla dėl poveikio liudininkui nagrinėjama teisme.

Panevėžio apygardos prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą dėl melagingų parodymų davimo organizavimo. Vilniaus miesto apylinkės prokurorai atlieka tyrimą dėl nepagarbos teismui.

A.Kučinskas yra surašęs daugybę skundų įvairioms valstybės institucijoms, žurnalistų etikos sargams yra apskundęs nemažai žiniasklaidos priemonių, kurios esą neteisingai rašo apie jam iškeltas bylas. 

Panskliautas.lt 2012-08-28

http://www.panskliautas.lt/purvini-veikejai-puole-teplioti-ir-buvusio-stt-vadovo-panevezyje-p-urbsio-marskinius

 

 

 

 

 

2012 m. Rugpjūtis mėn. 07 d., Antradienis

V.Matuzas apie P.Urbšį: „Tokio politinio varžovo per penkiolika mano buvimo politikoje metų nesu turėjęs“

Po to, kai penktadienį Vakarinėje rinkimų apygardoje kandidatu į Seimą įsiregistravo buvęs STT pareigūnas panevėžietis Povilas Urbšys ir dar pareiškė, kad taip daro siekdamas užkirsti kelią į Seimą Vitui Matuzui ir panašiems į jį, prokurorų akiratyje esantis parlamentaras V.Matuzas bemat išplatino savo pareiškimą.

 

Spausdiname V.Matuzo pareiškimą nesutrumpintą.

 

 

"Penktadienį buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio vadovas Povilas Urbšys padėjo riebų tašką jau gerą pusmetį trunkančioje nelygioje dvikovoje su manimi. Buvęs pareigūnas – jau oficialus kandidatas į Seimą Vakarinėje rinkiminėje apygardoje. Taip, toje pačioje kaip ir aš. Dabar tapo aišku, kodėl reikėjo sukurpti bylą prieš mane. Jau aišku ir tai, kodėl per visas įmanomas žiniasklaidos priemones siekė įtakoti ikiteisminio tyrimo eigą, nurodinėdamas kaip turi elgtis prokurorai, teisėjai, parlamentarai.

 

Iki šiol dangstęsis siekiu kovoti su „kostiumuotais banditais“, laidęs skambias frazes apie kitokią Lietuvą, vos tik užsiregistravęs kandidatu P.Urbšys pakeitė savo retoriką. Kandidatas tiesiai šviesiai išrėžė, kad jo tikslas – užkirsti kelią į Seimą V.Matuzui ir panašiems į jį. Reikėtų pastebėti, kad „kelio užkirtinėjimas“ jau vyksta ne vieną ir ne du metus. Viena po kitos fabrikuojamos bylos, bauginami žmonės, siekiama įtakoti bylos tyrimą. Tokio politinio varžovo per penkiolika mano buvimo politikoje metų nesu turėjęs. Tad netgi ir labai norėdamas, nesugebu įžvelgti tokios politinės kovos garbingumo, sąžiningumo požymių.

 

Gal P.Urbšiui ir normalu, kai pasinaudojus tarnybine padėtimi sužinota informacija tapo jo startu į politiką. Gal tai jam buvo įprasta sprendžiant ir kasdienius reikalus?

 

Su tokiu bagažu iš kelio gali patraukti dar ne vieną konkurentą. Suprantama, kad brutalios jėgos kalba buvusiam pareigūnui – labai artima ir įprasta. Nerimą kelia tai, kad jėgos struktūrų metodai buldozerio principu bandomi įtvirtinti politiniame ir visuomeniname gyvenime.

 

P.Urbšys mane apkaltino ir nuteisė be teismo, ir manosi atlikęs savo juodus „namų darbus“. Apgailėtinas garbės suvokimas. Tad negaliu tokio kandidato laikyti garbingu konkurentu. Nors kitą vertus, P.Urbšį gal ir galima suprasti. Kone du dešimtmečius gavus stabilias pajamas, nepriklausančias nuo darbo rezultatų, ir dėl sveikatos praradus galimybę būti mokesčių mokėtojų išlaikytiniu, ieškoma būdų ir toliau mėgautis finansiniu stabilumu mokesčių mokėtojų sąskaita. O kodėl gi ne Seimas? Tegul bus Seimas, tik politikoje kovoja ne žmonės. Kovoja idėjos ir vertybės. Šiandien paaiškėjo, kad P.Urbšio esminės idėjos – užkirsti kelią į Seimą V.Matuzui, paskleisti viltį, kad galima ką nors pakeisti , būti išrinktam ir toliau būti valstybės išlaikytiniu.

 

Sakyčiau, silpnoka programa. Kaip ir bandymas skleisti viltį. Jei vilties pranašu laikyti P.Urbšio reklaminius plakatus, kuriais nuklijuotos Panevėžio daugiabučių laiptinės, tai tokia viltis prasilenkia su kandidato taip aršiai deklaruojamu nepakantumu įstatymų pažeidėjams. Principingas kovotojas už teisę ir teisingumą nepasivargino plakatų pažymėti kaip rinkimų agitacijos. O gal ir nereikia. Kas jau čia išdrįs skųstis, o jei ir išdrįs – už P.Urbšio nugaros stovi daug galingesnė jėga nei teisingumas...

 

Peršasi išvada, kad tampyti politinį konkurentą po tardytojų kabinetus, kaltinti be teismo, naudotis tarnybos metu sukurpta dezinformacija, spaudyti į rinkimų įstatymus – garbinga, jei tai naudojama prieš V.Matuzą. Naujas požiūris, kurį jėga bandoma įbrukti į rinkėjų galvas. Nemanau, kad pavyks. Šeimininkauti kitų mintyse, spręsti už kitus – vargiai įmanoma misija net patyrusiam buvusiam teisėsaugininkui. Visų kitaip mąstančių į areštines nesukiši. Nors, panašu, oi, kaip norėtųsi."

V.Matuzas

 

Šį V.Matuzo pareiškimą www.panskliautas.lt prašymu pakomentavo P.Urbšys.

 

 

"Mano suvokimas apie garbę niekada nesutaps su Vito Matuzo garbės suvokimu. Matuzui pasirodžius politikos padangėje vienam jo aplinkos žmogus paklausus, kur buvo Sąjūdžio metais, atsakė, kad geri politikai pasirodo geriausiu laiku, todėl tiems žmonėms, kurie į valdžia atėjo ne iš idėjos, o iš išskaičiavimo, visada vaidensis, jog juos persekioja sąjūdiečių grupuotės ar net vienišas sąjūdietis-pensininkas.

 

Įtakingasis Seimo narys V.Matuzas pripažįsta, kad tas pensininkas yra toks galingas jo politinis varžovas, kokio per 15 buvimo politikoje metų nėra turėjęs, Jei šioje valstybėje žmogus praradęs darbą ir tapęs pensininku gali būti tokiu galingu, tai tikrai dar yra vilties, kad Lietuvoje negeroves galima pakeisti į gerą.

 

V.Matuzas stebisi, jog norima jam ir į jį panašiems užkirsti kelią į Seimą. Tikrai esu pasiryžęs tai padaryti, nes niekaip jo negaliu sutapatinti net su konservatorių „švarių rankų“ politika.

 

Kai dirbau STT, už korupcinius nusikaltimus sulaikyti miesto politikai sutartinai duodavo suprasti, jog ne jie yra didžiausi vagys. Palikime teismui spręsti ar ne Matuzas yra didžiausias miesto vagis. Seimo narys V.Matuzas vis kartoja apie sufabrikuotą bylą, apie pasinaudojimą tarnybine padėtimi, susidorojant su juo kaip su politiniu konkurentu. Bet jis nė piršto nepajudino, kad jo bylos tyrimą perimtų Generalinė prokuratūra, sudarytų grupę iš patyrusių prokurorų, kuri objektyviau išaiškintų pareigūnų galimo piktnaudžiavimo faktus. Jis to nedaro, nes jam naudingiau pūsti žmonėms dūmų uždangą. Matomai tikimasi juos apkvailinti.

 

Seimo narys, kuris 15 metų yra valstybės tarnyboje, turėtų suprasti, kad toks žmogus atlygį turi gauti tik iš valstybės ir nesityčioti iš buvusio pareigūno, kad tas gyvena iš valdiško atlyginimo. Aš niekada nepamiršau, kad esu žmonių samdinys, kuris privalo jiems tarnauti.

 

Suprantama, kodėl V.Matuzas labiausiai akcentavo mano norą sutrukdyti jam ir į jį panašiems pateikti į Seimą.

 

Tikrai jie teismų nebijo. „Už gerus darbus“ nuteistas Zuokas išrinktas sostinės metu, Uspaskichas iš teismų darosi reklamą. Jie labiausiai bijo prarasti valdžios galios, kurią suteikia rinkėjai, nes ji padeda išrinktiesiems susikurti pridėtinę vertę.

 

Tokie kaip Matuzas yra sistemos dalis ir reikia keisti pačią sistemą, kad ji nevaldytų žmonių, o jiems tarnautų."

 

 

P.Urbšys.

 

Panskliautas.lt 2012-08-07

http://www.panskliautas.lt/v-matuzas-apie-p-urbsi-tokio-politinio-varzovo-per-penkiolika-mano-buvimo-politikoje-metu-nesu-turej

 

 

2012 m. Liepa mėn. 12 d., Ketvirtadienis

Kuo serga Lietuvos teisėsauga?

Vakaruose žmonės išgirdę apie aukšto rango politiko ar valdininko nusižengimus žino, kad teisėsauga išsiaiškins ir priims tinkamą sprendimą. Lietuvoje žmonės sako: nieko iš to nebus, nes jeigu įtakingo asmens byla pateks į prokuratūros, teismų rankas, ji bus numarinta.

Kodėl Lietuvoje susiklostė tokia padėtis ir kuo serga mūsų teisėsauga? Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros profesorius, advokatas dr. Andrius Nevera, kuris 2011 ir 2012 metais dirbo generalinio prokuroro pavaduotoju, dar anksčiau Aukščiausiojo Teismo (AT) Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento direktoriumi ir šio teismo pirmininko patarėju, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio padalinio vadovas Povilas Urbšys, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Pagrindinė problema: bendras nepasitikėjimas

A.Medalinskas. Du šio pokalbio dalyviai esate dirbę teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemoje, ėję aukštas pareigas. Ar galėtumėte atsakyti, kodėl žmonės nepasitiki teisėsauga ir teisėtvarka?

P.Urbšys. Žmonių santykis su teisėsauga atspindi bendrą santykį su valdžia. Piliečiai nepasitiki politine valdžia, o ši demonstruoja nepasitikėjimą teisėsauga, bando kištis į jos darbą. Neteisingumo jausmas virsta nepasitikėjimu teisėsauga.

A.Nevera. Tam tikrais atvejais teisėsaugai trūksta kompetencijos, todėl visuomenė ja nepasitiki. Kita vertus, to nepasitikėjimo yra ir dėl bendro nepatiklumo. Negalima sakyti, kad visa teisėsauga nekompetentinga, bet pavieniai atvejai formuoja nepasitikėjimo teisėsauga foną. Be to, teisėsauga kenčia ir dėl žmogiškojo faktoriaus. Dabartinis mūsų žmonių mentalitetas susiformavo per tam tikrą visiems gerai žinomą laiką, kai pereinama iš vienos politinės sistemos į kitą ir viskas ūmai nepasikeičia. Demokratija iš niekur per dešimtmetį neatkeliauja. Ji neatkeliauja ir per ilgesnį laiką.

V.Budnikas. Pagrindinė krizė - vertybinė, nes pakeisti visuomenės vektoriai. Teisė nebėra vertybė. Galbūt ji niekada ir nebuvo vertybe. Šis požiūris jau įskiepytas jaunimui. Mes, šios kartos žmonės, matėme, kaip kapitalas įgyja valdžią. Matėme, kad kapitalui galioja viena teisė, o paprastiems piliečiams - kita. Lyg ir turime gerus įstatymus, ratifikuotas tarptautines konvencijas, bet vertinant žmogaus teisių atžvilgiu, matau, kad įstatymai galioja ne visiems. Turime tarsi du teisės standartus. Vienas jų - tik valdantiesiems, politikams, įtakingam kapitalui, kuriam tarnauja politikai, kurie, reikalui esant, netgi pareguliuoja pageidaujama linkme įstatymus.

A.Nevera. Iš tikrųjų išgyvename gilią vertybinę krizę. Kita vertus, negalima sakyti, kad tokių dalykų nėra Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje ar Ispanijoje.

A.Medalinskas. Kalbėkime apie Skandinavijos valstybes, Angliją, Vokietiją. Ten manoma, kad net ir labai įtakingas žmogus, jei padarys ką nors bloga, įklius.

P.Urbšys. Jau įkliūva ir pas mus.

V.Budnikas. Tačiau jūs matote, kas vyksta mūsų teisėsaugoje? Viena deklaruojama, kita daroma. Vieni gyvena nebaudžiamumo sąlygomis, o kitiems už smulkmenas keliamos neįtikimos bylos. Pavyzdžiui, "Leo LT" afera. Ar kas nors už šiuos darbelius nukentėjo? Nejaugi teisėsaugos pareigūnai buvo akli? Matyt, jie mano: gaudyk negaudęs, bausk nebaudęs, turtingieji yra pakankamai įtakingi, dėl to nuo bausmės vis tiek išsisuks.

Kai teisėsaugos taikiklyje atsiranda įtakingas asmuo...

A.Medalinskas. Kokia mintis kyla pareigūnų galvose, kai taikiklyje, pavyzdžiui, atsiduria įtakingas Seimo narys? STT vadovui, kaip suprantu, tokiu atveju tenka palikti pareigas.

P.Urbšys. Kiek dirbant STT teko aiškintis politikų korupciją, politikai visada sukeldavo triukšmą ir tikindavo, jog tai - politinis užsakymas. Nepasitikėjimas teisėsauga gimsta tarp politikų. Ir neretai, deja, teisėsauga yra priklausoma nuo visuomenėje neigiamai vertinamų politikų. Aukščiausia valdžios institucija - Seimas - taip pat toleruoja korupciją. Prisiminkime Seimo nario Evaldo Lementausko atvejį, kai ne kas nors kitas, bet Seimas neleido atimti jo teisinės neliečiamybės. Tik Seimo pirmininkė išreiškė kritinę pastabą. Neteko girdėti premjero, vienos iš valdančiųjų partijų vadovo, ar prezidentės kritinio šios situacijos vertinimo. Žmonės mato, kad susikompromitavę politikai lieka savo kėdėse, o krinta pareigūnai, išdrįsę tuos politikus paliesti. Daliai žmonių atrodo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų atleidimo istorija iš tiesų buvo politikų kova dėl įtakos šiai institucijai, o pareigūnai tapo aukomis.

A.Medalinskas. Tada ir pareigūnai, bijodami nukentėti, nusprendžia užmerkti akis?

P.Urbšys. Deja, pradeda vyrauti tokios nuotaikos. Todėl teisėsaugos institucijoms kartais pritrūksta ryžto rezonansinėse bylose. Prisidengiama funkciniais perskirstymais, ir jeigu tik pakliūva įtakingas žmogus, problema dirbtinai mažinama. Generalinė prokuratūra (GP) tada sako, esą tokia byla nėra sudėtinga ir neskiria geriausių pajėgų.

A.Medalinskas. Manoma, kad byla į prokuratūrą įkrinta kaip į juodąją dėžę. Po "prichvatizacijos" nėra nė vieno kalto, piktnaudžiavusio valdžia, nė vieno neteisėtai praturtėjusio aukšto rango pareigūno ar politiko. Nėra taikoma ir atsakomybės prokurorams, teisėjams už numarintas bylas.

A.Nevera. Jeigu pradedama manipuliuoti ir prokurorais, šie bijo ką nors daryti, nes gali netekti pareigų. Kai kurie prokurorai save sutapatina su einamomis pareigomis ir labai bijo jų netekti. Tuomet pradedama mąstyti taip: "Geriau nelįsiu, nes nukentėsiu."

A.Medalinskas. Ko reikia, kad sąžiningi teisėsaugos pareigūnai jaustųsi saugūs net užgriebę įtakingus krašto asmenis?

P.Urbšys. Reikia, kad politikai nesikištų į teisėsaugos darbą ir kova su politine korupcija būtų suprantama kaip svarbus valstybės uždavinys, būtų imtasi atitinkamų žingsnių tai įgyvendinti. Prokuratūroje yra Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo padaliniai. Anksčiau šių prokurorų darbas buvo geriau mokamas, nes suvokta, kad jų darbas - specifinis. Dabar to nėra. Su šiomis bylomis dirbantys prokurorai pagal socialines garantijas ir kitus kriterijus yra sulyginti su kitais. Be to, dabar GP korupcinėse bylose atlieka daugiau administravimo funkciją. Anksčiau Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas ne tik administruodavo, bet ir tiesiogiai dalyvaudavo korupcinių bylų tyrimuose. Nebijodavo imtis tiesioginės atsakomybės, padėdavo vietiniams prokurorams įgauti reikiamos patirties, suteikdavo reikiamą pagalbą.

A.Nevera. Dabar organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos srityje dirbantys prokurorai nesusiduria su tokiais pavojais kaip 1990-1999 metais, kai siautėjo organizuoti nusikaltėliai, ir dalyvavimas tiriant atitinkamą bylą prilygo karo veiksmams. Kita vertus, apygardų prokuratūrose specializuotų prokurorų sistema reikalauja užtikrinti vienodas darbo apmokėjimo sąlygas. Praėjusiais metais nuspręsta, kad visų specializuotų prokurorų atlyginimai turi būti tokie patys kaip ir tų, kurie dirba su organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos bylomis, nes dabar, pavyzdžiui, finansines bylas tiriantys specializuoti prokurorai taip pat susiduria su ne ką mažesnėmis, o tam tikrais atvejais net ir su didesnėmis grėsmėmis kaip tie, kurie tiria stambius korupcijos atvejus. Anksčiau minėtų bylų kategorijoje "vaikšto" gerokai daugiau milijonų nei atskirais korupcijos atvejais. Ar tai reiškia, kad šių prokurorų darbas turi būti geriau mokamas nei kitų? Esu įsitikinęs, kad taip neturėtų būti. Pagrindinė problema, kad nėra efektyvios prokurorų ar kitų teisėsaugos pareigūnų motyvacinės sistemos. O atlyginimo kėlimas duoda tik trumpalaikį - maždaug pusės metų - efektą. Vėliau motyvuoja kiti dalykai. O jų nėra!

Ar padorūs teisėsaugininkai yra saugūs?

A.Medalinskas. Ar kova su politine korupcija yra vienas svarbiausių prioritetų?

P.Urbšys. Teko daug bendrauti su prokurorais, kurių bylos susijusios su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija. Dabar jie nebejaučia, kad šių nusikaltimų tyrimų sritis yra prokuratūros prioritetas.

A.Nevera. Vadinasi, tie prokurorai neskaitė ir negirdėjo visose apygardose pristatytos ilgalaikės (2012-2022 m.) prokuratūros strategijos, kurioje parašyta, kad kova su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija yra vienas iš kelių prokuratūros veiklos prioritetų. Kova su korupcija bendrąja prasme.

A.Medalinskas. Kalbame ne apie kovą su korupcija bendrąją prasme, bet apie kovą su aukščiausio lygio korupcija: politine, partine, aukšto rango valdininkų pažeidimais.

P.Urbšys. Kai siautėjo organizuoti nusikaltėliai, pareigūnui galėjo kilti vienokia rizika, o dabar - kitokia. Tada galėjo kilti fizinio susidorojimo grėsmė arba grėsme jo turtui. Ar tikrai finansinės bylos, susipynusios su politine galia, nėra tokios pavojingos jas tiriančiam pareigūnui?
Kodėl jums teko palikti generalinio prokuroro pavaduotojo pareigas? Gal tai irgi buvo pasekmė tos politinės galios ir politikų poveikio teisėsaugai? Pareigūnai, tiriantys politinės korupcijos bylas, tampa pažeidžiami. Pajudinę įtakingesnį politiką, jie apkaltinami politinio užsakymo vykdymu. Smurtinio organizuoto nusikalstamumo laikais prokuroras rizikavo gyvybe. Dabar, kai pinigai susiliejo su politine galia, jis rizikuoja savo ir savo šeimos socialine gerove, savo statusu visuomenėje.

A.Nevera. Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos padaliniuose dirbančių prokurorų atlyginimai nesumažėjo. Visų kitų specializuotų prokurorų atlyginimai buvo padidinti iki jų lygio. Bet tikrai nepakanka efektyvių socialinių garantijų, kuriomis dabar galėtų naudotis prokurorai. Dabar jie tegali gauti pareigūnų valstybinę pensiją, išmoką sveikatos netekimo atveju, žūties dėl tarnybos atveju išmoką gauna šeima. Ir viskas.

A.Medalinskas. Kokių saugiklių turėtų būti įstatymuose, kad principingas pareigūnas būtų apsaugotas nuo politikų ar didelių pinigų savivalės?

A.Nevera. Dalis jų yra, pavyzdžiui, valstybės garantuojama tokio pareigūno turto apsauga. Tačiau svarbiausi dalykai - ir piniginiu, ir veiklos aspektais stabili dabartis bei ne mažiau stabili ateitis, t. y. laikotarpis baigus tarnybą.

V.Budnikas. Pažvelkime į šių pareigūnų darbo sąlygas. Policininkai saugo mūsų ramybę, o jų net ir darbo vietos daugelyje nuovadų apgailėtinos. Teko lankytis Vilniaus Viršuliškių policijos nuovadoje. Įspūdis niūrus: būstinė - tarsi rūsyje, apstatyta, regis, sovietiniais baldais, senutėliai kompiuteriai. Mūsų policija turėtų būti atsvara nusikalstamam pasauliui, kuris valdo milžinišką kapitalą. Tačiau pirmiausia vietomis reikia sukeisti prioritetus. Žmonės, kurie rūpinasi mūsų saugumu ir vykdo teisingumą, prioritetų skalėje turėtų būti kur kas aukščiau. Tai būtų ženklas visuomenei. Policininkams nederėtų tarsi išmaldos prašyti papildomų 50 litų priedo prie atlyginimo. Valstybė privalo rodyti pagarbą visuomenės ir valstybės tvarkos prižiūrėtojams. Ši nuostata galioja ir teisėjų atžvilgiu. Jie neturėtų baimintis dėl ateities, dėl pinigų stygiaus. Jų neturėtų stigti ir teismams. Teisėjų nepriklausomumas - esminė sąlyga. Neabejoju, pajutusios tokią valstybės paramą ir pasikeitusį požiūrį, šios institucijos iš esmės pradėtų geriau dirbti.

A.Medalinskas. Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė padidino teisėjams atlyginimus, bet nuo to nedaug kas pagerėjo. Priešingai, teisėjų korupcija, ne visų, žinoma, bet dalies jų, yra ne mažesnė problema, kaip dalies politikų korupcija. Ką galėtumėte pasakyti apie jų atsakomybę?

V.Budnikas. Apylinkės teisėjas, kuris iš esmės sprendžia žmonių likimus, "popieriuje" gauna 5 tūkst. litų, o banko tarnautojas, atsakingas už finansų srautus ir banko pelną, gauna 15 tūkst. - 20 tūkst. litų. Nejau banko tarnautojas visuomenei reikšmingesnis nei teisėjas?

A.Nevera. Gal apylinkės teisėjas ir negaus 10 tūkst. ar 15 tūkst. litų, bet jis turi aiškiai žinoti, kas jo laukia ateityje. Dabar teisėjas gal ir mato geresnį gyvenimą, kai išeis į pensiją, bet, tarkim, apie prokurorus to negalima pasakyti. Geru pavyzdžiu galėtų būti Kanados muitininkai, kurių socialinių garantijų sistema tokia, kad išėję į pensiją gali išlaikyti vaikus ir anūkus.

A.Medalinskas. Bet kuris Kanados pensininkas jaučiasi geriau už Lietuvos pensininką.

A.Nevera. Kanadoje buvusiems muitininkams valstybė nubraukia net ir visus ar dalį bankinių įsipareigojimų. Toks pareigūnas neima stambaus kyšio, nes žino, kad ateityje puikiai gyvens ir be jo.

P.Urbšys. Vienas iš apsaugos mechanizmų galėtų būti ir atsakomybė. Politikų ir valdininkų, jeigu pripažįstama, kad toks atleidimas buvo neteisėtas. Tarkime, jei tai ministro sprendimo pasekmės, turėtų būti taikoma asmeninė atsakomybė.
A.Medalinskas. To ministro? Savo kišene?

P.Urbšys. Būtent savo kišene, o ne pinigais iš valstybės biudžeto.

A.Medalinskas. Įstatymas toks jau yra, tik nemanau, kad jis labai dažnai taikomas.

A.Nevera. Teismas pirmiausia vertina, ar valstybė pažeidė asmens teises ar laisves.

A.Medalinskas. Tačiau valstybė - tai mes, mokesčių mokėtojai. Teismas priima sprendimą, o kas turėtų atlyginti padarytą žalą? Vėl mes, mokesčių mokėtojai, o ne tie, kurie tai padarė. Jeigu tai tęsis, norinčiųjų daryti tokius sprendimus nemažės.

A.Nevera. Teismas priteisia iš valstybės, kuriai konkrečioje situacijoje atstovauja atitinkama valstybės institucija. Paskui valstybė įgyja regreso teisę ir konkrečią sumą gali mėginti prisiteisti iš konkretaus pareigūno.

P.Urbšys. Sakykime, Vidaus reikalų ministerija inicijuoja procesą...

A.Medalinskas. Buvusiam ministrui? Tai galima daryti? Jeigu atėjus kitai valdžiai naujasis ministras kreiptųsi, kad suma būtų išieškoma iš tai padariusio pareigūno? O gal ne tik iš ministro, bet ir kitų aukštų ministerijos pareigūnų, pasiaiškinus visą sprendimo dėl neįtinkančio politikams pareigūno atleidimo eigą.

A.Nevera. Ministrų atveju tokį sprendimą įgyvendinti būtų sudėtingiau, nors taip pat nėra neįmanoma.

Ar tokią tikėjosi rasti teisėsaugą?

A.Medalinskas. Kokia buvo realybė, kai atėjote dirbti į teisėsaugą?

P.Urbšys. Į STT atėjau dirbti iš Dokumentų apsaugos tarnybos, o prieš tai, kaip ir V.Pociūnas bei kiti mūsų sąjūdininkai, dirbau ir Valstybės saugumo departamente, tęsėme valstybės atkūrimo darbą. Pakliuvę į šias struktūras, pamatėme, kad formuojasi įtakos grupės. Politinio ir ekonominio veikimo erdvėje šios grupės kūrė savo jėgos laukus, pamažu pradėjo daryti įtaką teisėsaugos darbui. Pareigūnai, kurie su tuo nesutiko, buvo įvardijami kaip nelojalūs.

A.Medalinskas. Tai buvo kriminalinių grupuočių ar politinių-finansinių grupių įtaka?

P.Urbšys. Politinių-finansinių grupių. Tačiau bent jau STT to idealizmo dar yra likę. Nors ir ten dirbti nelengva. Dabar jau pamirštas pirmojo STT direktoriaus likimas. Kalbu apie Juozą Gaudutį. Buvo kilusi problema dėl vienos Vilniaus prekybos įmonės. Nežinau, galbūt tai sutapimas, bet postus tada paliko ir STT direktorius, ir mokesčių policijos vadovas.

A.Medalinskas. Sovietiniuose teismuose, kaip suprantu, nebuvo griežto reikalavimo baigti teisės mokslus. Gal ir kadrų klausimas teismuose daro įtaką bendrai teisės būklei?

A.Nevera. Viena yra žinios ir kvalifikacijos kėlimas. Juk teisė keičiasi, teisinė mintis plėtojama, tad naujų, kitokių, nei turinčių sovietinį prieskonį, žinių poreikis yra daugiau nei akivaizdus. Kitas dalykas - kadrų judėjimas. Neseniai prabilta apie teisėjų ir prokurorų tiltą. Man atrodo, apie tai reikėjo prabilti gerokai anksčiau. Jeigu neklystu, 1993-iaisiais nemažai prokurorų išėjo į teisėjus.

A.Medalinskas. Tada, kai teisėjams atlyginimai buvo padidinti? O teisėjai, ar išėjo į prokurorus?

A.Nevera. Mano žiniomis, ne. Teisėjams prokuroro duona nėra patraukli.

A.Medalinskas. Ar tarp teisėjų ir prokurorų esama tokių, kurie atėjo iš sovietinių partinių ar represinių struktūrų, tokių kaip KGB? Ar dėl to nekyla jokių problemų?

A.Nevera. Tokių teisėjų, kurie atėjo iš partinės srities, būta. Tačiau nežinau, ar yra turėjusių sąsajų su KGB. Bet sovietinio mentaliteto teisėjų dar yra.

A.Medalinskas. O jeigu tokiam teisėjui paduoda spręsti tremtinio ar partizano bylą? Ar toks tremtinys, partizanas ras teisingumą jau ne sovietinėje, bet šių dienų Lietuvoje?

A.Nevera. Reikia pripažinti, kad reabilitacijos bylose yra buvę tokių pavyzdžių.

A.Medalinskas. Byla gali pakliūti ir tokio asmens sūnui, dukrai.

A.Nevera. Neatmetama tokia galimybė. Būta atvejų, kai tikėta KGB bylomis. O jeigu viena byla yra siūta baltais siūlais, tai kur garantija, kad kitos nėra tokios pačios? Panašaus požiūrio į KGB kurptas bylas būta ir vadinamojoje partizano Algirdo Žyprės reabilitacijos byloje, kurioje teisingumas triumfavo tik po ilgų procesų. Kita vertus, liustracijos ar panašių procesų laikas mūsų valstybėje praleistas. Po Rytų ir Vakarų Vokietijų susijungimo sovietinėje sistemoje dirbusiems žmonėms buvo užtikrintas pasitraukimas iš einamų pareigų ir reikiamas pragyvenimas. Visa tai buvo daroma norint užtikrinti, kad atitinkamose pozicijose neliktų sovietinio mąstymo pareigūnų. Lietuva šį šansą prarado.

V.Budnikas. Mūsų asociacijos steigėjas buvo a. a. Viktoras Petkus, 25 metus praleidęs sovietiniuose lageriuose. Jis turėjo moralinę teisę kalbėti apie liustraciją. O dėl jos klausimas nuolat paaštrėdavo, kai tik prasidėdavo rinkimai. Mes buvome tos nuomonės, kad archyvuose tėra nedaug informacijos apie bendradarbiavusius su KGB. Galų gale ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro atstovai Seime susitikime su parlamento ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija pripažino, kad turi vos pusantro procento medžiagos apie bendradarbiavusius su KGB. Iš tokio kiekio informacijos spręsti apie žmonių kaltę mažų mažiausiai neatsakinga. Vien dėl šios priežasties liustracijos proceso vykdyti nebuvo galima. Jei duomenų ir medžiagos apie bendradarbiavimą būtų pakakę, galėtume vykdyti liustraciją.

A.Medalinskas. Tačiau gal tokių žmonių negalima prileisti prie tam tikrų bylų? Liustracijos laikas praleistas, bet gal galima atsižvelgti į kompetenciją? Jeigu žmogus į prokuratūrą ar teismus pakilo per partinę liniją ar dar blogiau, sovietines represines struktūras...

A.Nevera. Visi dabar dirbantys teisėjai turi būti lojalūs Lietuvos valstybei. Jie davė priesaiką.

P.Urbšys. Kitose valstybėse, jeigu identifikuojama problema (tarkime, liustracijos ar korupcijos), atsiranda specializuotos teisėsaugos struktūros ir specializuoti teismai. Kai kuriose valstybėse liustracijos bylas nagrinėja specializuoti teismai. Taip galima išvengti situacijos, kai teisėjo teisinė sąmonė neleidžia suvokti problemos taip, kaip ji turėtų būti vertinama. Tai galioja ir korupcinėms byloms. Kitose valstybėse yra specializuoti teismai, kurie nagrinėja tik korupcines bylas. Tai būdas išspręsti šią didelę problemą.

Klanai teisėsaugoje ir pareigūnų atsakomybė

A.Medalinskas. Jeigu norime daugiau teisingumo valstybėje, ar visų pirma neturėtų būti keliamas teisėsaugos pareigūnų ir teisėjų atsakomybės klausimas?

A.Nevera. Tokią atsakomybę prokuratūroje užtikrina ir nauja prokurorų atestacijos tvarka.

A.Medalinskas. Tačiau ji gali būti panaudota kaip susidorojimo mechanizmas.

A.Nevera. Viskas priklauso nuo to, kokie kriterijai taikomi. Jeigu atestacija yra paprastas egzaminas, kurio metu klausiama, kas parašyta viename ar kitame straipsnyje, tai yra blogai, nes tai nerodo pareigūno kompetencijos. Vienas iš prokuroro kompetencijos rodiklių - stabili procesinė veikla, t. y. vertinimas, kiek tavo sprendimų panaikino aukštesnysis prokuroras ar teismas ir dėl kokių priežasčių. Tokia sistema įdiegta, atsižvelgiant į teismuose sėkmingai gyvuojančius analogus. Vis dėlto nekompetencijos, angažuotumo tam tikrais klausimais vis tiek yra. Kai kur galbūt yra ir tam tikro užsakymo vykdymo požymių.

A.Medalinskas. Ar žmonės yra apsaugoti, kad sprendimai mūsų teismuose ar net ikiteisminiame lygmenyje nebūtų padaryti, remiantis pažintimis, giminystės ryšiais?

A.Nevera. Pareigūnai, teisėjai pildo Viešųjų ir privačių interesų deklaracijas. Yra ir procesinio nusišalinimo ar nušalinimo institutas.

A.Medalinskas. Ar teisėjai, prokurorai privalo pasakyti, jeigu jie pažįsta tuos žmones? Ar teisėjams, prokurorams gresia atsakomybė, jeigu jie nuslėpė tokią informaciją?

A.Nevera. Atsakomybė už tokios informacijos nuslėpimą yra. Konstatavus, kad buvo pažeista asmens teisė į nešališką teismą, turi būti sprendžiamas klausimas dėl konkrečios bylos nagrinėjimo iš naujo.

A.Medalinskas. O teisėjų ir prokurorų suinteresuotumas vienu ar kitu bylos rezultatu?

V.Budnikas. Jį jau pastebėjome teisėjo Ryšardo Skirtūno kyšio istorijoje.

A.Medalinskas. Ar Lietuvoje yra teisininkų klanai? Kalbėjote apie tiltą iš prokuratūros į teismus. Kartais toks tiltas driekiasi ir šeimoje. Vienas yra prokuroras, kitas - advokatas, trečias - teisėjas. Ar tai nekenkia teisingumui?

A.Nevera. Tada galima kalbėti apie įvairiausius klanus: medikų, farmacininkų.

A.Medalinskas. Dirbdamas AT darėte įvairių teismo sprendimų analizes. Ar kada nors vertinote, kaip giminystė daro įtaką teismo sprendimų pagrįstumui?

A.Nevera. Vertinama buvo tik tai, kiek paisoma kiekvieno teisė į nešališką teismą. Tačiau nuo žmogiškojo faktoriaus pabėgti negalime. Kita vertus, Lietuvoje galiojantys įstatymai, kiek tai įmanoma, šiuos klausimus sureguliavo. Pavyzdžiui, advokatas negali būti atstovu ar gynėju teisme ar ikiteisminio tyrimo įstaigose, kuriose teisėju ar ikiteisminio tyrimo pareigūnu dirba jo sutuoktinis, partneris, vaikai, tėvai, broliai, seserys. Atitinkamai yra ir teisėjo nešališkumą užtikrinančių principų.

A.Medalinskas. O jeigu šeimos draugas?

A.Nevera. Ir dėl šeimos draugo galima, net reikia pareikšti nušalinimą, nes tik taip galima užtikrinti, kad bylą nagrinėtų nepriklausomas teismas.

P.Urbšys. Tačiau, manau, kad turėtų būti griežtesnis reglamentavimas bent jau skiriant į vadovų vietas - į teismų pirmininkus, vyriausiuosius prokurorus. Tada reikia atsižvelgti, ar sutuoktiniai nėra proceso dalyviai, kurių dalyvavimas gali kelti abejonių dėl priimamų sprendimų objektyvumo jų vadovaujamuose struktūriniuose padaliniuose. Tarkime, ar teisėją galima skirti teismo pirmininku, jeigu jo žmona - advokatė? Praktiškai yra taip: jeigu paskiriama byla, kurioje advokatė yra teismo pirmininko žmona, arba ateina advokatas iš tos pačios kontoros, teisėjas susiduria su asmenine dilema. Viešumoje buvo kilęs skandalas, kai teismo pirmininkas inicijavo drausminį vertinimą apylinkės teismo teisėjui, kuris sankcionavo kratą advokatui, dirbančiam toje pačioje kontoroje su pirmininko žmona. Tokios dviprasmybės būtų galima išvengti, jei būtų aiškesnis reglamentavimas, suteikiantis galimybę nusišalinti ar būti nušalintam. Į tai turėtų atsižvelgti prezidentūra, skirdama teismų pirmininkus, nes toks asmuo gali vadovautis ir subjektyviais kriterijais, o tai prisidėtų prie to neteisingumo jausmo, kuris, pripažinkime, dabar labai stipriai jaučiamas.

 

Alvydas Medalinskas

Lietuvos Žinios 2012-07-12 

http://www.lzinios.lt/Lietuvoje/Kuo-serga-Lietuvos-teisesauga

 

2012 m. Birželis mėn. 29 d., Penktadienis

Teisėsaugininkai eina į politiką

Rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose ketina kandidatuoti ir buvę teisėsaugos pareigūnai. Būsimieji kandidatai teigia geriausiai žinantys, kokių pokyčių reikia vis labiau irstančioms teisėsaugos pajėgoms, kurios šiuo metu vos begali užtikrinti visuomenės saugumo.

Kol kas kandidatais į Seimą ketina tapti trys buvę statutiniai pareigūnai, kurių pavardės gerai žinomos. Tai buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktorius Vitalijus Gailius, iš Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos viršininko pareigų šiemet atsistatydinęs Povilas Urbšys bei buvęs policijos generalinio komisaro pavaduotojas Kęstutis Tubis.

Šie kandidatai į politiką eina remiami ir skatinami pareigūnų profesinių sąjungų. "Jiems keliame du svarbiausius reikalavimus: kad buvęs pareigūnas būtų nepriekaištingos reputacijos ir turėtų administracinių sugebėjimų", - LŽ sakė Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (NPPSS) pirmininkas Vytautas Bakas.

K.Tubis apsisprendė pirmasis

Apie tai, kad pareigūnai turėtų savo atstovus Seime, buvo prabilta dar pavasarį, kai ėmė aiškėti, kad statutiniams pareigūnams neužtikrinamos socialinės garantijos, o pati sistema tiek nuskurdusi, kad nebegali normaliai dirbti.

Tuomet NPPSS paskelbė, kad bus imtasi griežčiausių priemonių - mitingų ir piketų. Prabilta net apie tai, kad Lietuvai gali kilti nesklandumų 2013 metų antrąjį pusmetį pradėjus pirmininkauti Europos Sąjungai. Tačiau numatyta ir turėti savo atstovus Seime.

Pirmasis sutikimą kandidatuoti į Seimą dar pavasarį pareiškė K.Tubis. Apie savo ketinimus jis ne kartą kalbėjosi su profesinių sąjungų vadovybe. "Taip, jau seniai esu apsisprendęs. Dalyvausiu kaip kandidatas Anykščių rinkimų apygardoje. Ten užaugau, ten tebegyvena mano tėvai ir žmonės mane puikiai pažįsta", - LŽ sakė buvęs policijos generalinio komisaro pavaduotojas.

Pasak K.Tubio, jis ketina savo kandidatūrą iškelti tiek vienmandatėje, tiek daugiamandatėje apygardoje. K.Tubis yra Liberalų sąjūdžio sąraše, tačiau jis - nepartinis. Kaip pats teigė, jo žiniomis, teks varžytis su taip pat anykštėnu, "tvarkiečiu" Vytautu Galvonu, konservatoriumi Jonu Šimėnu.

Reikia stabilumo

Savo ketinimų dalyvauti Seimo rinkimuose neslėpė ir po skandalingos istorijos su melo detektoriumi iš FNTT vadovo posto atleistas V.Gailius. Daug metų dirbęs vidaus reikalų sistemoje, tyręs tokias rezonansines bylas kaip Panevėžio "tulpinių", ir sėkmingai jas baigęs pareigūnas šiuo metu dirba Klaipėdos Vakarų laivų gamykloje. "Kol kas esu labai įsitraukęs į naująjį darbą. Tačiau į Seimą tikrai kandidatuosiu. Apie mano rinkimų kampanijos finansavimą kol kas nieko pasakyti negaliu, nes į politiką einu pirmą kartą ir nė nežinau, kaip reikės tai daryti. Tačiau mane remia Liberalų sąjungos Joniškio skyrius, ten įsikūręs ir mano rinkimų štabas", - LŽ teigė V.Gailius.

Pasak jo, ir kvietimas eiti į politiką atėjo iš Joniškio. V.Gailius pats yra kilęs iš šio krašto, tad labai reklamuotis neketina. Pasak jo, jį visi ir be reklamos gerai pažįsta.

"Pareigūnams pirmiausia reikalingas stabilumas. Nesu nusiteikęs prieš reformas, tačiau tik ilgalaikes ir teigiamas. Nebegaliu suskaičiuoti, kiek per savo darbo metus esu patyręs reformų. Reforma dabar pirmiausia reiškia atleidimo lapelius - tuomet žmogus nebežino, ar liks dirbti, tad bijo rizikuoti", - sakė V.Gailius. Jo įsitikinimu, protinga rizika darbe visada pateisinama, o bijantieji rizikuoti paprastai kratosi atsakomybės ar visai nieko nebedaro. Dėl šios priežasties nesaugūs jaučiasi visi - ir pats pareigūnas, ir žmonės, kuriems jis turėtų saugumą užtikrinti.

Tikisi pokyčių

Po to, kai buvo prabilta apie teisinės neliečiamybės panaikinimą buvusiam Panevėžio miesto merui, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojui konservatoriui Vitui Matuzui, iš pareigų atsistatydino STT Panevėžio valdybos viršininkas P.Urbšys. V.Matuzo neliečiamybę Seimas panaikino, jam pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje. "Tai tėra sutapimas. Rugsėjį man sueis 50 metų, tad turėjau eiti medicininį patikrinimą, ir medikai pateikė išvadas, kad sveikata nebeleidžia dirbti", - sakė dar vienas į Seimą galbūt kandidatuosiantis buvęs pareigūnas.

Tačiau net ir tikindamas, kad su V.Matuzui pareikštais įtarimais jis savo pasitraukimo iš posto nesieja, P.Urbšys teigė svarstantis galimybę kandidatuoti toje pačioje Panevėžio Vakarinėje rinkimų apygardoje, kaip ir V.Matuzas. "Jei ir nelaimėsiu, bent neleisiu laimėti panašiems kandidatams. Juk žmonėms reikia tiesos, tad pasistengsiu ją atskleisti", - teigė P.Urbšys.

Jis piktinosi, kad būsimas jo konkurentas, net sustabdęs narystę partijoje, dalyvauja viešuose renginiuose ir akivaizdžiai rengiasi rinkimų kampanijai. P.Urbšys rinkimuose ketina dalyvauti kaip nepriklausomas kandidatas, nors teigė sulaukęs ir politinių partijų pasiūlymų.

Visus tris buvusius teisėsaugininkus - V.Gailių, K.Tubį ir P.Urbšį - remia pareigūnų profesinės sąjungos. "Finansiškai nedaug kuo galėsime padėti, tačiau mūsų bendruomenė didelė, todėl toks palaikymas tikrai vertingas", - LŽ sakė V.Bakas. Anot jo, yra daug politikų, kurie kenkė teigiamoms reformoms teisėsaugoje, o NPPSS žada juos paviešinti.

 

Lina Vyšniauskienė

Lietuvos Žinios 2012-06-29

http://www.lzinios.lt/Lietuvoje/Teisesaugininkai-eina-i-politika

 

2012 m. Birželis mėn. 27 d., Trečiadienis

Valdantieji kartoja LEO LT kelią

Valdžios buldozeriu stumiamas naujosios atominės jėgainės projektas oponentams neišvengiamai sukelia abejonių dėl galimai neskaidrių šio projekto detalių, kurias tegali žinoti patys projekto stūmėjai. „Respublika“ paprašė įvertinti projekto užkulisius antikorupciniu požiūriu buvusį Panevėžio STT skyriaus vadovą Povilą URBŠĮ.

- Kokias mintis kelia taip intensyviai stumiamas atominės elektrinės projektas? Ar tai grynai ekonominis projektas, kuris, kaip sako valdantieji, yra skirtas šalies energetinei nepriklausomybei užtikrinti, ar, kaip teigia oponentai, iš jo kyšo ir korupciniai interesai?

- Bet kokiu atveju prie atominės elektrinės statybų projekto yra sugrįžta po kelerių metų, kai buvo pateikiamas analogiškas LEO LT projektas. Vienaip ar kitaip visuomenėje buvo pagrindo manyti, kad AE projektas LEO LT gali būti vykdomas neskaidriai, nors ir tuo metu buvo teigiama, kad tai yra nacionalinės reikšmės projektas ir kad tie, kurie tuo abejoja, pasisako prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Taigi, istorija kartojasi - abejojantys projekto skaidrumu ir vėl siejami su valstybės priešais. Tais laikais LEO LT skaidrumu abejojo ir šalies prezidentė, o tai tapo vienu iš pagrindinių motyvų atsisakyti šito projekto.

- Tai kas pasikeitė dabar, išskyrus tai, kai neliko LEO LT?

- Beje, kiek prisimenu, tuo metu Valstybės saugumo departamentas taip pat gana aktyviai dalyvavo visuose procesuose. Kai ir dabar susiduriame su panašia situacija, jūsų klausimas kyla pagrįstai: o kas pasikeitė? Vėl visi tie, kurie abejoja naujosios AE statybomis, yra identifikuojami kaip valstybės priešai, susiję su Rusijos interesais. Vėl kyla abejonės dėl skaidrumo ir vėl nėra aiškaus atsakymo. Galima sakyti, turime analogišką situaciją, analogiškas pasekmes ir analogišką reakciją. Todėl labai gaila, kad mūsų valdžia nepadarė jokių išvadų ir neišmoko jokių LEO LT pamokų...

- Tuomet kodėl Seimas balsuoja dėl naujos atominės statybų, nors realių skaičių ir tikros kainos nežino niekas, ko gero, niekada ir nesužinos? Kaip galima priimti sprendimus nežinant elementariausių ir kartu būtiniausių dalykų? Kas čia vyksta?

- Tai rodo, ar valstybė yra subrendusi spręsti tokio pobūdžio problemas ir tokio grandiozinio projekto, kaip atominė elektrinė statyba, užsitikrinant energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Kai nėra tarpparlamentinio partijų bendravimo ir aiškumo, kiek šis projektas atitinka ekonominius šalies poreikius, kiek jis yra apsaugotas nuo politinės korupcijos įtakų, kai į šiuos klausimus neatsakoma, pakišant po slaptumo skraiste - esą, kad priešas nesužinotų, dalis duomenų neviešinama, kalbėti apie skaidrumą sudėtinga. Yra dar vienas svarbus klausimas: ar balsavime dalyvavę Seimo nariai turėjo galimybę susipažinti su visa informacija, ar su detalėmis, kurios nėra viešinamos visuomenei? Informacijos trūkumas visada sudaro galimybę sakyti, kad kažkas yra slepiama. Pasitikėjimo tarp piliečių ir valdžios nebuvimas formuojasi ir per tokius strateginius projektus, nes jie susiję su milžiniškomis lėšomis bei nacionalinio ūkio perspektyva. O valdžios dvilypumas tiesiog stebina. Antai valdantieji mums visą laiką aiškino, kad Rusijai dirba Darbo partija, tačiau ši partija balsuoja už atominės projektą ir jų adresu tokių kaltinimų jau nesigirdi - Rusijai dabar jau esą dirba kiti, t.y. projekto oponentai... Manęs neįtikina tokie pseudoargumentai, tai tik etikečių klijavimas.

- Kažkaip keistai Lietuvoje atsitinka: vos tik valdžia imasi kokio nors projekto, tai maža kad tas projektas apgaubiamas slaptumo skraiste, bet jis dar ir stulbinamai greitai pabrangsta... Tuo tarpu visos „sisteminės“ partijos nuolat deklaruoja „nacionalinį interesą“, esą jos vienintelės žino, kur jis yra. Tai kur tas nacionalinis arba bent jau visuomeninis interesas šiuo atveju? Ar įmanomas nacionalinis susitarimas bent jau politinių partijų lygmeniu?

- Negalima visiškai nubraukti argumentų vien dėl to, kad juos išsakė tau oponuojanti pusė. Aš nenubraukiu ir valdančiųjų argumento, kad tai išties gali būti susiję su nacionalinio saugumo reikalu. Tačiau reikia įsiklausyti ir į oponentų balsus, juose taip pat daug racijos ir visai pagrįstų nuogąstavimų, ar nebus pažeisti nacionaliniai interesai būtent statant tą elektrinę. Pakaks kalbėti baubais: vieni sako, kad valdžioje vien tik vagys, kiti - kad jų kritikai yra priešų agentai... Ir vieni, ir kiti taip reiškia susirūpinimą dėl nacionalinio intereso, bet jeigu mūsų valstybėje nebus išspręsta politinės korupcijos problema ir nebus bent apribota oligarchų įtaka politiniams veiksniams, mes galime sukurti bet kokį projektą, jis vis viena taps politinės korupcijos įtakos lauku ir visada kels įtarimų. Net ir skaidriausias projektas gali tapti pažeidžiamas. Valstybė yra pajėgi spręsti tokio masto uždavinius tiek, kiek jai užtenka politinės valios, tačiau jeigu politinė valia yra tik oponuojančios pusės argumentų besąlygiškas atmetimas, tuomet tai rodo, kad mūsų valstybė yra vis dar kuriama ir jokio bendro sutarimo joje nėra...

Ričardas Čekutis

Respublika 2012-06-27 

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/valdantieji_kartoja_leo_lt_kelia/

 

<< Pradžia < Ankstesnis 151 152 153 154 155 156 Sekantis > Pabaiga >>
Puslapis 154 iš 156